Arielis Pikaras įvykio vietoje

 

Glaudžiau Denizės veidą, lėkštę išlukštentų raudonskūrių granatų.

Koridorius tapo slidžiu porceliano lauku, kaustyti batai

kėlė nežemišką aidą. Geltonos, išmoningai sustatytos figūrėlės: čia.

Ji buvo užsnigtas kelias su briedžių pėdsakais ant mielos krūtinės.

Trečią popiet, sode, drabužius sukroviau į laužą.

Pasirodė, kad sniegena snape spaudžia suledėjusią akį.

O gal paprastą žėrutį.

 

* * *

 

Tamsa prasidėjo daiktuose.

Kilnojai juos ir matei pamirštus plotus, kurių nepalietė traškios dulkės.

Tamsa – plokščia. Ji susirangė po aukštomis žalio molio vazomis,

po išpuvusio riešuto prespapjė, po neįvykdytais testamentais.

Tamsa gyveno sudaužytam Denizės šiltnamy. Juodbruvas stiklintojas

ieškojo tinkamo dydžio stiklų, telpančių į dangaus rėmus.

 

* * *

 

Aš, Arielis Pikaras, sprendžiu kadaise pamirštą uždavinį.

Galva virš marmurinio stalviršio, ji augina gličias, žemėtas minčių rankas,

tiesia jas į liepsnojančią batų dėžę su įkalčiais.

Viduržiemio pagraužti vaismedžiai žvangina vėjo amuletus,

kaimynų kieme sunkvežimis mauroja savo geležinę giesmę.

Įsivaizduoju savyje žmones, kaip jie stato skruzdėlyną.

Jeigu būčiau iš jų kaimenės ir krisčiau iš paskutinio aukšto,

greičiausiai neskaudėtų.

 

* * *

 

Denizė grįžta iš pasivaikščiojimo.

(Mūsų raudoni pasivaikščiojimai.)

Ji nešas iškėlus ilgą kartį, iš tolo atrodo nunykęs sodinukas.

Kreivos obelys stovi vietoj, žaidžia gaudynes, slyvmedžiai

apsimeta nuvargusiais fechtuotojais.

Virtuvėj, ant ilgos pjaustymo lentos, driekias vidurių papartis.

(Dabar namai padalinti. Pėdos prieškambaryje, dešinė ranka koridoriuj.)

Pasižadėjau nukasti sniegą. Žengiu porceliano lauku,

susemiu ką tik prisnigusią suknelę.

 

* * *

 

Aš, Arielis Pikaras, sprendžiu kadaise pamirštą uždavinį.

Kai mūsų kūnų šaukštai išsėmė naktį, pasilikau jos alavo žiedą.

Sėdžiu Denizės krėsle ir gniaužiu delną, šiandien persekioja

įkyrus regėjimas: vonia sklidinai prisipildo įvairiaformių ausų.

Visos tik ir stengias nugirsti paskutinį niūniavimą

kitapus užtrenktų durų.

 

* * *

 

Tai ne sodinukas.

Mažojo piršto nagas užkastas toliau auga.

 

* * *

 

tu arieli pikarai taip ir neišspręsi pamiršto uždavinio

gimsi 1987-aisiais vieną lapkritį pasiklysi pūvančių moliūgų lauke

patirsi sunkią čiurnos traumą dar sunkesni batai vilks tavo kojas

raudonom alėjom po nugenėta obelim rasi sveiką kulką

kurią nešiosies po laibu kaklu susipažinsim prie kampinės krautuvės

tavo nuskaidrėjęs protas apvilks mane balčiausiais rūbais būsiu nuotaka

tavęs dar nepažinus kol sykį pasitaikys laisvas juodavamzdžio lizdas

į kurį sugrūsi savąjį medalioną glausies prie manęs žvelgsi

į nuverktą veidą regėdamas jo gelmėj skęstantį švino rutuliuką

tai aš denizė sprendžiu kadaise pamirštą uždavinį

prašau sušluok brangius plaukus porceliano lauke

sukurk sode baltą laužą

 

 

2020.XII.20–27