Architektūrinė liniuotė, arba Kodėl nepradedame statyti namo nuo stogo

Tikriausiai daugelis iš mūsų turime neišspręstų klausimų, neduodančių ramybės ilgą laiką. Tokią nesuvestą sąskaitą turiu ir aš, ją įgijau dar studijų laikų diskusijose su architektūros mokslus bandančiais įveikti jaunaisiais kolegomis. Laimei, mano aplinkoje buvo ne tik kuriančių išskirtinę architektūrą, bet ir klausiančių, ką reiškia kurti architektūrą, kas yra architektūra, kodėl ji egzistuoja ir kam ji skirta. Tai vertė nuolatos permąstyti discipliną iš didžiosios A ir, bandant priartėti prie jos šaknų, visoje virtinėje keltų ir aistringai diskutuotų klausimų įsiminė vienas: kas yra pirminis architektūrinis vienetas? Klausimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti naivus ir paprastas, bet kartu skatinantis ieškoti atspirties taškų ir pirminių architektūrą sudarančių elementų, žvelgiant giliau, peržengiant pastato arba namo sampratą. Štai matematikai turi pirminius skaičius – didesnius nei 1, kuriais skaičiuojame daiktus. Arba fizikai turi elementariąsias daleles – tokias daleles, apie kurias, pasak Vikipedijos, „nėra žinoma, kad būtų sudarytos iš smulkesnių dalelių“. O kaip yra architektūroje? Ar galime klausti, kas yra architektūros elementarioji dalelė arba pirminis vienetas? Ir kas tai galėtų būti? Plyta, siena, langas? Riba, erdvė, taškas? O gal tai Žemės trauka, Darwino evoliucijos teorija, matematika? Tą kartą bendro atsakymo neradome ir kiekvienas pasilikome prie savos interpretacijos.

Bet ar tikrai daiktus galime skaičiuoti tik pirminiais skaičiais? O fizikoje pasaulį konstruoti iš atomų, protonų ar neutronų? Daugelis fizikos specialistų paliudytų, kad jau palyginti seniai matome pasaulį per bozonų ir fermionų prizmę ir atrandamų vis mažesnių dalelių karuselė tik įsisuka. Ankstesni vienetai tampa naujų vienetų sudėtine dalimi, nauji vienetai tampa dar naujesni. Tačiau šio teksto tikslas nėra išnagrinėti naujausius kvantinės mechanikos pasiekimus ar netgi atsakyti į klausimą, kas yra pirminis architektūrinis vienetas. Įdomiau klausti, kaip mes nustatome, jog tam tikras reiškinys yra vienetas, o ne, pavyzdžiui, 1,325. Jeigu egzistuoja vienetai, vadinasi, egzistuoja ir liniuotė arba matų sistema, gebanti tiksliai identifikuoti ir apibrėžti vienetą. Todėl vienetai netenka prasmės suvokiant, kad liniuotė tam tikra prasme yra svarbesnė už matuojamą vienetą. Kokią liniuotę paimsi į rankas, tokius vienetinius rezultatus ir gausi. Iškyla dar daugiau klausimų: iš kur atsiranda liniuotės? Kas ir kaip jas kuria? Kodėl jos parenkamos būtent vienokios, o ne kitokios? Kokią įtaką liniuotė daro matuojamajam? Ir galų gale grįžtant prie architektūros natūraliai kyla klausimas: kas galėtų būti architektūrinė liniuotė, gebanti matuoti pirminius architektūros vienetus?

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ liniuotė apibūdinama kaip „lentelė linijoms brėžti, kam nors matuoti bei skaičiuoti“. Kituose žodynuose liniuotė apibrėžiama kaip „paprasčiausias ilgio matavimo prietaisas“ arba „prietaisas, skirtas matuoti atstumus ir brėžti tiesias linijas“. Kalbant apie veikimo principą, liniuotę galima įvardyti ir kaip visuotinai priimtą etaloną, kuriuo galima išreikšti santykius tarp matuojamų elementų arba tarp matuojamojo ir matuojančiojo. Liniuotė pati neinicijuoja matavimo proceso, tik informuoja apie sutartą etaloninį matavimo vienetą. Kitaip tariant, liniuotė geba visiems suprantama ženklų kalba reprezentuoti panašumus ar skirtumus, atsirandančius tarp atskirų objektų ir struktūrų. Liniuotė reprezentuoja žinojimą daugeliui suprantamais matavimo vienetais arba teoriniais modeliais, grafikais, vaizdiniais ir kitokiomis reprezentacijos formomis, medijuojančiomis sąsają tarp matuojančiojo (mūsų) ir matuojamojo (aplinkos).

Žvelgiant į architektūrą iš laiko perspektyvos, žmogus yra centrinė figūra, kurią galima įvardyti ir kaip architektūros matavimo vienetą, ir kaip architektūrinę liniuotę viename. Žmogaus poreikis apsisaugoti nuo lietaus, vėjo, saulės ir kitokio aplinkos poveikio buvo ir tebėra pirminė namų ir architektūros egzistavimo priežastis. Pradedant pirmykščiais laikais, namų ir statinių dydžiai, formos ir kitos savybės priklausė nuo žmogaus gebėjimo nešti, kirsti, pjauti, rišti ir kitaip manipuliuoti aplinkoje randamomis medžiagomis. Tad natūraliai susiklostė žmogaus kūno poreikių ir galimybių matais grįsta architektūrinė raiška, ji persikėlė ir į senovės Romos laikus. Vitruvijus savo garsiajame veikale „De architectura“ šlovina žmogaus kūno proporcijų grožį ir harmoniją, išskirtinai pabrėždamas gamtos ištobulintą simetriją, be kurios neįsivaizdavo galimybių sukurti gražią ir harmoningą šventovę, rūmus ar paprastą namą. Po 15 amžių Leonardo da Vinci įvaizdino Vitruvijaus aprašytą žmogaus proporcijų harmoniją vadinamajame „Vitruvijaus žmogaus“ piešinyje, kuris darė nemažą įtaką ir kaip praktinis, ir kaip kultūrinis etalonas kuriant Renesanso architektūrą. Nelabai situacija pasikeitė ir po dar trejeto amžių, kai šveicarų architektas Le Corbusier sukūrė ir savo projektuojamuose pastatuose naudojo matų sistemą „Le Modulor“, taip pat grįstą žmogaus kūno proporcijomis. Nors „Le Modulor“ sistema nebuvo privaloma visiems projektuojamiems pastatams, ji leido Le Corbusier kurti mažiausios vienam žmogui reikalingos erdvės matavimo vienetais grįstą architektūrinę raišką, ją su dideliu entuziazmu perėmė nemaža dalis pasaulio architektų. Praeito amžiaus viduryje Ernsto Neuferto sudarytame ir išleistame, iki šiol naudojamame šiuolaikinės architektūros žinyne galime rasti ne vieną skyrių, detalizuojantį žmogui pritaikomų erdvių dydžių ir proporcijų parametrus.

Leonardo da Vinci „Vitruvijaus žmogus“, Le Corbusier „Le Modulor“ ir Ernsto Neuferto žmogaus matmenų santykių schema

Tačiau žmogus yra ne tik dilbio ilgiais ar pėdos ir ūgio santykiais išreikštos architektūros fizinių matų sistemos priežastis. Žmogaus veikla sukūrė ištisą kultūrinę ir socialinę architektūros suvokimo ir vertinimo ekologiją. Tai, kas yra gražu ar negražu, teisinga ar neteisinga, patinka ar nepatinka, vertinama žmogaus ištobulintomis ir reprezentuojamomis vertybių matricomis. Architektūra įgauna formos, estetines, funkcines savybes, reprezentuojančias visuomenėje vyraujančias kultūrines, socialines, politines, gyvenimo būdo, estetinio stiliaus ir grožio suvokimo tendencijas, ir kartu tampa šių tendencijų bei reprezentacijų įkaite. Pastatai, namai, statiniai tampa reprezentacijomis, nulemtomis žmogaus anatomijos ir kultūrinės socialinės veiklos konstruktų. XIX amžiuje Johannas Wolfgangas Goethė architektūrą įvardijo kaip „sustingusią muziką“. Perfrazuojant šią mintį, architektūrą galima įvardyti kaip „sustingusią žmogiškųjų matavimo sistemų reprezentaciją“. Pavyzdžiui, namas atpažįstamas kaip „gražus“, „kokybiškas“ ir „teisingas“, jeigu jo reprezentacinę raišką galima pamatuoti visuotinai pripažintais homocentriniais matavimo vienetais.

Kyla klausimas: kodėl straipsnio apie architektūrą pradžioje pirminius vienetus apibrėžiu remdamasis gamtos mokslų terminologija? Tikriausiai dėl to, kad, pavyzdžiui, fizika yra disciplina, kurioje didieji šiandienos atradimai įvyko tada, kai buvo kritiškai įvertintos praktikoje naudojamos įvairios reprezentacijos formos. Nepasitikėjimas reprezentacijomis ir atidus jų (per)vertinimas tapo vienu iš pagrindinių praeito amžiaus viduryje gimusių mokslo studijų (science studies) arba mokslo apie mokslą kausimų. Greta kryžminių mokslo žinių santykių socialiniame, istoriniame ar filosofiniame kontekste tyrimo mokslo studijos skyrė nemažai dėmesio kritiškai įvertinti mokslininkų ir tyrėjų kuriamas reprezentacijas, jų interpretacijas ir panaudojimą tolesniems tyrimams. Filosofė Karen Barad, remdamasi fiziku Nielsu Bohru, taip pat suabejojo tyrimų ir įvairių matavimo aktų reprezentacijomis, kaip ir paties matavimo akto skaidrumu. Pasak jos, nėra įmanoma atskirti objektą nuo subjekto, žinantįjį nuo žinomojo, matuojantįjį nuo matuojamojo. Matavimo aktas negali reprezentuoti ir aprėpti nepamatuojamų būvio formų. Fizikoje objekto padėtis erdvėje turi prasmę ir gali būti pamatuota tik naudojant matavimo įrenginį – fiksuotą ilgio matų liniuotę ir trimatę matavimo sistemą. Taip gaunama objekto pozicijos erdvėje reprezentacija trimatėje sistemoje. Tačiau jeigu objekto padėtis būtų matuojama kitokiais įrenginiais, pavyzdžiui, skonio receptoriais arba elektromagnetinėmis bangomis, tuomet būtų gauta visiškai kitokia informacija, identifikuojanti matuojamą objektą. Negana to, šviesa, kaip fizikinis reiškinys, gali būti apibrėžta ir kaip dalelių srautas, ir kaip elektromagnetinė banga. Dalelių srautas ir elektromagnetinė banga šviesos reiškinyje egzistuoja paraleliai, tuo pačiu metu ir tai, kaip suvokiame šviesą, priklauso nuo matavimo įrenginio, išprovokuojančio arba bangos, arba dalelės matomumą. Kuo labiau šviesa provokuojama ir tyrinėjama kaip dalelių srautas, tuo mažiau pastebimas bangų egzistavimas. Todėl Karen Barad tokius matavimus įvardija fenomenu, kuriame nėra įmanoma atskirti stebimąjį nuo stebinčiojo, matavimo įrankį nuo matuojamo objekto. Fenomenas – tai elementų matavimo(si) performanse vykstanti nuolatinė intra-akcija arba priežasties ir pasekmės santykiu grįsta praktika, lemianti matuojamojo įtaką matuojančiajam ir atvirkščiai. Mokslinė, socialinė, kultūrinė liniuotė ir matavimo sistemos tiesiogiai dalyvauja žmonių ir ne žmonių, kaip ir žmogaus ir architektūros, matavimo(si) performanse, darydamos tiesioginę įtaką matuojantiems ir matuojamiems reiškiniams. Dėl to reprezentacijas Karen Barad siūlo keisti performatyvia praktikų samprata, apibrėžiančia „priežastinį santykį tarp praktikų ir materialiųjų fenomenų“ (Karen Barad, Meeting the Universe Halfway: Quantum Physics and the Entanglement of Matter and Meaning, Duke University Press Books, 2007, p. 139). 

Thomo Youngo piešinys, rodantis sutampančių bangų interferencijos efektą (iš Thomo Youngo knygos „Philosophical Transactions“, 1803). Piešinys iliustruoja reprezentacijos nepatikimumą. Jeigu į iliustraciją pažvelgtume smailiuoju kampu iš kairiojo šono, galime aiškiai matyti pulsuojantį radialinį šviesių ir tamsių dėmių piešinį, kuris žvelgiant įprastu stačiuoju kampu nėra aiškiai matomas

Nužingsniavus giliai į fizikiniais dėsniais grįstos, vadinamosios posthumanistinės performatyvumo sampratos narstymą, laikas sugrįžti prie pagrindinės šio straipsnio dedamosios – architektūros ir persvarstyti joje vyraujančius bei plačiai artikuliuojamus reprezentacinius modelius. Kaip jau aptariau, žmogus ištisomis dekadomis buvo ir yra viena iš centrinių architektūrinės liniuotės figūrų. Tačiau kitų mokslo disciplinų pasiekimų pavyzdžiai ir įkvepiantis savikritiškas požiūris skatina permąstyti architektūrines praktikas klausiant: ar tikrai žmogus, kurio vidutinis amžius yra žymiai trumpesnis nei standartinio namo, yra pagrindinis architektūros matavimo vienetas? Ar žmogaus elementarieji poreikiai yra ta priežastis, dėl kurios buvo statomas 27 kilometrų ilgio Didysis hadronų priešinių pluoštų greitintuvas? Galų gale, ar tikrai dėl žmogaus kaltės namus statome pradėdami nuo pamatų, o ne atvirkščiai – pakabindami pirmiausia stogą ore ir vėliau įrengdami sienas? Susikoncentravę į save, architektūrą ir namus matuojame homocentriniais matavimo vienetais, nepastebėdami, jog egzistuoja aplinkybės ir reiškiniai, turintys lygiavertį arba net didesnį svorį architektūros fenomene.

Pavyzdžiui, gravitacija. Mūsų akis yra pripratusi prie architektūros, kokią matome, vartojame ir suvokiame jau ilgą laiką, ir net nepastebime milžiniškos gravitacijos įtakos. Kolonos, kapiteliai, kontraforsai, piliastrai, arkbutanai, sijos, santvaros, trosai, sienos – tai architektūriniai elementai, atsiradę ne dėl geresnių pastato estetinių savybių ar siekio patogiau gyventi, tai yra ne kas kita kaip įrenginiai, padedantys nugalėti Žemės traukos jėgą. Namą galima įvardyti kaip antigravitacinę mašiną gyventi, papildant garsiąją Le Corbusier frazę „A house is a machine for living in“. Įsivaizduokime, jeigu Žemėje neegzistuotų gravitacija, kokiu dideliu antigravitacinių konstrukcijų balastu namas galėtų atsikratyti? Namui nereiktų nei pamatų, nei stogo, nei visų išvardytų antigravitacinių įrenginių, būtų galima tenkintis tik vidaus erdvę nuo išorės atribojančios sienos / stogo / grindų pertvaromis, visai kaip tarptautinėje kosminėje stotyje, šiuo metu sklendžiančioje 408 kilometrų aukštyje virš Žemės.

Arba jeigu remtumėmės žmogaus, kaip socialaus gyvūno, sunkiai išgyvenančio pavieniui ir be tarpusavio pagalbos, išeities tašku. Tuomet darytume išvadą, kad žmogaus biologinių instinktų nulemtas socialinis ir kultūrinis aktyvumas skatino ir skatina žmones burtis į didesnes bendraminčių grupes. Taip ilgainiui atsirado miestai, jie vis didėja ir tankėja, daugėjant pasaulio gyventojų. Tad žmogaus biologiniai išlikimo ypatumai kartu su gravitacija sukūrė tokį architektūrinį reiškinį kaip laiptai. Laiptai, galima sakyti, nėra nei reikalingi, nei nereikalingi žmogui ir tikriausiai būtų galima išgyventi ir be jų. Taip pat kaip ir namo nebūtina statyti aukšto, pasinaudojant galimybe rasti laisvą žemės plotą teritorijose greta tankiai užstatyto miesto. Bet dėl biologinių instinktų tankėjantys miestai privertė žmogų prisitaikyti prie laiptų, išmokstant jais naudotis kaip savaime suprantamu kasdienio gyvenimo elementu. Taip pat paskatino įprasti gyventi daugiaaukščiuose pastatuose, vieniems virš kitų, kas nėra būtina žmogaus išlikimo sąlyga.

Jau minėtas Ernstas Neufertas praeito amžiaus viduryje „sustandartino“ tuo metu naudotas įvairių matmenų plytas, nustatydamas joms 125 × 240 × 90 mm matmenis, naudojamus ir dabartinėje plytų gamyboje. Tai jis padarė tam, kad plytų mūras sinchronizuotųsi su oktametrine matų sistema, kuri buvo taikoma beužsimezgančioje masinėje namų statyboje. Sistema, kaip ir plytų žingsnis, buvo grįsta metriniais matais, joje keturios standartinės oktametrinės plytos su papildoma vieno centimetro storio siūle sudarė vieną metrą. Tokia oktametrinė sistema leido kambarių dydžius matuoti ne metrais, žmogaus ūgiais ar žingsniais, bet plytomis. Negana to, oktametrinė sistema mūrą jungė ne tik su plieno gamyklose liejamų metalo gaminių dydžiais, bet ir su medžio pramonėje gaminamų elementų matmenimis. Todėl konkrečius namų aukščio, ilgio, pločio parametrus padiktuodavo sinchronizuota matų sistema, leidžianti sklandžiai integruoti įvairias statybos medžiagas ir technologijas, sumažinant klaidos galimybę iki minimumo. Ir žmogaus anatomijos, socialinio elgesio bei kultūrinio aktyvumo diversifikacija turėjo paklusti standartizuotos oktametrinės sistemos viršenybei.
Panašių pavyzdžių būtų galima rasti ne vieną. Tad nors ir kaip norėtume tikėti, jog architektūra tarnauja žmogui, yra kuriama remiantis kūno proporcijomis, atliepia žmogaus funkcinius, kultūrinius, socialinius poreikius ir lūkesčius, iš tikrųjų architektūra yra begėdiškai statiška, lėta, nerangi ir savanaudiška momentinė erdvinio reprezentatyvumo forma. Žmogus yra judrus, lankstus elementas, gebantis keisti ne tik savo kūno formas, bet ir įpročius, mąstymą, veiklą ar judėjimo trajektorijas. Žmogus, prisitaikydamas prie architektūrinių esamybių, paklūsta su žmogumi nesusijusių veiksnių nulemtiems erdviniams režimams ir ilgainiui su tokiais režimais susigyvena. Architektūra, stovėdama šimtus metų ir „pragyvendama“ ne vieną žmonių kartą, tampa matavimo vienetu, visomis savo materialiosiomis ir nematerialiosiomis savybėmis transformuojančiu žmogų į architektūros reprezentaciją.

Architektūros absoliučiai negalime vertinti tik per žmogaus prizmę, nes pati architektūra turi daugybę į save orientuotų savybių, nepasiduodančių homocentrinei architektūros matavimo matricai. Matuodami aplinką savimi, pastebime ir sureikšminame tik mums svarbias aplinkos savybes. Taip pat neverta suabsoliutinti ir žmogaus suformuotos architektūrinio mąstymo prieigos, teigiančios, jog erdvinį režimą, gyvenimo būdą ar kultūrines pasekmes apibrėžia tik architektūra. Architektūra – tai žmogaus ir namo abipusių represijų arba simbiozių, kovos arba sugyvenimo laukas, nuolatinė konfrontacija ir derybos tarp to, kas yra, ir to, kas gali būti. Tai fenomenas, plėtojantis intra-aktyvų vyksmą ir tapsmą nuolatiniame apibrėžčių perbraižymo performanse. Tad apsidairykime ir pamąstykime, ar mes turime savo namus, ar vis dėlto – namai turi mus.

Tekstas yra Architektūros fondo projekto „Aikštėje“ kuruojamo ciklo „Namai“ dalis. Projekto strateginė partnerė – Lietuvos kultūros taryba.