Eilės

 

●

 

Metaliniai skalikai

Gedimino kalno

Papėdėje,

Baigiančioje nuplikti,

Pilkoje,

Be medžių ir krūmų,

Prie uždarytos rotondos,

Vieniši lyg vilkai.

 

 

●

 

Zylės ant vyšnios šakelės

Tokios skubrios

Strykčioja jau pažeme

Nekreipdamos dėmesio

Į pilką kaimynų katiną

Ar į mane.

Mes

Juk ne priešai.

 

 

●

 

Kūriau popierių iš

Kito popieriaus skiaučių

Ir žolių dygią odą klijavau.

Kam tas popierius man?

Nieko ant jo nerašysiu,

Net sapnų…

 

 

●

Tarsi sename sapne,

Daug kartų matytame,

Laipteliai, besileidžiantys į upę,

Suskilę, suaižėję…

Juos graužia žolės

Šaknys ir kerpės.

Jie nutrypti, nuvaikščioti,

Kažkas juos statė svajodamas

Apie gražų vaizdą prie upės.

Dabar tik kirai klykauja,

Bet sapnas nutrūksta.

Atsibundu, atrodo, lipau į

Traukinį, mes važiavome į užsienį,

Paskiau susivokiau, kad pirkau

Bilietus ne į tuos miestelius,

Kurių nežinojome ir kuriuose

Neturėjome ką veikti.

———————————

Vėliau prisiminiau: dabar karantinas.

Į užsienį negalima važiuoti.

 

 

●

 

Rožės per žiemą išsaugojo vaisiais

Virtusius pumpurus.

Vidiniam vienuolyno kieme

Jos kontempliuoja

Negrabų medinį kryžių.

Ir zylės sukasi šakose

Lyg geltoni nutrūkę gintarai.

 

 

●

 

Mūsų herbai snaudžia

Atminties kartušuose,

Mūsų sudaužytais veidrodžiais

Ropoja musės, virtę sidabro taškais.

Mūsų nerestauruoti kūnai

Grimzta lovose.

 

 

●

 

Alyvų žiedai…

Sniegas užpustė jų pumpurus.

Varganos gėlės

Užtroškę po smulkiomis klostėmis.

Toks neįsivaizduojamas

Pavasario kartumas.

 

 

Išganytojo bažnyčia

 

Apsilupinėjęs kupolo dangus,

Angelai prie barokinių kriauklių

Sėdi ir žvelgia į mus,

Apglėbusius savo žemišką išmintį.

Šventųjų bespalviai biustai

Tarsi laikrodžiai tiksintys danguje,

Kol mes laukiame savo teismo,

Galbūt malonės.

 

 

●

 

Tuščias senamiestis,

Kavinės uždarytos,

Katedros aikštėje,

Rodos, sutilptų visas dangus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Namie

 

Džiūsta rankų darbo popierius

Su paparčio šakele,

Įspausta į masę,

Ir burzgia traktoriai rausdami

Grindinį lyg kokie vabzdžiai.

Mano katė žvelgia pro langą

Į kirus, atklydusius nuo upės.

 

 

Undinėlės skundas

 

Norėčiau virsti plačia jūra

Aukso smėlio krantais, o gal

Tykia prasmegusia dugne kriaukle.

Niekuo, kas nebuvau, gal ir nebūsiu.

Norėčiau želti kaip dykumų žolė, kuri

Apraizgo kojas ir nutempia gilyn.

Sudužusio laivo sapne

Plaikstosi mano prarasti plaukai

Ir laikas negailestingai srūva negalėdamas

Likti vakar.

Aš esu šiandien. Be molo,

Be inkaro, be galimybės įsitverti į kietą

Akmenį, medūzos ir žuvys žvilgčioja į mane.

Sėdžiu ant kranto įmerkusi pėdas,

Išmesti džiūsta moliuskai, jūržolės,

Medgaliai, butelių duženos, šiukšlės.

Tiršta žalia spalva skandina mano balsą.

Noriu jį atgauti ir prabilti.

Iškeičiau į meilę, kurios netekau,

Svajoju apie virpantį putų debesį,

Tolimą arfų garsą, priklausomybę tik

Nuo savęs. Vilnoniuose toliuose, apleistuose

Viešbučiuose ir senose lovose,

Karo tranšėjose ir miestų turguose

Žūsta mylimieji.

Dairausi į savo gentainius, į pilkšvą

Kaip cinkas dangų, į bangų keteras, ir dumblių kvapas

Taps mano naująja suknia, mano kailiais.

Kasu smėlį ieškodama gintarų, rausiuosi

Po užpustytais miestais, po užkrešėjusius

Akmenis.

Jo šiandien nebėra. Skruzdės ropoja

Keliu, jos dūžta krante kaip stiklas.

Aš susikraunu savo daiktus: savo virves,

Kriaukles, degtukus, kosmetikos buteliukus,

Grandinėles, viską, kas man priklauso,

Ir išeinu.

 

 

Markučiai

 

Lekia voverė ąžuolo kamienu,

Visa kibirkščiuoja tarp

Šešėlių, apglėbusių poeto biustą,

Pridengusių storu lino sluoksniu,

Ir jis nesilankė čia, tik jo sūnus

Palaidotas parke. Niekas nežino,

Kodėl ši žaluma jį patraukė, kas vertė

Ieškoti paslapties tarp miškų.

Niekas. Tik žydintys jazminai

Tyli ir skleidžia kvapą, kuris

Mus nuves į senus prieangius,

Užtvindys saldžiu nakties aromatu.

 

 

●

 

Guliu, užkasta po vandeniu,

Ant manęs slenka knygų viršeliai,

Šnara naktis, aš užpustyta kaip

Kirmėlė mėtos lapu.

 

 

●

 

           Buvo tikroji Šviesa, kuri apšviečia šį pasaulį…

 

Laikas mūsų įkalintas šiame narve,

Šiose miesto automobilių dykumose,

Šiuose šnarėjimuose, gilioje

Naktyje mes ieškojome ko nepametę.

 

 

2019.VII.7

 

Sudegusi Kulautuvos Marija

Žvelgia į žalią mišką, į pušyno gelmes

Išberta juodais suanglėjusiais spuogais,

Lyg maro ženklu.

Ir Kristus nukryžiuotas tos buvusios ugnies.

Ir mes nieko neieškančios braidžiojame

Po žolę, pilną svetimų žingsnių,

Kosčiojimų ir minčių,

Žengdamos tuo cementu.

 

 

Dubingiai

 

Jie palaidoti aukštai ant piliakalnio,

Vėjas senų ąžuolų šakose,

Kranksi varnos, apanglėjęs oras

Degina sąmonę,

Tą gilų užkaltą praeities sapną,

Kuomet jie valdė šias žemes.

Ir kas bebūtų: didikai Radvilos

Ar koks eilinis kareivis, visi

Užspausti sunkios plokštės.

Žydi varpeliai, tiltą per Asveją

Dardina automobiliai,

Prezidento viloje, kurią kažkada sudegino

Lenkų kareiviai, istorija maišosi,

Bliūkšta išmintis. Brendu

Žemyn ir trokštu prisiminti tik

Trimito herbu paženklintą žemę,

Kurioje pirmą pilį pastatė pats Vytautas,

Ir taip pilis po pilies, rūmų tik pamatai

Atkasti, taip didybė žvelgia į šimtmečius

Atlaikiusį vandenį.

 

 

Lentvario dvare

 

Aštri bokšto smailė

Lyg nudrožtas pieštukas,

Tiek atminties čia, šioje grotoje,

Po užakusiais akmenimis, neaišku

Kur vedančiais vartais

Pūva devyniolikto amžiaus romantizmas

Ir jo raudonų plytų muzika,

Tik vėjas šniokščia šakose

Stebėdamas poilsiautojus žolėje,

Kurie tujų apsuptyje kažką kemša

Lyg iš Manet paveikslo „Pusryčiai ant žolės“,

Bet šis grimzdimas daug gilesnis,

Praplėšia ne vieną sienų sluoksnį,

Užakusius tvenkinius, kažkas dilgsi,

Gal dilgėlė sunkią dieną sapnuoja,

Bet nėra čia jojikų, jokių jų žirgų –

Aure vieniša kolona stypso

Perdūrusi žolę.