Zero waste

 

Mūsų organizacijoje įprasta nešiukšlinti. O jeigu tenka pasišiukšlinti, tai bent jau susirink ir rūšiuok. Aišku, vėliau gali dalyvauti „Darom“ ir pasiimti viską. Bet surinkęs vis tiek – rūšiuok. Beveik 11-asis įsakymas, tik labai paprastas ir aiškus. Pradėk nuo savęs. Nusišypsok ir pasaulis nusišypsos tau. Įsijunk šypseną. Pradžiai bent tiek.

Sako, pas mus nėra skirtingų konteinerių, tik vienas. Dėl to – atseit – negali rūšiuoti. Tuomet sakai, kad yra, gal kiek toliau. O tau atkerta, kad vis tiek juos visus į vieną krūvą suverčia. Nėra viskas taip (paprasta). Bet, žinoma, nieko nepadarysi – haters gonna hate.

Maždaug panašiai, tik kitaip pradėjom pokalbį su užsienyje labai garsiu zero waste’ininku (beveik vaistininku). Jis garsus dėl to, kad zero waste’ina. Tiksliau, jis visai newaste’ina. Dar tiksliau – jis waste’ina zero. Realiai, jis nieko, anot jo, newaste’ina.

Pasitikome svečią plačiai šypsodamiesi. Savarankiškai nusprendėme, kad jis po ilgos kelionės galbūt bus pavargęs ir ištroškęs, tad mandagiai pasiūlėme šaltos kavos. Pašnekovas dar mandagiau atsisakė. Ne kavos, o, žinoma, šiaudelio joje.

Bet mes taip lengvai nepasidavėme. Kiek perdėtai vaizduodami nesutrikusius gudriai primerkiam vieną akį sakydami, gi waste’inat bent kažką, bent šiek tiek kartkartėmis nuwaste’inat. (Aišku, ne laiką turime omenyje, čia būtų aiškiau.) Prisipažįsta. Bet ne kompromituoti susirinkom, o apsišviesti – kaip jam tai pavyksta?

Pradėti galima ir nuo šiukšlių (apie tai jau šiek tiek buvo pradžioje, maždaug iki šypsenų). Bet, klausiam mes, iš kur tos šiukšlės, jei jau taip nieko visai newaste’inat? Pašnekovas juokiasi. Jam juokingas mūsų tamsumas. Mus akina jo šviesa.

Kai susitvarkai su šiukšlėmis, galima pereiti prie apsipirkimo, sako jis. Viskas labai paprasta: į parduotuvę reikia keliauti su daugkartiniu, geriausia iš jau susidėvėjusių kelnių pačių pasisiūtu krepšeliu. (Ten, kur kišenės, bandome būti supratingai išradingi, galima įsidėti mobilką? Pašnekovas nesupranta klausimo. Aiškiname, kad mobilka – tai mobilusis telefonas. Reakcija nesikeičia.)

Į šį rankų darbo maišą dėsime pirkinius. Norėdami mišrainės ar salotų, krepšyje privalome turėti savo daugkartinę tarą, pavyzdžiui, puslitriuką. Pomidorų, agurkų ar kitų sveriamų gėrybių, savaime suprantama, nededame į polietileninį maišelį. Juos stveriame plikomis rankomis ir metame į bendrą krūvą. Net jei kartu perkame, pavyzdžiui, batus ir jie guli tame pačiame maiše, ir pomidorai braukosi į jų padus.

Bet kaip tuomet turėti atliekamos taros vedžiojamo augintinio tortams? Mes, irgi savaime suprantama, ne iš kelmo spirti, bet pašnekovas, matyt, šuns neturi. Atmosfera kaista.

Pieną perkame iš vietinių karvių augintojų, vandenį geriame iš čiaupo, vyną, kad nereikėtų pirkti plastmasinės ar popierinės taros, daromės patys. Na, gerai, stiklinėje taroje blizgantį gėrimą kaaartais dar galima įsigyti. Alų irgi geriausia pasigaminti. O kitus gėrimus?.. Gerti apskritai nesveika, sako užsienio žvaigždė. Jis, matyt, susipažinęs ir su naujausiais mūsų šalies įstatymais.

Vienintelis popierinis dalykas, kurį, deja, privalome pirkti (atsidūsta pašnekovas), – tualetinis popierius. Žinoma, priduria žvaigždė, kerpė, samana iš miško laikinai irgi tinka, tik vėliau bėda – sudžiūsta. Papildomų sveikatos problemų niekas nenori. Gal galima iš sudėvėtų rūbų skudurėlių pasigaminti? Bet pašnekovas atsako, kad tiek drabužių jis neturi.

Plaukus patartina plauti dilgėlių nuoviru, kuris ne tik sveikas, bet ir, ilgiau palaikius, plaukams suteikia natūralų kaštoninį atspalvį. Kaštonas visuomet madinga. Ir žydi gražiai, mėginame įsiterpti. Gegužę, dar patikslinam. Pašnekovo akyse klaustukai. Mūsų ausyse – grybai.

Švara svarbi visiems, nori nenori turi kažką įsigyti, kad tai panaudojęs kvepėtum ar bent jau nedvoktum labai. Pavyzdžiui, dantis, liaudis sako, pravartu valytis du kartus per dieną. Kvepiančiai ir švariai burnai reikalinga dantų pasta, šepetėlis, dantų siūlas ar specialūs krapštukai, skalavimo skystis ir dar gal papildomai kas nors pagal poreikius. Bet mūsų pašnekovas sako, kad dantis geriausia skalauti su soda, nereikia jokios dantų pastos! Čia veikiausiai dėl putojimo, klausiame. Bam! Pataikėme, pokalbis rezgasi laisviau. Baisu iš anksto džiaugtis, bet atrodo, kad palengva imame gaudytis.

Tęsiant dantų valymo temą, vietoj dantų siūlo, anot pono Zero, išsisuksime su patalynės (medvilnės, šilko) audinio siūlu. O dantų šepetukai tegu būna bambukiniai (kad būtų galima kompostuoti – pergalingai supratingai dantų temą pabaigiame mes).

– Labai atsiprašau, gal jau minėjote, – kadangi vėluoju, gali būti, neišgirdau, – o ką daryti su „Fairy“ ir kitomis riebalų šalinimo ir šveitimo priemonėmis?

Visuomet ji vėluoja ir dar va šitaip pertraukia paskaitas. Mes žinojome, kodėl. Gėda prisipažinti, kad nesupranti, kas kalbama. Geriau pavėluoti ir išsisukant nekaltai paklausti: gal jau sakėte, aš pavėlavau, negirdėjau, tai DĖL TO nesuprantu. Iš kur tokių žmonių atsiranda?.. Nenoriu išsiduoti, kad retsykiais rūšiuoju ir žmones, bet…

O štai svečias, surūšiuotas šiukšles (o ne žmones) vieną kartą per mėnesį nešantis konteinerių link, mūsų įkyriosios kolegės nepažįsta, tad kuo ramiausiai atsako į užduotą klausimą. Riebalams pašalinti, pasak zero waste’ininko, tinka tam tikros rūšies muilas (koks nors special ūkinis), kurį sutarkavus gaunami ir puikūs skalbimo milteliai. Apskritai (ir čia pašnekovo tonas keičiasi, staiga atsiranda pamokomųjų diezų) nereikia turėti daug daiktų, drabužių, priemonių. Privalome suvokti, kad ne mes daiktams, o daiktai mums tarnauja. Svarbiausia – atsisakyti, perdirbti, kompostuoti ir rūšiuoti.

Pavyzdžiui, kartą per metus apsilankius secondhand parduotuvėje puikiausiai galima kombinuoti įvairius drabužių derinius. (Mes suprantame, kad taip įmanu atrasti net savitą stilių ir išsiskirti iš minios! Nagi – taupyti madinga!) Atvykusiems svečiams vaišes pridera patiekti stikliniuose induose. Kad atsilankiusieji išvengtų apsidrėbimų, jiems derėtų siūlyti medžiagines servetėles (panaudotas ne išmetame, o skalbiame naudodami sutarkuoto muilo skalbimo miltelius-drožles), o iškylaujant gamtoje ketaus (!) puodus šveisti smėliu, žvyru ar druska. Viskas paprasta!

O kaip moteriai išlikti gražiai, šiek tiek paryškinti veido bruožus, pasidažyti, klausiame mes, nes, kaip jau supratote, dauguma klausytojų šioje salėje – deja, moterys. Na, sako garsusis ekologas, čia sunku ir patarti. Žmona bandė pasidaryti dilgėlių lūpų blizgį – ištino, skaudėjo, nepadažė, niežtėjo. Tačiau tušą blakstienoms ar pieštuką antakiams paryškinti įstabiausiai pakeitė pakepintas migdolas. (O mes juos valgom, man į šoną kumštelėjusi sukrizena vėluotoja. Jos priaugintos blakstienos beveik remiasi į mano petį. Kutena. Dabar jau erzina.)

O kaip prieskoniai, pieno produktai ar į margaspalvius čežančius popierėlius įvynioti saldainiai? Šokoladai? Ledai?.. Ką daryti su tokiomis šiukšlėmis (ne saldumynais, aišku, o jų pakuotėmis)? Kokį šokoladą, kokius ledus pirkti?

Nereikia pirkti, nukerta užsienio žvaigždė. Jis dar sykį primena, kad iš tiesų žmogui labai nedaug tereikia. O tai, ko reikia, gali būti tik gryna, medžiagiška, ne maišely, paties pagaminta arba iš stiklo. (Man prašom vieną kaušą ledų. Ne, ką jūs, dėkit į delną. Arba dar geriau – grūskit tiesiai į burną! Aaa…)

Na, gerai. Vis dėlto turi būti dar kas nors. Mes intensyviai galvojame, pauzė vis ilgėja ir galų gale beveik choru skanduojame: vaistai, kaip perkate vaistus? Juk nori nenori prisireikia kokios piliulės, o jos visą laiką dėžutėse, buteliukuose, plastmasinėse pakuotėse, visuomet su vartojimo instrukcijomis. Ką tada daryti? Ką daryti susirgus?

Mes nesergame, beveik po vieną raidę atsakymą surenka kalbėtojas.

Iš tiesų, pripažinkim, įspūdinga.

Vienintelė problema, anot jo, į namus siunčiami reklaminiai lankstinukai, bankų informacija, sąskaitos ir kiti popieriniai niekeliai. Čia, sako oratorius, verda nuolatinė kova – panašūs reklamuotojai taip paprastai nesutinka nebeteikti nepageidaujamos paslaugos. Pašto dėžutė kiekvieną naktį stebuklingai prisipildo nereikalingos makulatūros.

O knygos, bandau rėkti aš (nors vartotojiška prigimtis jau gniaužia gerklę), kaip dėl knygų? Ar vis dar skaitote popierines? Galbūt lankotės bibliotekoje? Gal šiais laikais jau klausotės garsinių knygų? Ar skaitote elektronines?.. Bet svečias apsimeta neišgirdęs, sėdi ir šypsosi.

Ar gali būti, kad jis apskritai neskaito? Knygų neperka – bijo popieriumi susižeisti. Nei mobilkos, nei planšetės jis veikiausiai neturi. Šuns irgi. Porą sekundžių atrodo, kad net nekvėpuoja – neduokdie, anglies dvideginį išwaste’ins.

– O jis vaikų turi? – Blakstienos vėl slidinėja mano petimi. – Nes, aišku, visokių dalykų būna, bet jei viską jie iš tiesų su žmona daro, kaip čia pasakoja, tai tų vaikų ne vienas turėtų po ekologiškus namus lakstyti… – O jau juokiasi vėluotoja, o juokiasi!