Vis glaudesnė sąjunga? (6)

 

Dažnai sakoma, kad ES institucijų ansamblis kaip politinė struktūra yra sui generis¹, kad šį darinį lengviau apibrėžti negatyviai nei pozityviai. Akivaizdu, kad tai nėra parlamentinė demokratija, nes čia nėra skirties tarp valdančiosios daugumos ir opozicijos, vyriausybę siekiančių formuoti partijų konkurencijos bei atskaitomybės rinkėjams. Čia nesama nei atskirtų vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių, kaip Amerikoje, nei jungties tarp jų, kaip Britanijoje ar žemyninėje Europoje, kur vykdomąją valdžią įgalina išrinkta įstatymų leidžiamoji valdžia, kuriai pirmoji lieka atskaitinga. Veikiau jau atvirkščiai: nerenkama vykdomoji valdžia čia monopolizavusi įstatymų leidimo iniciatyvą, o teisminė valdžia, pati sau suteikusi nepriklausomybę nuo bet kokio konstitucinio audito ar kontrolės, priima verdiktus, kurių beveik nebeįmanoma pakoreguoti, nepaisant net ir jų atitikties ar neatitikties sutartims, kuriomis jie nominaliai remiasi. Pagrindinė Sąjungos procedūrų taisyklė, nesvarbu, kas joms vadovauja – teisėjai, bankininkai, biurokratai, deputatai ar ministrai pirmininkai, yra slaptumas (kai tik jis įmanomas), o jų rezultatas – vienbalsiškumas.

Pasak Giandomenico Majonės, įžvalgiausio tarp liberalių jos kritikų, pasaulyje, kuriame egzistuoja Sąjunga, „demokratinės politikos kalba suprantama sunkiai“. Jis pažymi, kad tokia santvarka šiuolaikinėje konstitucinėje istorijoje unikali, nes „jos modelis – ne Atėnai, o Sparta, kur piliečių susirinkimas balsavimu priimdavo arba atmesdavo Seniūnų Tarybos pasiūlymus, bet pats įstatymų projektų siūlyti negalėjo“. Sąjungos elito politinė kultūra primena europietiškąją restauraciją ir jos įpėdinius prieš XIX a. įvykdytas balsavimo teisės reformas, „laikus, kai politika iš esmės buvo laikoma ministrų kabinetų, diplomatų ir aukščiausio rango biurokratų monopoliu“. Protinis ir institucinis senojo režimo Europos habitus² tebegyvuoja „neva postmodernioje ES valdysenos sistemoje“. Trumpai tariant, Sąjungos santvarka yra oligarchija.

Istorijoje pasikaustę skaitytojai galėtų atsakyti: taip, bet restauracija Europai atnešė keturiasdešimt metų, o atlaidžiau žiūrint – ir visą amžių taikos. Argi Europos integracijai, kad ir kokia nedemokratiška būtų jos struktūra, jau tris ketvirčius amžiaus nepavyksta išlaikyti būtent taikos, ypač turint omenyje brolžudiškus 1914 ir 1939 m. karus? Tikriausiai joks kitas teiginys nėra taip atkakliai kartojamas oficialiuose ES tikėjimo išpažinimuose, kaip šis, o judėjimai, drįstantys kvestionuoti Sąjungą, dažnai būna smerkiami kaip būsimų karų užkrato nešiotojai. Tiesą sakant, pavojui, kad po 1945 m. atsinaujins kariniai veiksmai tarp Vokietijos ir Prancūzijos ar bet kurių kitų dviejų Vakarų Europos šalių, kelią užkirto Šaltasis karas, visą šį regioną pavertęs Amerikos protektoratu. Karinius konfliktus istorijos kapinynuose saugiai užmigdė NATO, o ne Europos ekonominė bendrija. Kaip kadaise kandžiai pakomentavo Albertas Hirschmanas³: „Su savo plačiai išreklamuota misija užtikrinti, kad nebevyktų karai tarp didžiųjų Vakarų Europos šalių, Europos Bendrija šiek tiek pavėlavo į istorijos traukinį.“ Sąjunga buvo veikiau ne Pax Americana motina, o išlaikytinė ir pirmąjį Europos taikdarės išbandymą patyrė jau po Šaltojo karo. Jos nesėkmė buvo stulbinanti – karo Balkanuose ne tik nebuvo išvengta, jis dar buvo ir pakurstytas: Vokietija parėmė Slovėnijos atsiskyrimą nuo Jugoslavijos, po jo ir buvo paleisti pirmieji ilgamečių pragaištingų karų šūviai, o ES, įtraukta į Helmuto Kohlio pradėtas intrigas, pasirodė negebanti jų nei sustabdyti, nei suvaldyti. Galiausiai ir vėl Vašingtonas, o ne Briuselis sprendė regiono likimą. Net ir didysis istorinis pasiekimas, Sąjungos plėtra į Rytus, priimant buvusias Varšuvos pakto organizacijos nares, sekė JAV pėdsakais – Rytų Europos šalys pirma įstojo į NATO, o tik tada į ES.

Dar vienas point d’honneur⁴ Sąjungos viešųjų ryšių arsenale – žmogaus teisės. Europos Taryba, kuriai priklauso ir dvidešimt ne ES narių, įskaitant Rusiją, Turkiją, Gruziją ir Azerbaidžaną, Žmogaus teisių konvenciją paskelbė ir teismą jos nuostatams ginti įsteigė dar 1953 m. – kad ir kaip norėtų pasisavinti ET vėliavą, ES šiuos nuostatus iš esmės tik pakartojo savo 2000 m. Pagrindinių teisių chartijoje. Kaip visada, teisių paskelbimas nereiškia jų užtikrinimo. Policijos smurtas ES iš tikrųjų toli gražu ne toks įprastas kaip JAV, kurių kalėjimuose, be to, kur kas daugiau kalinių sėdi kur kas prastesnėmis sąlygomis. Tačiau tai vargiai galima laikyti išskirtiniu ES pasiekimu – panašiai yra ir Kanadoje bei Vakarų Europos šalyse, nepriklausančiose Sąjungai. Be to, Amerikai paprašius pagalbos tardant savo kalinius, ES narės sutiko prisidėti prie nelegalių grobimų ir pasirūpino, kad Sąjungos teritorijoje atsirastų kankinimo kamerų – šiuos įkalčius Europos Tarybai pateikė ir pasmerkė prokuroras iš Šveicarijos, bet ES nepajudino nė piršto, kad kaltininkai būtų patraukti atsakomybėn. Kai Chartiją pažeidžia vyriausybės, kurių ES nemėgsta, Sąjunga grasina sankcijomis, kaip dabar Vengrijai ir Lenkijai. Kai nusikalsta vyriausybės, su kuriomis norisi palaikyti šiltus santykius, ES į tai pažiūri pro pirštus arba ieško būdų pažeidimus pateisinti, net kai pastarieji kur kas sunkesni – pvz., ilgalaikė karinė Sąjungos teritorijos okupacija ir etniniai valymai Šiaurės Kipre; arba, tuo labiau, įvykiai Izraelyje, kurį ankstyvaisiais savo gyvavimo laikais Bendrija kvietė apsvarstyti prisijungimo galimybę, o neseniai pirmasis Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams pavadino „garbės nariu“. Kai kalba pasisuka apie pabėgėlius, Europos nežmoniškumo įrodymai Egėjo jūroje ir Libijoje yra akivaizdūs. Migracija jau yra didžiąja dalimi tapusi saugumo politikos klausimu.

Kitas svarbus terminas ES žodyne, „solidarumas“, nurodo į du jos įvaizdžio bruožus. Pirmasis – struktūriniai ir sanglaudos fondai, sudarantys 30 proc. Komisijos biudžeto ir paskirstomi transporto, aplinkosaugos ir kitiems projektams skurdesnėse Sąjungos šalyse ir regionuose. Nors jų lėšos ne visuomet panaudojamos tinkamai, šie fondai atlieka tikrą perskirstomąją funkciją ir istoriškai yra daug prisidėję prie didžiausių gavėjų – Ispanijos, Graikijos, Portugalijos ir Airijos – raidos. Dar masyvesnė yra Bendroji žemės ūkio politika, paskirstanti virš 40 proc. biudžeto; ji veikia regresyviai – didysis pinigų kapšas atitenka turtingiausiems ūkininkams, dažniausiai įsikūrusiems Prancūzijoje, nors riebiausias laimės paukštes sugebėję pagriebti Britanijos žemvaldžiai milijonieriai. Sudėjus kartu, abiejų išmokų rūšių poveikis lygybei tikriausiai būtų neutralus, o gal ir neigiamas. Antroji „solidarumo“ reikšmė nurodo į Europos „socialinę politiką“ – plačiai apibrėžiamą kaip teisinės priemonės, skirtos apsaugoti darbuotojus ir jų šeimas bei nepasiturinčiuosius apskritai nuo rinkos užgaidų. Wolfgangas Streeckas yra atsekęs šių priemonių raidą nuo 7-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Pirmaisiais bandymais norėta pakoreguoti kapitalo ir darbo jėgos santykį, skatinant „pramoninę kodeterminaciją“, t. y. suteikiant darbuotojams ir jų atstovams galimybę dalyvauti įmonių valdybose; verslas tam priešinosi. Vredelingo direktyva, turėjusi suteikti šioms viltims realią formą, buvo apleista po Suvestinio Europos akto priėmimo, o į pirmą planą iškilo darbų saugos bei lygių galimybių klausimai.

Delors’o reikalavimu, išreiškiant Socialinės Europos poreikį, Mastrichte įsteigtą Pinigų sąjungą papildė gretutinių ir papildomų sutarties sąlygų brūzgyne pasiklydusi Socialinė chartija, žadėjusi daugiau teisių darbuotojams; Britanija atsisakė ją pasirašyti. Iš šios mažos simbolinės detalės buvo tiek nedaug naudos, kad, pažymi Streeckas, net ir ją ratifikavus naujųjų leiboristų vyriausybei, „tai nė kiek nesustabdė nelygybės augimo, kolektyvinės derybinės galios nykimo ir darbo sąlygų prastėjimo Jungtinėje Karalystėje ateinančiais metais“. Visoje ES šie metai pasižymėjo sėkmingomis verslo atakomis prieš viešąsias paslaugas, prisidengiant konkurencijos įstatymais, ir vienas po kito suduotais negailestingais Teisingumo Teismo smūgiais profsąjungų teisėms. 2017 m. paskelbtas Europos socialinių teisių ramstis neištaisė šios tendencijos – visoms labai skirtingoms valstybėms narėms skirtas vienas įsakymų rinkinys didžiąja dalimi liko paprasčiausiu popieriumi. Pasak Streecko, viešosiose ir akademinėse diskusijose Socialinė Europa minima vis rečiau, mat ES vis labiau matoma pirmiausia kaip įrankis „pasaulinei taikai, žmogaus teisėms ir nuosaikiam tonui užtikrinti, o ne kaip alternatyva nežabotam kapitalizmui“. Jo išvada: „Tapo aišku, kad 8-ajame dešimtmetyje prasidėjęs supranacionalinės Europos gerovės valstybės projektas, brėžęs politines „Europos socialinio modelio“ ribas, pasibaigė.“

O kaip tada dėl Europos ekonomikos augimo? Nuo 1900 iki 1950 m. Vakarų Europos BVP augo maždaug po 2 proc. per metus, o nuo 1950 iki 1973 m. fiksuoti šuoliai net po 5 proc. per metus – beprecedentis augimo greitis regiono istorijoje. Tačiau kiek prie to prisidėjo integracija? Tais laikais Vakarų Vokietijos ir Italijos ekonomika augo po 5 proc. per metus, Prancūzijos – po 4 proc., Belgijos – po 3,5 proc., o Nyderlandų – po 3,4 proc. Vis dėlto už Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) bei Europos ekonominės bendrijos (EEB) ribų buvusios Austrijos ekonomika per metus vidutiniškai augo po 4,9 proc., Ispanijos – po 5,8 proc., Portugalijos – po 5,9 proc., o Graikijos – po 6,2 proc. Svarbius vaidmenis čia vaidino tiek iš prieškario užsilikusi paklausa, tiek valstybės kišimasis į ekonomiką, tiek tarptautinis bendradarbiavimas. Turint omenyje, kad ekonomikos bumas prasidėjo dešimt metų iki EEB įsteigimo, aiškinti tokį greitą augimą vien integracijos poveikiu neišeina. EEB poveikis šiam bumui niekada nebuvo ir iki šiol nėra pakankamai ištirtas. Jei jis apskritai egzistavo, tai aptariamaisiais metais galėjo būti nedidelis arba netgi neigiamas. Istoriko Kirano Klauso Patelio vertinimu, tuo metu nebuvo „beveik jokio viešo spaudimo pateikti aiškius duomenis apie integracijos proceso ekonominius pasiekimus“. Bendrija šiame savo gyvavimo etape dar nebuvo tokia neoliberali, kaip kartais ją vaizduoja vėlesni šaltiniai. Nors 7-ojo dešimtmečio konkurencijos politiką ir formavo vokiečių ordoliberalai, jų įtaka vis dar buvo juntama tik tam tikrose sferose ir nepaveikė didžiosios dalies biudžeto, kuriame daugiausia dėmesio skirta jų taip nekenčiamiems Prancūzijos ūkininkams. Struktūriniu požiūriu Europos integracija „jau gimė technokratiška“, tokia ji ir išliko. Bendrijos piliečiai ją suvokė, Patelio žodžiais tariant, kaip „adiaforą“: stoikų filosofija taip vadino „materiją, neturinčią nei moralinių stiprybių, nei silpnybių“. Liaudies abejingumo Bendrijai lygį gerai parodo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje atlikta apklausa: tik 36 proc. jos gyventojų sugebėjo teisingai nurodyti visas šešias EEB valstybes nares.

Kaip sekėsi euro zonai po 1973 m.? 2000 m. Europos Vadovų Tarybos priimta Lisabonos strategija žadėjo, kad produktyvumas per metus augs po 4 proc., daugmaž dvigubai greičiau nei JAV. Realybėje jis augo tarp 0,5 ir 1 proc. per metus. Apskritai plėtra vyko taip, kaip parodyta šioje lentelėje:

 

BVP augimas euro zonoje

 

Metai	Vidutinis BVP augimas, proc.
1973–1979	2,7
1984–1994	2,5
1994–1998	2,3
1999–2003	2,1
2004–2008	1,8
2012–2019	1,2

 

Kitaip tariant, nuolatinis lėtėjimas nuo pat 1973 m., net ir prieš 2020 m. griūtį, kai per pirmus šešis metų mėnesius BVP smuko 15,7 proc. Kalbant apie integracijos indėlį, Barry Eichengreenas ir Andreasas Boltho – du ekonomistai, pasišventę Europos vienybės privalumų šlovinimui, – 2008 m. straipsnyje teigia, kad, žvelgiant į visą ilgą laikotarpį nuo EAPB iki Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS), „europiečių pajamos be ES šiandien būtų maždaug 5 proc. mažesnės“. Sunku būtų tai laikyti didingu pasiekimu. Prekyba tarp ES valstybių narių nuo EPS įsteigimo taip pat neišaugo – nepagrįstai aukštas euro kursas reiškia geras sąlygas importui iš JAV, Kinijos ir kitų šalių bei nukreipia prekybą į ES išorę. Bendriau žiūrint, socioekonominė ir geopolitinė penkiolikos Sąjungos narių įvairovė 1995 m., dar labiau prasiplėtusi per ateinantį dešimtmetį prisijungus dar dvylikai, reiškė vis mažesnes galimybes priimti bendrus Pareto optimumo⁵ siekiančius sprendimus. Plėtra į Rytus Delors’o įsivaizduotą „Socialinės Europos“ idealą padarė kone nepasiekiamą, nes vidutinės vienos naujosios Sąjungos narės pajamos sudarė vos 40 proc. vidutinių vienos iš penkiolikos Vakarų Europos valstybių pajamų. ES neturėjo išteklių tokiam atotrūkiui panaikinti.

Kontrastas tarp Vakarų ir Rytų nėra vienintelė opa Sąjungos kūne. Bolkesteinas⁶, dešinysis, bendrai valiutai diagnozavo įgimtą ydą. 2012 m. klausytojų auditorijai jis sakė: „Jos pražūtinga silpnybė – bandymas įtikti dviem šalių grupėms, smarkiai besiskiriančioms savo ekonomine kultūra: Šiaurės šalims, kurios gerbia tvarką ir taisykles, ir Viduržemio jūros šalims, kurios ekonomines problemas bando spręsti politiškai. Pirmoji grupė – Vokietija, Nyderlandai, Suomija ir kitos – norėjo tvirtybės [solidity]; antroji grupė norėjo solidarumo [solidarity], t. y. svetimų pinigų. [Auditorija juokiasi; Bolkesteinas nesijuokia] Tai negalėjo gerai baigtis, ir nesibaigė. Hermanas Van Rompuy⁷ teisingai pavadino eurą migdomųjų tablete: Viduržemio jūros šalys gavo progą mėgautis dirbtinai žemomis palūkanų normomis, ką jos nesivaržydamos ir darė, svajodamos apie dolce far niente⁸.“

Clausui Offei⁹, kairiajam, akivaizdu, kad „Europos demokratiniam kapitalizmui euras atnešė daugiau kapitalizmo ir mažiau demokratijos“ – euras atskyrė finansines rinkas nuo valstybių ir padarė pastarąsias pažeidžiamas rinkų nepastovumo; šią sistemą Offė kritikuoja ne ką menkiau nei Bolkesteinas, tik dėl kitų priežasčių. „Europos Centrinio Banko (ECB) valdomas euras smarkiai besiskiriančioms ekonomikoms, esančioms skirtingose verslo ciklo stadijose, primeta pernelyg generalizuotą monetarinę politiką. Vietoj „vieno sprendimo visiems“ atsiduriame situacijoje, kurioje galioja „vienas sprendimas niekam“, nes ši monetarinė politika instituciškai negeba reaguoti į skirtingų šalių ir jų situacijų specifiką.“ Vos lyg tarp kitko tai pasakęs, Offė rimtu tonu atsiima savo žodžius. Yra viena šalis, kuriai ši formulė negalioja – jo paties tėvynė. Turint omenyje milžinišką naudą, kurią Vokietijai duoda euras, rašo Offė, „bet kuri sveiko proto Vokietijos vyriausybė darys viską, ką tik gali, kad bendra valiuta išliktų nepažeista ir iš euro klubo nepasitrauktų nė viena narė. Nes bendra valiuta Vokietijos vyriausybei leidžia gyventi idealiame pasaulyje, kuriame malonumų niekad nelydi atgaila, t. y. eksporto perteklius nepabrangina nacionalinės valiutos – ir todėl gali tęstis amžinai.“

Kitoje šio santykio pusėje, žinoma, reikalai visai kitokie. Valstybės Pietuose ir Rytuose moka atitinkamą kainą už nelygiai sudėliotą valiutos sąjungą, kurios atšaukti dabar nebeįmanoma. Nors „euro įvedimas iš esmės ydingoje valiutų zonoje ir buvo didžiulė klaida, tokia pati klaida dabar jau būtų ir paprastas tos klaidos ištaisymas“, nes euro zonos išformavimas „prilygtų ekonominio ir politinio regreso cunamiui“. Taigi, Europa atsidūrė „spąstuose“ – ji negali judėti nei pirmyn, nei atgal.

Fritzas Scharpfas¹⁰, kuriuo Offė iš dalies remiasi, ne toks kategoriškas. 2015 m. jis priėjo išvadą, kad ES sprendimas gelbėti bendrą valiutą, o ne jos atsisakyti sukūrė ekonomiškai represyvų, politiškai autoritarinį ir neįtikėtinai kontrproduktyvų euro režimą. Oficialus politikos kursas, privertęs į bėdą patekusias valstybes nares imtis griežtų fiskalinio taupymo priemonių ir vidaus devalvacijos, taip mažinant darbo jėgos kainą bei perkeliant šią pareigą – nuolatinį spaudimą mažinti algas, socialines ir viešąsias išlaidas – ir kaimynėms, buvo „visiškai be demokratinio legitimumo pėdsakų“. Scharpfo tvirtinimu, ateityje didelė dalis Bendrijos teisyno¹¹ turės būti dekonstitucionalizuota ir grąžinta įstatymų leidžiamajai valdžiai įprastai peržiūrėti bei persvarstyti. 2015 m. joks atsakingas politikas nebūtų laikęs tokios galimybės įmanoma. Tačiau jei sistemą sukrėstų dar vienas šokas, prilygstantis pasaulinei finansų krizei, Europos demokratiją tektų imtis atstatyti nuo pamatų – pradedant nuo apribojimų rinkos kišimuisi į ją tiek valstybiniu, tiek viršvalstybiniu lygmenimis.

Paskutinį ir niūriausią žodį čia taria Dani Rodrikas¹². Galbūt artimiausia istorinė analogija šių dienų eurui yra aukso standarto versija, egzistavusi iki Pirmojo pasaulinio karo, kai dar nebuvo nei šiuolaikinės gerovės valstybės, nei verslo ciklą stabdančių politinių priemonių? Abu pastarieji elementai šiais laikais egzistuoja ir apsunkina Sąjungos darbą. Ar įmanoma laimingai suderinti demokratiją, suverenumą ir globalizaciją? Deja, demokratiška visos ES valdymo sistema neegzistuoja, o prieš 2008 m. krizę įvykdytos reformos – bankų sąjunga, griežtesnė fiskalinės politikos priežiūra – Sąjungą pastūmėjo technokratijos link, nutolino nuo Europos elektorato ir sumažino atskaitomybę jam. Amerikos pavyzdys rodo, kad Europos elitas turi pasirinkti – politinė sąjunga paaukojant nacionalinį suverenumą ar nacionalinis suverenumas paaukojant politinę sąjungą. Tarpiniai sprendimai – truputį demokratijos nacionaliniu lygmeniu, dar truputį ES lygmeniu – nesuveiks. Rodriko išvada – realiai gali būti truputį per vėlu rinktis pirmąjį kelią ir tikėtis, kad galiausiai Europos federacijoje atsiras ir jai būdingas Europos demas. Jei tai tiesa, sunku įsivaizduoti, kaip bendra valiuta galėtų taikiai egzistuoti gausybėje atskirų demokratinių politinių bendruomenių. Geresnis sprendimas būtų atsisakyti vilties, kad vieną dieną ekonominė sąjunga pasirodys suderinama su tokia demokratija, kokia tuomet egzistuos, ir užduoti kitą klausimą – kokio lygio ekonominė integracija yra vis dar suderinama su tokia demokratija, kokia egzistuoja dabar.

Taigi, bendrame ES pasirodyme nuo Mastrichto sutarties iki dabar rasti gerųjų savybių nėra lengva. Tarptautinė taika, žmogaus teisės, socialinis solidarumas, ekonominis augimas – šios lentynos bemaž tuščios. Nors, pasakytų gerbėjai, ne visiškai. Yra du akivaizdūs ES pasiekimai, kurie iš tikrųjų veikia kasdienius daugelio jos piliečių gyvenimus. Pirmasis – galimybė patogiai, nerodant paso keliauti Šengeno zonoje, kuriai vis dar nepriklauso ES narės Bulgarija, Rumunija, Kroatija, Kipras ir Airija, bet priklauso ne narės Islandija, Norvegija, Lichtenšteinas ir Šveicarija. Antrasis – produktų įvairovė prekybos centrų lentynose, suvienytos rinkos pasekmė; Sąjunga į savo piliečius žvelgia labiau kaip į vartotojus nei kaip į politinius subjektus. Šių patogumų, tegul ir ne itin svarbių, praradimas sukeltų nepasitenkinimą; įprotis – galinga jėga žmonių tarpusavio reikaluose. Be to, šiame amžiuje mažesni ir politiniai beveik visų išsivysčiusių visuomenių lūkesčiai. Savęs pačios reklama, kuriai Sąjunga kasmet išleidžia krūvas eurų, tarp jos gyventojų gal ir nesukelia aktyvaus susižavėjimo, bet užtikrina abejingus linkčiojimus galva, kurių ES tikslams ir pakanka. Daug svarbesnis apsauginis sluoksnis čia yra nežinios baimė.

 

„London Review of Books“, t. 43, Nr. 1, 2021 m. sausio 7 d.

Vertė Tomas Marcinkevičius