Žvelgiant nuo lapo briaunos
Erika Drungytė. Kalnas ir miestas. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2021. 100 p.
Kas galėtų pasistiebti arčiau anapusybės slenksčio – žmogaus rankų kūryba ar savaiminio judesio dėsnio sukeltas gamtos reiškinys (objektas)? Pasistiebti ne tik forma, bet ir esme priartėjant prie transcendencijos klodo – problema, aktuali tiek žmogiškosios veiklos įprasminimo, tiek ekologinės kritikos požiūriu. Nors sąvoka „kūryba“ galėtų būti jungiančiąja terpe ar bent jau sąlyčio tašku, skirtingos prigimties (esančių savaime ir „dirbtinai“ atsiradusių) reiškinių sankirtoje dažnai kyla hierarchijos nusistovėjimo, asmenybės įsivietinimo bei identiteto formavimosi problemos. Dėl esme ir savybėmis besiskiriančių objektų, įvairių kultūrų, laiko ir erdvės dimensijų sąveikos užgimstančių įtampų ir jų poveikio subjekto jausenoms atspindžių galima aptikti ir Erikos Drungytės eilėraščių rinkinyje „Kalnas ir miestas“. Nykstančią skirtį tarp materijos (daiktiškojo kūrybos rezultato) ir meno apibūdina eilėraščio „Karo daina“ eilutės: „Kur tik bežengtum, fortai ir bokštai / Ir ant elektros stulpų savo morzę / Švelniai kukuojantys karo purpleliai / Kur besikastum, šaltinių tuneliai / Akys pelėdų, šikšnosparnių kulkos / Pilnos tranšėjos kaulų ir iečių / [...] Va, ką plevena vyčiai jų klostėse / Ką duobkasiai ir poetai dainuoja“ (p. 10). Daiktiškumo riba tarsi trinama atmintyje (duobkasių) ir transformuojama į žodį (eilėraštyje) ar melodiją (dainos). Mirtis (arba plačiąja prasme pabaiga) yra formas niveliuojantis slenkstis. Kita vertus, baigtis nevaizduojama kaip trūkusi virvelė ar išsekęs šulinys. Ėjimo ratu, apvalios pasaulio formos motyvai simbolizuoja amžiną judėjimą ar bent jau cikliškumą: „…viskas yra apvalu, ir viena iš kita išnyra be galo, be krašto“ (p. 18) arba „Viskas staiga lyg gyvatė praryja / Uodegą savo ir sukasi sukasi“ (p. 20).
Lyrinio subjekto ir pasaulio vienis atskleidžiamas eilutėse: „Neįmanoma / Pasislėpti atsiskirti užsirakinti / Iškirpti savęs iš vietos / Kito iš tavęs“ (p. 22). Rinkinio eilėraščiuose iškeliama įsivietinimo problema trinant geografinės vietovės svarbą priartėja prie įsiprasminimo užduoties. Stengiamasi ne tiek integruoti individą į aplinką, kiek sutalpinti pasaulio atspindžius subjekto jausenose: „Mažas berniukas marškiniais – suknele / Brenda per vasaros vėsą / Įsileisdamas į save ežerą / Įsileisdamas į save rožę / Spausdamas delne šokinėjantį / Akmenuką, kuris lieka atmintyje / Aštriai durdamas – kratyk nekratęs“ (p. 25).
Apmąstant vietos problematiką, rinkinyje pabrėžiamas ir paralelinių pasaulių vaidmuo. Sapnas, knygų puslapiuose raidėmis nubarstyta erdvė, fantazija, atmintyje įstrigę praeities fragmentai tarytum tampa prieglobsčiu eilėraščių asmenybei, sunkiai randančiai saugesnį kampelį netvarioje ir bauginančioje tikrovėje: „Suras tau švelnių sugulovių heterų / Tu tik paguosk juos burtažodžiais pasakų // Nes ką gi daryt vejamiems Adrastėjos / Nes ką gi atryti baimės privalgiusiems // Nes ką apkabinti per panikos priepuolius / Įėjus į kambarius savojo kūno // Ir nieko neradus ten nieko ničnieko / Netgi garstyčios grūdelio pelėkautams“ (p. 39). Tačiau ne taip lengva pabėgti nuo savo vidinio pasaulio, prigimties ar (bendrąja prasme) lemties: „viskas plevena šalia“ (p. 74), – konstatuoja eilėraščio „Manyk nemanęs“ subjektas.
Kaip galimas išlikimo receptas iškeliama pasidavimo natūraliai tėkmei idėja. Pavyzdžiu pasirenkama gamta, kuri, nepaisydama destruktyvios žmogaus veiklos, gyvena „sau“ („O gamtai tai kas – ji niekaip nieko nevertina“, p. 78). Tiesa, gamtos objektai turi daugiau galios (gal dėl to, kad priklauso primityvesnei raidos pakopai ar įsiprasmina būdami kūrybos rezultato, o ne kūrėjo pozicijoje?) ištverti nesaugios aplinkos ar vidinės sumaišties sąlygotus išbandymus. Galbūt toji ištvermė, atsparumas (nuolankumas) niokojimui ir atspindi aukštesnės jėgos prado egzistavimą bei žmogaus rankų kūrybos – Kūrėjo veiklos skirtį? Žmogui, besiginančiam nuo aštrių būties briaunų, kartais tenka įsikalinti barikadose („Tuščias mano glėbys, vien tik skydai skydai ir skydai“ (p. 75) ir patirti tokios gynybinės pozicijos sukeltą tuštumos jausmą bei integravimosi į aplinką komplikuotumą.
„Negalėdami pripažinti, kad gamta yra tobula / Ir kiekvienas spyglys ar krentąs jo šešėlis / Turi niekuo nepakeičiamą prasmę / Iš nuobodulio, bet dažniausiai iš noro / Įrodyti pranašumą ir galią, perdarom viską“ (p. 26), – pastangas imituoti aukštesniąją jėgą ir keisti aplinką apmąsto lyrinis subjektas. Kartu konstatuojama, jog natūralia kaita ir savaiminiu atsinaujinimu gamta pranoksta žmogaus rankų kūrinius. Net genialiausi žmonių protai negali prilygti gamtos reiškiniui savaiminės esmės, „tiesiog“ egzistavimo ir harmonijos kūrimo parametrais: „Bet argi tau kyla koks klausimas, argi klaidina / Turbinos besočių galaktikų, neatpažinti dar objektai, / prisėdus prie upės ar vartančio akį šaltinio?“ (p. 37). Kaip galimas įvairių dimensijų sankirtos taškas iškyla tujos kapinėse vaizdinys (eilėraštis „Tujos ištveria žiemą“, p. 30). Tuja, kaip gajus ir universalus augalas, tarsi įkūnija miesto ir laukinio būvio, šiandienos ir praeities, gyvenimo ir anapusybės sąlytį.
Kaip gyvastį į grumstą įspraudžianti, materijos savybes sujungianti grandis tarp urbanistikos (žmogaus veiklos rezultato) ir gamtiškojo prado galėtų būti ir pirminė žmogiškosios egzistencijos priežastis. Požiūrio į erdvę, materiją, priklausomybės nuo laiko, lūkesčių, geografinių ribų nyksmą galima iliustruoti eilutėmis: „Bet kaip priartėja žvaigždynai, visatos / Subliūkšta atstumai ir laikrodžių laikas / Ir knygos lentynose, gal tiktai knygos / Durelėm į juodąją skylę pasvyra: / Eilėraščių mantrose lyg centrifugoje / Tu nesvarus, save patį pametęs“ (p. 89). Tarytum pilnatvė patiriama tik susigūžus į Nieką, tik ištrynus save iš buities paraščių. Taip niveliuojant abiejų (žmogaus ir Aukščiausiojo) veiklos prigimtį iki kūrybinio prado užuomazgos.
Rinkinio eilėraščių raiška spalvinga žodyno įvairove ir netikėtais sugretinimais. Štai „serenčių oranžu namuos springsta vazos“, „kapuos caksi zylės“, o „draugų vis daugiau urnų kiautuose“ (p. 11). Dėl įdomesnio daiktų (reiškinių) įkontekstinimo, neįprastų savybių priskyrimo netgi iš pažiūros neįmantrūs įvaizdžiai paneria į gilesnės minties vandenis („Dulkės… praskleidusios dar vieną rytą, / Pulso užuolaidoj tyliai gyvena“, p. 17). Eilėraščiuose stipriai juntama emocija – nuotaika dažnai melancholiška, persmelkta artėjančios baigties nuojautų, konstatuojama komplikuota būtis. Gausu intertekstų (nuorodos į Biblijos siužetus, Antikos motyvai, literatūros kūrinių fragmentai), yra ir naratyvinio žodžių dėliojimo apraiškų. Tačiau dažnai minties sklandumą nustelbia (gerąja prasme) poetinis gaivališkumas ir ryškiaspalvių įvaizdžių koliažas. Objektai, įskiepyti į svetimą terpę, ar netikėti sugretinimai kuria brandžios ir kartu inovatyvios minties įspūdį („Ar apie tai nudeginta iki anglies krešumo / Visa tavo žvaigždyno epopėja, pakorusi aikštėj / Ant balto gulbės kaklo kiaulės galvą liūdną?“ arba „Per visą gomurį / Sningantis krūmas“, p. 52).
Tiesa, rinkinio autorės nepavyktų apkaltinti perdėto sentimentalumo nuodėme. To išvengti padeda žongliravimas aštresnių kampų minties skeveldromis ar kategoriškesnėmis frazėmis: „O pabandyk nugramdyt nuo grindinio visų ant jo kritusių vaikų odą / O pabandyk išdurti kiekvienos mažos mergaitės geidžiančias akis / O pabandyk išlupti kokaino pistoletą iš aukso misionieriaus rankų / O pabandyk permiegot su visomis Sen Deni prostitutėm iš meilės“ (p. 57). Nevengiama paryškinti socialines problemas (smurtas prieš vaikus, pilietinių teisių aktualizavimas, santvarkų sankirtos problemos). Šiurkštesnis žodis prasikeičia su atviru subjekto silpnumo pripažinimu („Man taip reikia / Į kažką atsiremti / Nors į cigaretę / Į dūmą / Karčią iki ašarų / Seilę“, p. 64) ar pavojaus nuojauta („O viduriuos žiedą jau kažkas traukia / Ne nuo bevardžio – granatai iš lūpų“, p. 88).
E. Drungytės „Kalnas ir miestas“ – išraiškinga knyga apie įsiprasminimą išgyvenant tarpines būsenas, apie atskirų būties dedamųjų sutalpinimą individo jausenoje. Dekonstruojant reiškinių prigimtines savybes, neslepiant emocijos ieškoma išeities, siauro ir vingiuoto takelio į harmonijos kampelį, kuriame nors trumpam atlėgtų egzistencijos slėgis. Balansavimas tarp urbanistinio šurmulio ir gamtos dėsningumo bei ramybės, tarp vakarykštės dienos ir nesaugaus rytojaus, tarp racionalaus socialinių slinkčių vertinimo ir gaivališkos emocijos yra tarsi žvilgsnis į buvimą pasistiebus ant lapo briaunos. Galbūt palypėjus aukščiau nuslops skausmas dėl netobulo pasaulio ydų, dėl žmogiškosios veiklos ribotumo ir destruktyvaus pobūdžio. Gal balansas pakryps į pėdsakų, o gal į švaraus lapo pusę. „Kai iškasi duobę / Nebūtinai juoduma / Sunkus molis // Dažnai puriam smėly / Dunksteli saujos sudie lyg į šviesą“ (p. 86), – nepraranda vilties rinkinio lyrinis subjektas. Lyg šviesu. Kol geluonys nesudygo.
