Difuzija

 

Difuzija

 

Mano senų bičiulių pora, abu puikūs kulinarai, savo namuose organizuodavo jaukius pasisėdėjimus. Dažniausiai susirinkdavom ta pati kompanija, o kartais atsirasdavo ir naujų veidų. Būdavo smagu – liedavosi ir vynas, ir kalbos.

Vienos tokios vakarienės metu man nepažįstamas svečias tvirtai įsitikinęs teigė, kad žmogų visiškai charakterizuoja jo pomėgiai.

– Gerai, – tariau abejodama. – Štai, pavyzdžiui, man patinka pušys, katinai, paparčiai, žvejyba iš valties, laukinių karvelių burkavimas, barzdoti vyrai, sendaikčiai, paveikslai su paslaptim, marcipano skonis, rūsio kvapas, senos apleistos kapinaitės, akmenys, akimirka prieš aušrą… Dar – kai kurių žodžių skambesys: „difuzija“, „iliuzija“, „demiurgas“, „eskadrilė“… Ir ką? Ką jūs galit pasakyt apie mane?

– Nepaminėjot muzikos.

– Na, taip… Kaip ir saulės, mėnulio ar žvaigždžių.

– Bet pripažinkit – nepaminėėėjot…

Visą likusį vakarą tas žmogus manęs beveik „nematė“ ir dėl to buvo truputį nejauku. Tik atsisveikinant draugiškai mostelėjo ranka ir baritonu šūktelėjo:

– Pažadu nesiskusti!

Nejaukumas išsisklaidė. O gal perėjo į kitą būseną.

 

 

Vilko valanda

 

Prabundu pusę keturių ir negaliu užmigti. Nei naktis, nei rytas. Nei keltis, nei kankintis. Už lango kieme kažkas įkyriai grikši tarsi netepti vyriai. Guliu, laukiu. Tačiau smalsumas nugali. Užsimetu chalatą, tipenu į balkoną ir… negaliu patikėti – apačioje, vaikų darželio teritorijoje, supasi mergaitė. Ne paauglė kokia, o ketverių penkerių metų vaikas! O Viešpatėliau… Ir ką daryti? Skambint policijai? Vaikų teisėms? Teisės, greičiausiai, miega. Šūkaut iš ketvirto aukšto irgi nedrąsu – kaimynų langai aplink visi tamsūs. Basomis įsispiriu į batus ir puolu laiptais žemyn. Labai keista – darželio varteliai užrakinti. Jo nedidelę teritoriją juosia aukštoka tvora, apaugusi tujomis. Artimiausias žibintas tai įsižiebia, tai užgęsta. Gal reaguoja į judesį, tačiau aplinkui nieko nėra – sūpynės tuščios, mergaitės nematyti. Nesuprantu, aš ją aiškiai regėjau. Įžiūrėjau net švytuojančius rausvus sandaliukus. Pati vaikystėj nešiojau tokius. Prieš pusę amžiaus. Dabar vaikai tokių neavi…

 

 

Pietų pertrauka

 

Kartą pabandžiusi supratau, kad man patinka pietauti po tiltu. Čia aplanko kitokios mintys nei įprastai kasdienybėje.

Svarbiausia yra laikytis ritualo: ateini, atsisėdi sėdimo ploto dešinėje (priežastis paprasta – toje pusėje saulė, ne tilto šešėlis), nusiauni batus (ho, gal jau virstu į japonę), išsitrauki iš rankinės lauknešėlį (jo ir pavadinimas tuomet pasiteisina, nes jei niekur neitum ir valgytum iš namų atsineštą maistą biure, jį reiktų vadinti „biurnešėliu“) ir… stebuklingu būdu išsineri iš savęs, pasineri į Nerį, į dangų, į debesį, į praeivius (ateivius-nueivius), jų šunis (katinų nepasitaikė), bėgikus (bėkit bėkit – visi ten pat nubėgsim), dviratininkus… O kur dar antys! Dešimtys ančių. Kultūringos, nereikalauja dalintis pietumis. Nes kokie gi tie pietūs po tiltu – nesineši juk sriubos ar Kijevo kotleto. (Ir stalo sidabro nesineši.) Viskas minimaliai. Juolab gerai ir nepameni, ką ten valgai. Labiau – ką matai, ką pajauti.

Štai prisėda netoliese bėgikas. O aš pasisotinusi ritualo pabaigai jau dūmą traukiu. Ir suku galvą: kodėl jis prisėdo, gal kas nutiko, gal bloga, silpna nuo to bėgimo. O ir vėjas, zaraza, mano dūmą į jo pusę gena. Staiga vaizduotės pramonė pradeda savo vaizdų gamybą. Krenta bėgikas tarsi pašautas, ritasi kaip didelis ežys ir pūūūkšt į Nerį! Pakyla jūros bangos spalvos ir formos banga ir iki pusės užlieja krantinę. Batų nebėr, o man dar į darbą grįžti reikia. Ak, ir iš tikrųjų jau reikia. Nors taip gražiai neša vanduo lapus (batus, bėgikus)… Jie plaukia vienu metu ir vandeniu, ir dangumi. „Čto takoje osen’ – eto nebo!“

Ir kai pagalvoji, tikra laimė, kad iš mano visų biurų biuro šimtų darbuotojų daugiau niekas nepietauja po tiltu (na, bent jau vienu metu su manim). Kas, jei visi užsimanytų?! Juk neužtektų nei sėdimų, nei stovimų vietų. Aišku, dar galima valtyse. Bet tam, kad išsilaikytum po tiltu nenuneštas srovės, turėtum taip irklais plakti, kad apie savo lauknešėlį tada pamiršk, žmogau. Išvada: jei atsipalaiduoji – judi pirmyn. Tačiau gana filosofijų. Turiu neatsipalaiduot ir varyt darban (mmm… ar judėsiu tada pirmyn?).

Keturiasdešimt penkios minutės pietaujant po tiltu yra sekundė.