Nosis

 

Japonų apsakymo tėvu vadinamo Ryūnosukės Akutagawos (1892–1927) „Nosis“ – chrestomatinis tekstas Japonijoje. Rašytojas remiasi istorija, pirmąkart pasirodžiusia Heian laikotarpiu (VIII–XII a.) nežinomo autoriaus tekstų apie budizmą antologijoje „Praėjusių laikų pasakojimų rinkinys“ (Konjaku monogatari-shuu). Tačiau Akutagawos kūrinio veikėjai charakteriais ir psichologija primena modernius XX a. žmones.

Autoriaus trumposios prozos knygą netrukus ketina išleisti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Vertėja

 

 

Apie vyresniojo vienuolio Dzenčio nosį žinojo visi Ikeno miestelio gyventojai. Ji buvo penkių ar šešių sun¹ ilgumo ir ne tik dengė viršutinę lūpą, bet ir siekė pasmakrę. Ji buvo stora nuo tarpuakio iki pat galiuko. Tarsi vidury veido kabaluojanti dešra.

Į šeštą dešimtį įžengęs dabar jau aukšto rango vienuolis slapčia kankinosi dėl savo nosies dar nuo tada, kai buvo priimtas į vienuolyną novicijumi. Žinoma, jis dėjosi, kad jam tai nekelia ypatingo susirūpinimo. Ir ne tik dėl to, kad vienuoliui dera siekti Tyrosios žemės, o ne kamuotis dėl savo išvaizdos. Greičiau dėl nenoro, kad aplinkiniai sužinotų apie jo graužatį. Labiausiai jis sunerimdavo, kai kasdieniuose pokalbiuose būdavo atsitiktinai ištariamas žodis „nosis“.

Vienuolis gėdijosi savo nosies dėl dviejų priežasčių. Pirma, turėti tokią ilgą nosį buvo išties nepatogu. Net ir valgant jam reikėjo pagalbos. Jei mėgindavo valgyti savarankiškai, nosies galiukas atsidurdavo jo metaliniame dubenėlyje. Todėl jam valgant vienas mokinių turėdavo sėdėti priešais ir laikyti pakėlęs tą nosį vieno sun platumo ir poros šiaku² ilgumo lentele. Bet toks valgymo būdas nebuvo parankus nei nosį laikančiam mokiniui, nei pačiam vienuoliui. Kartą vietoj mokinio nosį laikęs berniukas patarnautojas nusičiaudėjo, jam sudrebėjo rankos, ir nosis pliumptelėjo į viralą – šurmulys dėl to nutikimo pasiekė net Kiotą. Tačiau tai nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios nosis vienuoliui kėlė tokią kančią. Labiausiai vienuolis kentė dėl to, kad nosis žeidė jo savigarbą.

Ikeno gyventojai sakydavo, kad visa laimė, jog Dzenčis pasirinko vienuolio kelią. Girdi, su tokia nosimi jam nebūtų pavykę rasti žmonos. Buvo netgi tikinančių, kad tai dėl savo nosies jis atsisakė pasaulietiško gyvenimo. Tačiau Dzenčis manė, kad tapus vienuoliu keblumų dėl nosies jam nė kiek nesumažėjo. Jo savigarba buvo per daug jautri, kad priklausytų nuo tokio praktinio rezultato kaip vedybos. Jis nusprendė ieškoti ir aktyvių, ir pasyvių būdų savo pažeistai savigarbai susigrąžinti.

Pirmiausia jis nutarė pamėginti sudaryti įspūdį, kad jo nosis nėra tokia jau ilga. Būdamas vienas jis iš visų pusių uoliai apžiūrinėdavo savo atvaizdą veidrodyje. Kai to nepakako, bandė įvairias pozas: rymodavo parėmęs ranka skruostą, pirštais liesdavo smakrą, atkakliai spoksodamas į veidrodį. Bet nosis nė karto jam nepasirodė pakankamai trumpa. Kartais taip bevargstant ji net imdavo atrodyti dar ilgesnė. Vienuolis nusivylęs atsidusdavo, įdėdavo veidrodį atgal į dėžutę ir nenoromis sėsdavo prie maldų stalelio darkart skaityti deivės Kanon³ sūtros.

Be to, jis nesiliaudamas domėjosi aplinkinių nosimis. Ikeno šventykloje dažnai vykdavo paskaitos apie budizmą ir labdaringi renginiai. Ten netrūko kambarių apsistoti, o prausykloje kasdien buvo kaitinamas vanduo. Visur kirbėte kirbėjo vienuolių. Dzenčis kantriai dairėsi į jų veidus. Jei būtų radęs bent vieną žmogų su panašia į savo nosimi, jam būtų palengvėję. Jis nekreipė dėmesio nei į jų tamsmėlynius nekrakmolyto audinio apdarus, nei į lengvus baltus vasarinius kimono. Nėra nė ką kalbėti apie oranžines kepures ir pilkus vienuolių drabužius, prie kurių jau buvo pripratęs ir kurie jam buvę nebuvę. Jam rūpėjo ne žmonės, o nosys. Bet nors jam ir tekdavo matyti kumpų nosių, tokios kaip jo paties nepasitaikė nė sykio. Kaskart, kai toks jo dairymasis ir vėl baigdavosi nesėkme, jam darėsi vis nesmagiau. Šnekėdamas jis nejučiom suimdavo karantį savo nosies galiuką, o paskui nurausdavo kaip koks vaikigalis.

Taip pat jis mėgindavo bent kiek save paguosti ieškodamas veikėjų su panašia į savo nosimi budistiniuose ir pasaulietiniuose tekstuose. Bet niekur nebuvo paminėta, kad Mokurenas ar Šarihocas būtų buvę ilganosiai. Ir Riūdžiu, ir Memiõ⁴ nosys buvo kaip visų žmonių. Kartą per pokalbį apie Kiniją išgirdęs, kad Šu Hano karalystės valdovas Riū Bi⁵ turėjo ilgas ausis, galvojo, kiek pasitikėjimo savimi jam būtų suteikę, jei tai būtų buvusi nosis.

Be abejo, Dzenčis ne tik naudojosi tokiais pasyviais metodais, bet ir išmėgino aktyvius nosies trumpinimo būdus. Ir čia jis išbandė viską, kas įmanoma. Gėrė ilgavaisio gūbro nuovirą. Tepė nosį pelių šlapimu. Tačiau kad ir ką darė, jo penkių ar šešių sun ilgumo nosis ir toliau kabalavo dengdama jam burną.

Bet vieną rudenį jis pasiuntė mokinį į Kiotą su reikalais, ir mokinys ta proga iš pažįstamo gydytojo sužinojo, kaip galima patrumpinti ilgą nosį. Tas iš Kinijos atkeliavęs gydytojas dabar ėjo aukštas pareigas Čiorakudžio šventykloje.

Vienuolis, kaip visada, dėjosi, kad nosis jam visai nerūpi, ir iš pradžių nesisiūlė išbandyti to metodo. Tačiau kartais jis lyg tarp kitko paminėdavo, esą jį graužia sąžinė dėl to, kad valgydamas kaskart turi varginti mokinį. Žinoma, slapčiomis jis laukė, kad mokinys imtų jį įkalbinėti. Mokinys puikiai permanė šį sumanymą. Tačiau dėl to jis jautė ne tiek priešiškumą, kiek dar didesnę užuojautą savo mokytojui. Kaip Dzenčis ir tikėjosi, mokinys karštai jį ragino pamėginti. Ir, žinoma, galiausiai vienuolis leidosi perkalbamas.

O metodo būta labai paprasto: nosį reikia virti vandeny, o paskui mindyti kojomis.

Karšto vandens kasdien buvo prikaičiama vienuolyno prausykloje. Mokinys pasėmė ir atnešė vandens plačiaangiame metaliniame arbatinyje – tokio karšto, kad neįmanoma nė piršto įkišti. Bet įmerkus nosį į tą indą būtų kilęs pavojus garais nusideginti veidą. Tad jie nusprendė išpjauti skylę mediniame padėkle, uždengti juo arbatinį ir pro tą skylę merkti nosį į karštą vandenį. Įmerkus į vandenį tik nosį, nebuvo justi jokio karščio. Po kurio laiko mokinys tarė:

– Jau gana virti.

Vienuolis karčiai šyptelėjo. Jis pagalvojo, kad klausydamasis tų žodžių niekas neįtartų, jog kalbama apie nosį. Šutinama nosis niežėjo it sugelta blusų.

Kai vienuolis ištraukė nosį iš skylės, mokinys ėmė ją dar garuojančią mindyti. Dzenčis, atsigulęs ir ištiesęs nosį ant lentinių grindų, žiūrėjo, kaip jam prieš akis kilojasi mokinio kojos. Kartkartėm mokinys lyg apgailestaudamas žvilgčiojo žemyn į pliką mokytojo galvą ir klausė:

– Kaži ar skauda… Gydytojas sakė, kad mindžioti reikia kruopščiai. O gal neskauda?

Vienuolis norėjo papurtyti galvą ir taip parodyti, kad neskauda. Bet, mokiniui mindant nosį, negalėjo pajudinti kaklo. Tad žvelgdamas aukštyn į suskeldėjusius mokinio kulnus piktu balsu atsakė:

– Neskauda.

Iš tikrųjų jam tebeniežėjo nosį, tad mindymas kėlė ne skausmą, o greičiau malonumą.

Kurį laiką pamindžiojus, iš nosies ėmė sunktis kažkas panašaus į sorų kruopas. Nosis ėmė panėšėti į nupeštą ir apskrudintą paukščiuką. Tai išvydęs, mokinys liovėsi mindžiojęs ir tarsi sau pačiam tarė:

– Gydytojas liepė ištraukioti šituos pincetu.

Dzenčis tarsi nepatenkintas išpūtė skruostus, bet tylomis leido mokiniui darbuotis. Jis puikiai suprato, kad mokinys daro jam paslaugą. Bet ir tai suvokiant jam buvo nemalonu, kad su jo nosimi elgiamasi it su kokiu daiktu. Nutaisęs tokią miną, kokią prieš operaciją nutaiso gydytoju nepasitikintis pacientas, jis stebėjo, kaip mokinys pincetu rankioja riebalus iš nosies porų. Riebalai panėšėjo į plunksnų stiebus ir driekėsi gal keturių bu⁶ ilgumo siūlais.

Baigęs šią užduotį mokinys su palengvėjimu tarė:

– Dabar reikia dar kartą virti.

Vienuolis raukėsi, bet nesipriešino.

Kai jiedu apžiūrėjo dar kartą apvirintą nosį, ta iš tiesų buvo trumpesnė. Ji beveik nesiskyrė nuo įprastinių kumpų nosių. Glostydamas sutrumpėjusią nosį Dzenčis droviai ir baugščiai pažvelgė į mokinio jam ištiestą veidrodį.

Jo nosis – ta pasmakrę siekusi nosis – dabar buvo neįtikėtinai susitraukusi ir kukliai baigėsi ties viršutine lūpa. Vietomis ji buvo raudonai išberta – tikriausiai nuo mindžiojimo. Dabar jau tikrai niekas nebesijuoks. Vienuolio atspindys veidrodyje žiūrėjo į veidrodį laikantį vienuolį ir su pasitenkinimu mirksėjo.

Bet tądien vienuolis iki pat vakaro nerimavo, ar nosis vėl nepailgės. Ir giedodamas sūtras, ir valgydamas jis vis prisitaikydavo paliesti savo nosį. Nosis, kaip ir dera, tesiekė viršutinę lūpą ir, atrodo, nesiruošė ištįsti. Kitą rytą jis pabudo anksti ir išsyk palietė sau nosį. Toji tebebuvo trumpa. Dzenčis jau daug metų nebuvo jautęs tokio džiugesio, turbūt nuo tada, kai sėkmingai perrašė Lotoso sūtrą.

Tačiau po poros dienų jis pastebėjo netikėtą dalyką. Kažkokiu reikalu šventykloje apsilankęs samurajus stebeilijo į jo nosį taip, tarsi jam būtų dar juokingiau nei seniau, ir beveik su juo nesikalbėjo. Negana to, andai į viralą nosį įmerkęs berniukas, prasilenkdamas su Dzenčiu lauke, kreipė žvilgsnį žemyn ir stengėsi užgniaužti juoką, bet galiausiai neištvėręs prunkštelėjo. O žemo rango vienuoliai paklusniai klausėsi jo nurodymų tol, kol jis į juos žiūrėdavo, bet vos jam nusisukus bemat imdavo kikenti.

Iš pradžių vienuolis manė, kad tai vyksta dėl jo pasikeitusio veido. Bet tas paaiškinimas neatrodė pakankamas. Be abejo, berniukas patarnautojas ir žemesnieji vienuoliai juokėsi dėl to. Tačiau jų juokas buvo kiek kitoks nei tada, kai nosis buvo ilga. Atrodo, kad jiems neįprasta sutrumpėjusi nosis buvo juokingesnė nei ilgoji, prie kurios jie jau buvo pripratę. Bet ir tai dar ne viskas.

„Seniau jų juokas nebuvo toks įžūlus“, – giedodamas sūtras vienuolis vis stabtelėdavo ir, pakreipęs pliką galvą, pats sau taip murmėjo. Tokiomis akimirkomis mūsų Dzenčis, pakėlęs akis į gretimais kabantį Fugeno⁷ portretą, prisimindavo vos prieš keletą dienų buvusią ilgą nosį ir nusiminęs galvojo: „Aš – kaip žmogus, kuris, viską praradęs, ilgisi savo šlovingos praeities.“ Deja, Dzenčiui trūko įžvalgos perprasti šią situaciją.

Žmogaus širdyje slypi du prieštaringi jausmai. Kiekvienas užjaučia artimą dėl nedalios. Bet jei tą nedalią pavyksta kaip nors palengvinti, aplinkiniams ima tarsi kažko trūkti. Gal net galima kiek perdedant sakyti, kad jiems kyla noras, kad padėtis vėl pablogėtų. Dėl to ilgainiui jie ima jausti tam žmogui tam tikrą, nors ir pasyvų, priešiškumą. Nors Dzenčis ir nežinojo to priežasties, jam buvo nesmagu, nes Ikeno vienuolių ir pasauliečių elgsenoje jis pajuto tą stebėtojo egoizmą.

Vienuolis kasdien darėsi vis niūresnis. Vos prasižiojęs iškart visus piktai ujo. Galiausiai net ir nosį gydęs mokinys ėmė jį apkalbinėti, esą Dzenčis daro nuodėmę, deramai neperteikdamas jiems Budos mokymo. Didžiausią įniršį vienuoliui sukėlė išdykėlis berniukas patarnautojas. Vieną dieną, išgirdęs skardų šuns lojimą, jis nieko neįtardamas išskubėjo lauk ir pamatė tą vaikėzą mostaguojant dviejų šiaku ilgumo pliauska ir gainiojant liesą gauruotą šunį. Ne tik gainiojant. Gainiodamas jis šūkavo: „Gausi per nosį, gausi per nosį!“ Dzenčis čiupo tą pliauską ir smarkiai trenkė ja berniūkščiui per veidą. O tai būta tos pačios lentelės, kurią seniau naudodavo nosiai laikyti valgant.

Vienuolis ėmė gailėtis turbūt be reikalo patrumpinęs sau nosį.

Bet vieną naktį atsitiko toks dalykas. Sutemus staiga pakilo stiprus vėjas, ir pagodos stogą puošiantys varpai skambėjo taip garsiai, kad triukšmas pasiekė ir vienuolio patalą. Be to, atšalo, ir senasis Dzenčis niekaip negalėjo užmigti. Besivartydamas jis pajuto, kad jam niežti nosį. Palietęs pastebėjo, kad ji kiek patinusi, it vandeninga. Ir karšta.

„Taip užsispyrusiai ją trumpinau, ir dėl to gal kokia liga prikibo“, – sumurmėjo vienuolis, nuolankiai suėmęs nosį rankomis, tarsi priešais Budos statulą aukojamus smilkalus ar gėles.

Kitą rytą jis kaip visada pabudo anksti ir išvydo, kad ginkmedis ir kaštonas per naktį numetė lapus ir šventyklos kiemas šviesus, it auksu klotas. Pagodos stogas apšerkšnijęs. Brėkštančio ryto šviesoje akinamai žvilgėjo devyni pagodos smailę puošiantys žiedai. Verandos langinės pakeltos, ir ten stovėdamas vienuolis giliai įkvėpė.

Ir tada jį aplankė jausmas, kurį jis jau buvo bepamirštąs.

Vienuolis skubomis palietė sau nosį. Tai nebuvo trumpa vakarykštė nosis. Tai buvo jo senoji ilgoji nosis, penkių ar šešių sun ilgumo, dengianti viršutinę lūpą ir siekianti iki pat pasmakrės. Vienuolis suprato, kad per naktį nosis vėl ištįso. Ir jis vėl pajuto palaimą, tokią kaip tada, kai jo nosis sutrumpėjo.

„Dabar jau tikrai niekas nebesijuoks“, – tarė sau Dzenčis. Ilga jo nosis kabalavo rudens ryto vėjyje.

 

1916

 

Vertė Rima Torres