Iš vokiečių poezijos

 

LUDWIG UHLAND

(1787–1862)

 

 

Atpildas

 

Nudūrė tarnas poną iš pasalų,

Panoręs pats tapti riteriu dailiu.

 

Nudūrė jį miško tamsiausioj tankmėj,

O kūną nuskandino Reino gelmėj.

 

Ir užsidėjęs pono šarvus brangius,

Jis sėdo ant žirgo linksmas ir džiugus.

 

O kai per tiltą tarnas jam liepė jot,

Kad ėmė žirgas spyriotis ir šokuot,

 

Pentinais varomas, plakamas piktai,

Jį nutrenkė žirgas srovėn nelauktai.

 

Visaip jis grūmėsi ir murdėsi ten,

Bet sunkūs šarvai jį nutraukė dugnan.

 

 

Nakty

 

Prie medžio rymau aš liūdnai,

Žvelgiu į jos namus,

Kur ilsisi ramiai jinai,

Nugrimzdus į sapnus.

 

Į dangų pakeliu akis,

Ten debesys tiršti.

Ak, bet už jų – šviesi naktis

Ir pilnatis skaisti.

 

 

 

FRIEDRICH RÜCKERT

(slap. Freimund Raimar, Reimar ar Reimer, 1788–1866)

 

 

Laimė iš dangaus

 

Be laimės buvau, kaip be laimės ir tu.

Dabar jos gana, kai mes esam kartu.

Iš kur ji pas mus abu atskrido?

Ji mums iš dangaus, matyt, nukrito.

 

 

 

AUGUST HEINRICH HOFFMANN VON FALLERSLEBEN

(1798–1874)

 

 

Vokiečių giesmė

 

Vokietija, viršum visko,

Viršum visko žemėj tu,

Kai tave apginti stojam

Tarsi broliai mes kartu!

Tarp Adidžės ir tarp Belto,

Maso, Mėmelio krantų,

Vokietija, viršum visko,

Viršum visko žemėj tu!

 

Vokiečių ištikimybė,

Vynas, moterys, giesmė,

Šiam pasauly turi likti

Kaip senų laikų dermė,

Ir kilniems darbams įkvėpti,

Kol gyva mūs giminė.

Vokiečių ištikimybė,

Vynas, moterys, giesmė!

 

Laisvė, teisė ir vienybė –

Mūs Tėvynės pamatai!

Broliškom širdim ir rankom

Siekim to visi tvirtai.

Laisvė, teisė ir vienybė –

Mūsų laimės pažadai:

Tad lai šviečia tau, Tėvyne,

Šitos laimės atšvaitai!

 

 

EDUARD MÖRIKE

(1804–1875)

 

 

Rugsėjo rytas

 

Dar ilsisi blausiuos ūkuos gamta,

Dar snaudžia miškas ir palaukė;

Bet vos pranyks miglos skraistė šalta,

Išvysi tu, kaip mėlio apgaubta

Ir persmelkta rudens šviesos gamta

Tarsi per šiltą auksą plaukia.

 

1827

 

 

Malda

 

Kiek nori, Dieve, duok –

Kančios ar meilės, – bet pakanka,

Kad jos abi iš Tavo rankų

Man teka lyg vanduo.

 

Tegu nei džiaugsmas,

Tegu nei skausmas

Manęs neužgriūna!

Ir lai saiko jausmas

Per vidurį būna!

 

 

 

THEODOR FONTANE

(1819–1898)

 

 

Viešnia

 

Apsirgęs vaikas merdi,

Blėsta ugnis židiny,

Čia motina prabyla:

Man regis, mes ne vieni.

 

Šypsotis bando tėvas,

Bet baugiai plaka širdis.

Tyla net spengti ima –

Per daug ilga naktis.

 

Lange prašvito rytas,

Sučiulbo paukščiai anksti.

Tėvai seniai suprato,

Kas buvo ta viešnia nakty.

 

 

 

KARL VON LEMCKE

(1831–1913)

 

 

Šalia tavęs sėdėjau…

 

Šalia tavęs sėdėjau

Aš miško vienumoj,

Šiureno, dvelkė vėjas

Virš medžių aukštumoj.

 

Tau nebyliai ant kelių

Aš galvą paguldžiau

Ir virpančiomis rankom

Juos apglėbiau glaudžiau.

 

Jau saulė nusileido,

Išblėso ir diena.

Toli, toli girdėjos

Lakštingalos daina.

 

1861

 

 

 

WILHELM BUSCH

(1832–1908)

 

 

Iš epigramų

 

Į tiesą melas panašus,

Bet įžvelgiau čia tokį dėsnį:

Nors melas priekiu ir gražus,

Iš nugaros tiesa dailesnė.

 

 

Atsikirto (kaip kirvis į akmenį)

 

– Frau Žeme, ar ištiko Jus bėda, –

Herr Valteris pasiteiravo, –

Kad jūs tokia surukus ir juoda,

Lyg žemę būtumėt pardavus?

 

Į tai atkirto Žemė jam kandi:

–Vėl progą patylėt praleidot.

Herr Valteri, tie akiniai juodi

Taip pat nepuošia Jūsų veido.

 

 

 

FRANK WEDEKIND

(1864–1918)

 

 

Tetos žudikas

 

Aš savo tetą nudėjau,

Sena, silpna ji buvo teta;

Pernakt pas ją pralindėjau,

Rausiausi ilgai kaip niekada.

 

Radau ir aukso monetų,

Ir popierinių daug pinigų,

Girdėjau vis parpiant tetą,

Užmigusią bejausmiu miegu.

 

Tokios kaip ji nieks negaili,

Be jos pasauliui geriau, –

Ir kad neparptų, aš peilį

Į žarnas jai suvariau.

 

Pakelti sunku tetą riebią,

Už maišą aukso sunkiau.

Todėl už sprando ją griebęs

Į gilų rūsį trenkiau.

 

Aš savo tetą nudėjau,

Sena, silpna ji buvo teta;

Bet pagailėk manęs, o teisėjau,

Juk mano jaunystė to verta.

 

1902

 

 

 

PAUL BORNSTEIN

(1868–1939)

 

 

Sapnų vaikai

 

Sapnų vaikai, susiėmę už rankų,

Panoro vykt į tolimas šalis,

Kad ten išvystų jie ilgesio dangų,

Kurio nematė dar žmogaus akis.

 

Šalims toms svetimas skausmas ar pyktis,

Kurių taip kupini žmonių kraštai.

Bet ar galėtų žmogus ten nuvykti?

Sapnų vaikai tikėjosi, kad taip.

 

Sapnų vaikai vos prašvitus išvyko

Vilties ir džiaugsmo pilna širdimi,

Ir grįžo namo jie vakarą tykų,

Taip gailiai, gailiai, gailiai verkdami.

 

 

 

CHRISTIAN MORGENSTERN

(1871–1914)

 

 

Kaip gimsta filosofija

 

Laukų avis žvilgt į mane šiurpiu žvilgsniu,

Lyg, be manęs, nebūtų mačiusi žmonių.

Jos žvilgsnio paveiktas, aš pašiurpstu sykiu,

Lyg dar nebūčiau matęs aš avių jokių.

 

 

Vertė Lanis Breilis