Dalykai, kurių vos nepraleidome
Meno pasauliui reaguojant į pandemiją ir skaitmeninant parodas, tyrimai rodo, kad daugelis lankytojų pirmenybę vis tiek teikia asmeninėms patirtims galerijose, tačiau egzistuoja ir prie materijos neprisirišęs menas – per pastarąjį mėnesį išpopuliarėję, milijonus kūrėjams sukraunantys NFT (non-fungible tokens) suteikia galimybę pirkti ir parduoti unikalių skaitmeninių kūrinių nuosavybės teises naudojant blockchain technologiją. Instinktyvus noras ginti meną nuo popkultūros įsiveržimo yra pasikartojantis NFT kritikuojančiųjų motyvas, bet taip pat daug diskutuojama ir apie didžiulį elektros energijos sunaudojimą apdorojant tokių sandorių operacijas ir to poveikį aplinkai. Taigi kriptomenas ne tik kelia grėsmę tam, kaip suvokiame meno vertę, bet dar ir svariai prisideda prie gamtos taršos. Tai atnaujina svarstymus, kad didžioji šiandienos kultūros dalis yra nekokybiškas kažko geresnio ir patrauklesnio perdarymas – nepertraukiamas vis blankesnių reprodukcijų štampavimas, turintis nuraminti totalios amnezijos būseną pasiekusią kolektyvinę sąmonę. Galiausiai kopija pateiks nuorodą, kuri nuves tik prie ankstesnės kopijos, o originalas bus jau nebeatsekamas. Tačiau ar gali būti, kad kada nors seniai išnykusio ir užmiršto gyvūno referencija vis dėlto grįš per kolektyvinę pasąmonę, kaip, tarkime, drakono vaizdinys, skatinantis klausti, kas buvo pirmiau: fosilijos ar tautosaka?
Sudėtingą šiuolaikinio žmogaus santykį su gamta, gyvūno vaizdinių kaitą ir dabar ypač jautrias bei aktualias ekologines temas bandė atskleisti Sigitos Dackevičiūtės instaliacijų paroda „(Ekologinės) alteracijos“, o vizualias gyvybės ir mirties interpretacijas gamtoje tyrinėjo fotografo Ginto Kavoliūno paroda „Nature morte“. Abi šios parodos nuo vasario 26 iki kovo 28 d. buvo eksponuojamos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Deja, dėl varginančio ir niekaip nesibaigiančio karantino parodas gyvai pamatyti buvo galima tik 5 dienas, bet ir uždaryti virtualioje erdvėje turime ją išnaudoti savo naudai ir išmokti patirti materialias faktūras kitaip.
Menininkė Sigita Dackevičiūtė teigia, kad jai buvo įdomu, kaip forma gali tapti kritiška nesugriaudama savęs. Instaliacijoje „Hierarchija“ – eksperimentai su gyvūnais, peraugę į genetines manipuliacijas, sukuriančias šiurpias „mikimauziškojo“ įvaizdžio variacijas. Septyniolikos žiurkiažmogių galvų choras, tarsi sustingęs cypsmo vidury, tvarkingai išsirikiuoja pakopomis su „pilkosiomis masėmis“ apačioje ir auksiniu biustu viršūnėje. Dėl anatominių ir genetinių panašumų į žmones biomedicininių tyrimų su gyvūnais modeliuose pirmenybė teikiama būtent pelėms ir žiurkėms. Žiurkės dažniausiai naudojamos elgesio tyrimams, nes jos yra daug socialesnės nei pelės ir jų elgesys geriau imituoja žmonių elgesį. Teoriškai tokie žiurkiažmogiai būtų pranašesni už žmones savo agresyviu siekiu išlikti ir prisitaikyti prie atšiaurių aplinkos sąlygų, taip aukštyn kojomis apversdami mūsų įsivaizduojamus hierarchijos dėsnius ir žmogaus viršenybę. Ne veltui posakis „žiurkių lenktynės“ vartojamas apibūdinant santykius kapitalizmo eroje.
Sigita Dackevičiūtė. Hierarchija. 2018–2021
Tačiau nubaudžiamas ne tik artimumas žmogui – instaliacijoje „Gamta / Civilizacija I“ kalbama apie tai, kaip geidžiamas autentiškas gyvūno grožis gali kainuoti jam gyvybę. Kailių industrija patenkina mūsų pirmykštį medžioklės instinktą, o iškilus etiniams nesutarimams pasiūloma alternatyva – netikras poliesterio kailio audinys, kurio skaidulos, patekusios į vandenynus ar sąvartynus, biologiškai nesuyra, tad taip pat prisideda prie taršos. Kūrinys „Veršeliai manyje svajoja apie rapsų lauką“ ironiškai pasakoja apie laukiniams gyvūnams nuodingo augalo grožį. Žmogaus sukurtas gamtos antrininkas kartais net labiau masinantis, bet beveik visada išsiduodantis savo išbaigtumu, todėl stačiakampiai kompiuterinių kodų ritmai, atstovaujantys augalijos pasaulio struktūroms, pradeda atrodyti netgi tikresni. Dar prieš kelis šimtus metų žmogaus gyvenimas buvo trumpas, brutalus ir labai glaudžiai susijęs su gamtos malone, tačiau dabar jau gamta keičiasi kartu su mumis ir bando prisitaikyti – pavyzdžiui, turistams paplūdimiuose išrankiojus jūros išskalautas kriaukles, krabai atsiskyrėliai, neturėdami kitos išeities, savo apsauginiam kiautui pasirenka konservų dėžutes ir kitas šiukšles, o šios vėžiagyviams galiausiai tampa mirtinais spąstais. Tai netgi gali sukelti grandininę reakciją, nes gaišdamas krabas išleidžia signalą, kad tuoj atsilaisvins kriauklė, ir tai privilioja kitus jo gentainius. Net nesusimąstome, kad mūsų sentimentalumas grožiui gali pakenkti ištisoms ekosistemoms.
Konfliktiškas žmonijos santykis su gamta senas kaip pasaulis. Primindama Antikos laikus menininkė prikelia Medūzos mitą kūrinyje „Ekrano šviesa. Medūza“. Gamtos gaivališkieji elementai suvokiami kaip pabaisa, kurią turi įveikti herojus (arba jo įvaldyta technologija). Vis dėlto technologija gali padėti geriau sugyventi su gamta: nuo šviesą atspindinčių dažų, kurie, užpurkšti ant elnių ragų, sumažina nelaimingų atsitikimų keliuose tikimybę (apie tai pasakoja kūrinys „Sinchroniškas judesys. Susitikimas“), iki programinės įrangos, matematinio modeliavimo būdu tiksliau nei žmogaus intuicija pasiūlančios efektyviausius patruliavimo maršrutus norint sugauti brakonierius.
Gintas Kavoliūnas. Iš ciklo „Šokis lietuje“. 2019
Ginto Kavoliūno parodoje „Nature morte“ (kuratorė Danguolė Ruškienė) buvo pristatomi fotografijų ciklai, nuo 2012 m. kuriami analoginiu, cianotipijos, šlapio kolodijaus būdais, atspausti ant rentgeno plokštelių. Estetinių paskatų vedamas sąmoningas grįžimas prie senesnių technologijų ir metodų čia kyla iš fotografijos funkcijų dvilypumo ir autoriaus siekio rasti tobulus formos sprendimus iš anksto surežisuotiems siužetams. Kompozicijų tikslumas cikle „Ant palangės“ padeda tyrinėti daikto (ir sudaiktintos gamtos) santykį su žmogumi, kai augalas tampa laikinu savo šeimininko (ne)rūpestingumo įkaitu. Žmogaus ir nevaržomo gamtos vitališkumo susidūrimas visada sukelia įtampą – medžių daigai, išdygę, žmonių supratimu, netinkamose vietose, išraunami, tad kūrėjas juos įspaudžia amžinybei fotogramų cikle „Arbaro“ (2016–2019). Šlapio kolodijaus plokštelių ciklas „Šokis lietuje“ (2019), kuriame užfiksuotos keliuose suvažinėtų varlių išdžiūvusios liekanos, ir rentgeno plokštelėse užfiksuoti gyvūnų ir paukščių kaukolių atvaizdai cikle „Post-mortem“ (2019) žiūrovui leidžia be kaltės, nepažeidžiant žmogiškojo tabu, vujaristiškai stebėti estetiškas mirties formas. Tai primena, kad mūsų kultūroje gyvūnų ir mirusiųjų pasauliai turi susikirtimo taškų, – gal net iš totemo garbinimo laikų atėjęs tikėjimas, kad mirusieji gali siųsti ženklus per gyvūnus, į langą atsitrenkęs paukštis pranašauja mirtį, mirties išvakarėse kaukia šunys, o katės mato dvasias. Viskam, kas už suvokimo ribų, gyvūnija tampa atspirties tašku. Kaip ir pirmuosiuose bandymuose išsiųsti gyvybę į kosmosą, įsisąmoninant mirties ir nykimo procesą gyvūnai atlieka mokomųjų modelių vaidmenį.
Abiejose parodose gyvūnų trajektorija nuo aukų kelkraščiuose iki zoomorfinių, vartotojišką visuomenę kritikuojančių biustų, nuo estetinio iššūkio iki ekologinio nerimo iliustracijų pasakojo apie žmogaus savo vietos pasaulyje permąstymą. Gamtos ciklas mums primena ne tik apie mūsų laikinumą, bet ir tęsinių galimybę. Dirbtinis (gyvūno) intelektas jau ne už kalnų, o kartu su žmogaus formas atkartojančiais kuriami ir keturkojai robotai, kurie, pasirodo, yra greitesni ir stabilesni už dvikojus „kolegas“. Tai simbolinis galutinio prisijaukinimo aktas ir gal net kaltės dėl medžioklės, medžių kirtimo ir taršos išpirkimas, kai skubama taisytis suvokus, kad gyvūno ir augalo nebylumas irgi laikinas.
