SANDRA PETRAŠKAITĖ-PABST

Eilės

 

Sugrįžimas. Į begalybę

 

Aš visuomet į liūdesį grįžau,

o liūdesys į lygumas.

                        Algimantas Mackus

 

užsilaukė laukai –

ilgai

negrįžai

 

saugiame jų glėbyje

nesvarumo

saldybė

 

nemąstoma sala

lyg perkėla

 

į

        kitą sielos krantą

 

kur šimtamečių medžių sąšaukos

pašventintos paplentėmis

 

 

Virsmas

 

pro stingdančias

erdves ir nerimus

iškrėsti –

 

kur?

 

galėčiau, jei galėčiau

 

kur?

 

tą ilgesį, tuos pelenus?

 

užželdinti išdegintas kertes

neprakalbintas,

apsakyti neapsakoma

 

ir išsilaikius virsme

išsitekt tarp dangaus ir žemės?

 

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

 

Iš aukštai

 

aš – Asche*

šiltutėlis

pelenų ryšulėlis

 

netelpu

į standartinius rėmus

 

nuo žemės

traukos

atsiplėšus

išretėjusius atmosferų

sluoksnius

ištvėrus

ir atsivėrus

 

sugrįžtu aitvaru

žemėn

kad meilė

niekada

neišblėstų     

 

 

Atrama

 

brakst, trinkt, blykt…

 

akimirką pasiremiu

į turėklus

įsikimbu

į mamos suknelės kraštą –

atlaikė –

ir šį kartą

 

atlaikysiu

ir aš

       paradoksų protrūkį:

durstyti, durstyti – Durst**

pašėlusiam sąstingy

 

suvilgyk man lūpas

nemarumo vingyje

 

* Pelenai (vok.).
** Troškulys (vok.).

 

 

Auginti gelmę

 

Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip.

Mk 4, 27

 

Žodį prie žodžio

raišioti,

       rišti,

mintį pagauti,

išnešioti, pratęsti,

pasiklydusios eiti ieškoti,

neleisti pražūti.

 

Megzti ryšius su žmonėm,

su pasaulio vėsa

ir vienatvės strėlėm.

 

Kaip tinklą nerti,

siūlelį prie siūlelio

regzti,

       regzti,

 

kad atlaikytų,

atsivėrus prarajai,

 

pasvirus /

 

prie bedugnės

k

   rašto.

 

 

Gilius išgyventi

sielų ryšius –

       plyšius,

                            

auginti savyje

ir kitame

gelmę.

 

 

Tabula rasa

 

tvilkte nutvilko

kai prisimenu –

užkaistas puodas

 

varlių prūde kurkimas

vienkiemis laukuose

raudonas mūras

 

nepakartojamai baltai

                      baltai

greitakalbe pradėjus berti

mangaratkė

kriaušiukės saldžios

užderės rugpjūtį

prikrėtus jų

sterblėn surinksi

praeinant šakos

 

linksi

       linksi

              linksi

 

nepakartojamai lengvai

                      lengvai

per pievas kvepiančias bridau

klaidžias mintis ujau ujau

                      baidžiau

 

braidžiau

po miško balų

samanotus patalus –

liūliavo liūnas

sau uoliai

pėdas bučiuodamas

kaip kūdikiui

                      tyrai

 

taip viskas buvo

                      tobula

ir liko –

neatkartosi

neištirsi

ne!

nusėdusio tyrumo

 

                      drumzlinam prūde

 

 

Apie nebūtį

 

Po mūsiške aiškiąja, kalbančia kalba tyliai banguoja kita, neišsakoma ir neparodoma, negirdima ir neregima kalba, Niekio ir Esmo kalba, taigi galbūt netgi dvi kalbos.

 Arvydas Šliogeris

 

nėra

           nes

                yra

 

nebūties gestas

tyliai užgęsta

atpažintas

moste

atminties iškiliajame soste

 

aidas – laidas

spengesys

nebūties

spurdesys

kažkas kuo

nepasidalinsi

nei su artimiausiu

išsiilgusi

 

    nėra

           tai

               yra

 

aklas Niekio ošimas

nesusipratimas

gramatinis pratimas

įprotis

 

kiaurymė drevėj

nebūties šėlsmas –

velkasi

       velkasi

pažeme –

iš kailio neriasi

per galvą verčiasi

 

apeiti

neįsileisti

apeiti apeiti

kaip negandą

stengiuos

 

lyg iš niekur nieko

garai

išsisklaido

 

dingsta sapnas

niūrus ir tikras

 

 

Sulaikiusi kvapą lig šiolei

 

lekiu aš,

keturmetė,

su blėkiniu puoduku

pas močiutę:

 

Pienyčio!

              Baltyčio!

                             Gražyčio!

 

su putom, su putom, su putom

 

leidžiuosi

nuo kalniuko,

kad įpiltų

dar neataušusio,

šilto

 

su putom, su putom, su putom

 

siurbiu godžiai

sulaikiusi kvapą –

 

lig šiolei

 

nenusišluosčiusi lūpų

 

nes žodžiai,

        nes žodžiai

man trykšta, man liejas

        į himną gyvenimui

per liepų alėjas

 

 

Ramybė

 

Prisiminimų vitražais

peršviesti

virpa delnai

kylant ir leidžiantis saulei į nežinią

tarpeklių lynais

įtemptais tarp bedugnių –

nuo plaukų

                        iki pėdų

 

ramybė – ramybė

 

pabudo

              prigludo

                        nusėdo

 

surakinęs nerimus

neperregimas rūkas

pakviečia susisukti

                        tylą

plaikstomą vėjų sraunių

suvynioti ją

              standžiai

                        sausai

į drobulės baltumą

 

– akinantį –

 

 

Poezijos sodelyje

 

vaizduotės vyzdžiuose vėlai

vaikystės puslapius vartai

neįmatai –

pro užtrauktas užuolaidas

lyg aidai lyg išblukę veidai

lyg užuominos

skleidžias

bulvių žiedais

atatupstai

atatupstai

atsitolinus

 

iškedentuose prisiminimuose

baltutėlis minkštimas

krieno macnumas

bičių geluonies

saldus nemarumas

 

staigiam posūky

minčiai ištrūkus

ore pakibus

bet nenutrūkus –

 

poeziją vėjas

tėvo sodelyje

sodele***

sodelyje

sėja

nepailsdamas

 

 

** So vokiškai reiškia „taip“, švabų tarmėje sodele (su malonybine priesaga -dele) ištariamas po ilgiau trukusio, pagaliau atlikto darbo pasigėrėjimo džiaugsmui išreikšti.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.