Pastatykime Kasubos namą
Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta aplinkos vizionierės Aleksandros Kašubienės-Kasubos (1923–2019) paroda. Daugeliui humanitarų šios JAV išeivės pavardė žinoma iš korespondencijos su Algirdu Juliumi Greimu, 2008 m. „Baltų lankų“ išleistos atskira knyga ir ne vienam virtusios „dešimtmečio romanu“ (nors tai egodokumentika).
Paradoksalu, bet Lietuvoje Aleksandros Kasubos (taip pasirašinėjo JAV) kūryba vis dar menkai žinoma. Bent jau tikrai ne taip gerai kaip jos vyro Vytauto Kašubos, kurio Gedimino paminklas Vilniuje reprezentuoja vieną svarbiausių šalies erdvių. Apžiūri parodą ir suvoki: kaip dažnai nutinka, vyrai, girdami vienas kitą ir dalindamiesi premijomis, neapsižiūrėjo, kad greta esama genialios moters. Kadrai iš Jono Meko filmų išsaugojo abiejų sutuoktinių jaunystės akimirkas.
Aleksandra Kasuba. Globalus kaimas (Geodezinis kaimas). 1971
A. Kasubos kūrybai nuo pat pradžių būdingas sapno motyvas (jį įprasmina gulinti žmogaus figūra) – piešiniuose, keramikoje. Net kalbėdama apie architektūrą jį naudoja – pasakoja, kad sapnuoja, kaip ritasi grindimis, norėdama oda pajusti pastatą. Vaivorykštės spektras (kiekvienai spalvai jos įspūdinguose interjeruose suteikiama reikšmė), plastinės formos, ovalai, suapvalinti kampai – panašias vizijas esu mačiusi nebent 2009 m. į Vilnių atvežtame luminariume. Neįtikėtina socialinių ir fizinių burbulų pranašystė – „Globalus kaimas (Geodezinis kaimas)“ (1971). Mozaikos iš trinkelių, plytų, keraminių kvadračiukų – sienų paviršiai, namų „oda“, jei antropomorfizuotume ir namus.
1989 m. vasario 11 d. A. Kasuba A. J. Greimui rašė: „Savo darbo rezultatų nevertinu – pasaulis ir taip jau perkrautas nereikalingais daiktais, ir tą krūvą didinti nesinori.“ Ekologiškas požiūris, bet, deja, perdėtai kuklus – gal dėl to tėvynėje ir neturime jokių realizuotų A. Kasubos projektų. Vienoje JAV televizijos laidoje žurnalistė architektės klausia: „Galite neatsakyti, jei nenorite, bet ar nesunku jūsų profesijoje moteriai?“ Architektė atsako išmintingai: „[...] kažkaip sugebu juos įtikinti, kad žinau šį bei tą, ko jie nežino.“ Ten pat ji kalba apie holokausto patirtį, vokiečių okupaciją Lietuvoje ir kaip tai paveikė jos pasaulio suvokimą. Parodą gražiai papildo Emilijos Škarnulytės instaliacija A. Kasubos motyvais – po salę daug bėgiojančių ir šešėlių teatrą stebinčių vaikų.
Kaip būtų gera vietoj menkaverčių paminklų pastatyti nors vieną Aleksandros Kasubos pastatą! Pvz., Lukiškių aikštėje.
●
Pažiūrėjau dešimt „Kino pavasario“ filmų. Nelabai norisi apie juos rašyti, juk apie kiną šiandien nuomonę turi bet kas ir itin mėgsta ją reikšti. Tam nereikia jokio ypatingo mokslo, pakanka „Google“ ir „Facebook“. Tikiuosi, bent kas dešimtas festivalio vartotojas supranta, kad ne tai, kas sudirgina jusles ar banalias visuotines emocijas, yra geras kinas. Kino kalbos esama filmuose „Blogio nėra“ (rež. Mohammad Rasoulof, Vokietija, Čekija, Iranas, 2020), „Obuoliai“ (rež. Christos Nikou, Graikija, Lenkija, Slovėnija, 2020), „Sniego daugiau nebus“ (rež. Małgorzata Szumowska, Michał Englert, Lenkija, Vokietija, 2020). Pastarajame neveikia saldi Andrejaus Tarkovskio citata su stumdoma stikline, bet Černobylio kontekstas veikia – turtingųjų trapumui paryškinti. „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (rež. Radu Jude, Rumunija, Liuksemburgas, Čekija, Kroatija, 2021) – konceptuali mūsų jau pamilto rumunų režisieriaus visuomenės satyra. Kažkur esu girdėjusi pomirtinio gyvenimo lyginimą su kinu – tad jeigu jis bus, tebūnie rumuniškas, atpažįstamo mentaliteto. Distopiška ir „Nauja tvarka“ (rež. Michel Franco, Meksika, Prancūzija, 2020), o „Quo vadis, Aida“ (rež. Jasmila Žbanić, Bosnija ir Hercegovina, Austrija, Rumunija, Nyderlandai, Vokietija, Lenkija, Prancūzija, Norvegija, Turkija, 2020) sukrečia, kai kine nebesukrečia jau beveik niekas. Srebrenicos įvykiai nutolę nuo mūsų erdvėje ir laike, bet žiūrint filmą pasidaro akivaizdu, kaip atrodo visuomenės be Stambulo konvencijos. Moterys ten ne visai žmonės, todėl žudomi tik vyrai. Androcidas mūsuose irgi dar tyrinėtina tema.
Trumpametražė „Bella“ (rež. Thelyia Petraki, Graikija, 2020) – apie netikrovišką, įsikalbėtą meilę, kaip atsisakymą gyventi realybėje. „Barbarų belaukiant“ (rež. Ciro Guerra, Italija, Jungtinės Valstijos, 2019) – šiek tiek kostiuminis, bet juk J. M. Coetzee scenarijus. Toks pat iščiustytas ir „Berlynas. Aleksandrijos aikštė“ (rež. Burhan Qurbani, Vokietija, Nyderlandai, 2020) – vokiškai tvarkingas pasakojimas, tikslios vintažo detalės, bet savitikslė egzaltacija ir kažkur pasprukusi duendė. Išgirtasis dokumentinis „Tapytoja ir vagis“ (rež. Benjamin Ree, Norvegija, 2020) patiko tik ligi epizodo, kai atrandamas pavogtas paveikslas. Paskui kompozicija tampa tokia pat taisyklinga kaip ir Barboros Kysilkovos tapyba. Moralėlis „menas gydo“ galioja ne visiems. Bepigu juo gydyti Norvegijoje, kur kalėjimas primena privačią priklausomybių terapiją, o savidestruktyvus recidyvistas įperka vis naujus meno kūrinius, automobilius ir motociklus. Nesakau, kad pavydžiu, bet kontrastas glumina – jį „gydanti“ imigrantė tapytoja neturi kuo susimokėti už studijos nuomą. Tačiau tai ir jos anamnezė.
