Eilėraščių remontas
Eduardas Aivaras (tikr. Aivars Eipurs, g. 1956) – latvių poetas, priskiriamas postmodernistinei poezijos krypčiai. Yra išleidęs dešimt poezijos rinkinių, dvi trumposios prozos knygas. Jo kūrybai būdinga lakoniškų formų paieška. Aivaro ilgų antraščių eilėraščiai tapo šiuolaikinės latvių literatūros naujove. Kai kas poetą laiko romantizmo gaivintoju šiuolaikinėje latvių literatūroje.
Čia spausdinami tekstai iš pernai pasirodžiusios knygos „Eilėraščių remontas“ (Dzejoļu remonts).
Marius Samavičius. Oh Father. 2017
ŠĮRYT DAR KARTĄ ATĖJAU PASAULIN
Ir išjungiau signalizaciją
Tikiuosi, apsauga neatvažiuos
TYLIOJE AGENSKALNO GATVELĖJE
Tarp jazminų krūmų
Suradau dirbtuvėlę
EILĖRAŠČIŲ REMONTAS
Ant senos kušetės drybsantis jaunas vyras
Labai pagarbiai atsiduso: – Klientas!
Ir jis paporino: čionai retai kas beužeina
Nes pusmetį eilėraščiai netaisomi
Paskiau išmetami arba saugomi nepakeisti
Panašiai kaip sugedę dantys
Eilėraščių ydos neprogresuoja
Tokios pačios gali likti visą amžių
Net poetui mirus
EILĖRAŠTIS APIE TAI, KAIP Į MANO KNYGOS ILIUSTRACIJĄ ĮKRITO IR DINGO KAIRĖ AKIS
Toliau skaičiau epą apie Gilgamešą
BUVO GERAS ŠIO EILĖRAŠČIO PAVADINIMAS
Dvi burnos valgė žuvį
Kiekviena iš savo galo
Ar tai simbolis buvo
Ar kilkė didžiulė
TEKSTO ĮPAREIGOJIMAS
Šiandien važiavau dviračiu
Šalikelėje jauna moteris juoda skarele
Paprašė dvidešimties centų
Aš važiavau greitai, bet išgirdau
tą lėtai tariamą tekstą
Kuo vardu ši moteris?
PRIEŠAKY MANĘS AUKŠTU TILTU
Per upę ėjo žmonės
Didžiulis būrys, ir man pasirodė
Jie yra tie, prieš kuriuos po akimirkos pasirodysiu
Aš paskui juos
Paveju, aplenkiu ir sakau:
– Aš jums kai ką paskaitysiu.
– Nereikia, – sako jie. – Mes juk iš eilėraščio.
VYRAS IR SAVIŽUDYBĖ
Iš jo akių prasiveržė krioklys
DARBO INTERVIU TELEFONU
Alio, tai Disfunkcinis pasaulis?
Mes priklausomi, aš iš disfunkcinės šeimos
Gesinu gaisrus
Man patinka krosniaviečių šarma
Ją dažnai matyti teko
Galėsite skambinti man, kai kitos išeities nebebus
Išsilavinimas? Taip, aukštasis, aukštoji mokykla
Aristotelis sakė, kad esu politinis gyvulys
Taip, turiu pagalvį su Europos taisyklėmis
O man patinka krosniaviečių šarma
EILĖRAŠTIS, KURIAME EINA DVI ŽIRAFOS, VIENA GALVA ATSITRENKIA Į SAULĘ, IR ŠI NUKRENTA
Tamsa
LEKTORĖ STOVĖJO PROFILIU
Tai buvo iš tikrųjų
Kalba perėjo į kitą dimensiją
Po to ji pažvelgė į mus
O mes į ją spoksojome
Ir jos žodžiai kaip kumeliukai nušuoliavo prošal
ASMENS BYLA
Mėlynakis
Ramaus būdo
Į gimtinę kaktą prasiskėlęs
TOKS LAISVESNIS VAKARAS
Namuos nėra vaikų
Ir mes bendraujame su patriotizmu
Gulime suglaudę nuogas nugaras
Kiekvienas savo telefone
Skaitome Konstituciją
GIMSTA IR UŽAUGA VAIKAI
Daug mano eilėraščių baigė mokyklą
Keli eilėraščiai jau sukūrė šeimas
EILĖRAŠTIS APIE TAI, KAD MAN LEISTA IŠPLĖŠTI SAVO GYVENIMO LAPUS
Tai nemaloniausia laisvės forma
DIRIGENTĖ
Choras miršta, dažniausiai altai
Iki konkurso visi išmirs
Bet bandom – dalyvausim!
Išeisiu į sceną viena pati
Ir pirmą vietą iškovosiu.
Tegul žiuri pirmąkart regi
Kaip gieda balti angelai
JEI PACIENTAI ŽINOTŲ, KAS DEDASI PSICHIATRO GALVOJE
Jie niekad neitų pas jį
Bet
Mes visi esame pamišę, kiekvienas savaip
EILĖRAŠČIŲ REMONTAS
Turguje ieškojome inteligentų armėnų
Kurie Rainį galėtų armėniškai skaityti
ŽVAIGŽDŽIŲ KONSTELIACIJA
Jie krito dviese
Taip 1616 metų balandžio 23 dieną
Krito Servantesas ir Šekspyras
Taip 2007 metų liepos 30 dieną
Krito Bergmanas ir Antonionis
Taip 2016 metų rugpjūčio 1 dieną
Krito sode du balti alyviniai obuoliai
EILĖRAŠTIS APIE TAI, KAIP SSRS ARMIJA VIRTO LATVIJOS ARMIJA IR KAIP PASIKEITĖ KOMANDOS, KAIP VISKAS SUSIMAIŠĖ, KAI PASIRODĖ MOTERIS
Lygiuok! Ramiai!
Stirna eina!
NĖ VIENAS PERSONAŽAS NEIEŠKO AUTORIAUS
Autorius ateina į barą
Prieblandoj ilgai žvalgosi sugėrovo
Jis pasirenka chemiką, ne bet kokį
O tą, kuris vyksta komandiruotėn į Novosibirską
Abu vakarais mes gėrėm net trejus metus
Po to aš išlipau iš lėtojo mirties vagono
Susitikome po ketvirčio amžiaus
Chemikas atrodė kur kas vyresnis už mane
Pagal dokumentus ne vienais metais jaunesnis
Jis visą laiką ritmingai darė vieną ir tą patį
Darbas baras namai darbas baras namai, niekad baras dukart
Jis gėrė tiek, kad neprarastų darbo
Visą gyvenimą su motina vienam kambary, greit vienas bus
Nežino, kaip bus, liks tik televizorius
Ir liūdesys apie merginą, kurią seniai vedė kitas
Abu tylėjome tol, kol autoriui išsprūdo:
– Tu dažai plaukus?
– Jau nebe, – atsakė chemikas.
MANO NAKTYJE RYGOJ NUMIRĖ PASKUTINIS RUSAS
Pabudau ir verkiau užspringdamas:
– Ką mes, latviai, vieni patys veiksime?
EILĖRAŠČIŲ REMONTAS VI
Aš savo sapną papasakojau keliems marsiečiams
Ir nė vienas neliko abejingas
DAR VIENAS GEOMETRINĖS FORMOS EILĖRAŠTIS
Pro žemę praskriejo trys futbolo aikštės
EILĖRAŠTIS APIE TAI, KAIP SENOVĖS EGIPTO AMŽIAI PRIEŠ PORĄ TŪKSTANČIŲ METŲ ŠIANDIEN NEBEVAIDINA DIDELIO VAIDMENS. KAIP IR ANKSTYVIEJI VIDURAMŽIAI, TĖRA DRĖGNAS MIRKSNIS
Po 2 000 metų Liuteris ir, pavyzdžiui, Eipuras
Atrodys vienu metu gyvenę
Du žmonės iš vieno regiono
RAŠYTOJAS BĖGA
Mišku, lauku, keliais, takeliais
Pakaušy pajaučia alsavimą, skaitytojas vejasi
Bėgo kiek įgalėdamas, nesvarbu kaip
Skaitytojas aplenkia rašytoją pievoje prie skardžio
Ir paridena moterį žemyn šlaitu
Jis žadina rašytoją:
– Ei! Kodėl tu nerašai?
Vertė Arvydas Valionis
