Ajerai
Kas gali būti geriau už šviežią, švelnų, dykai ir dar rojaus prieangiuose randamą maistą. Kas tie rojaus prieangiai vaikui? Vanduo, skaidrus vanduo, dar sykį – pursluojantis vanduo po atviru dangumi. Vanduo, kuris kelia į viršų kūną ir sielą, jei tik žinai, kaip jam, vandeniui, padėti tai padaryti.
Vaikystės metais mokydamasi plaukti tapau tikra vandens garbintoja. Užsibuvusi prie upės nepraleisdavau progos paskanauti ajerų. Ajero žalio laiško, tiksliau – keliasluoksnio voko gilumoje buvo šviesi salotos spalvos uodegėlė, tarytum slaptas atvirukas, esminė žinia. Tas paslaptingumas ir mažumas kažkodėl žadėjo labai daug – beveik viską, ką tik gali duoti viena gyvenimo akimirka. Tokią tvarką ir pažadus galėjai atpažinti iš visų iki tol patirtų santykių ir aplinkybių. Mažai buvo saldainių, mažai skanių uogų, mažai savaitgalių, mažai švenčių, mažai gimtadienių. Per mažai grožio, per mažai meilės, per mažai pagyrimo. Visa kas, ko tik buvo mažai ir per mažai, buvo nepaprastai svarbu, geistina, paslaptinga, tyčia ar netyčia ribojama, nelengvai pasiekiama. Tokios pat rūšies daiktas buvo ir smulki ajero uodegėlė, kurios vaikišką paslaptį mes, mažiai, perduodavome iš vienos vaikų kartos į kitą.
Bet aš buvau ribų peržengėja. Kodėl iš šaknies auganti uodegėlė negalėtų būti nuoroda į savo šaltinį? Buvau tikra, kad bent dalį to skonio galėtų turėti ir ajero šaknis.
Gera proga patikrinti savo įtarimą pasitaikė tą įsimintiną rudenį. Nelabai sėkmingas grybavimas turėjo netikėtą tęsinį. Su mumis į grybus buvo susiruošusi ir mūsų kaimynė kupriukė siuvėja Dalytė. Ta pati, kuri kartu su mama kūrė mano, vaiko, įvaizdį, grožį, lytinę tapatybę, statusą, apiformino mano padėtį tam tikroje santykių hierarchijoje. Mama ardė savo ar tetų drabužius, modeliavo, o siuvėja Dalytė iš išardytų senų suknelių siuvo naujas sukneles man. Tuo laiku buvome dvispalvių suknelių garbintojos – kiekvienam drabužiui prireikdavo kitų dviejų. Dvi suaugusios moters sudėvėtos suknelės galėjo ir privalėjo tapti viena suknele mergaitei. Dviejų spalvų geometrinių formų derinimas buvo didžiausia meilės, kūrybingumo ir grožio išraiška.
Pats sunkiausias ir mažiausiai kūrybiškas darbas šiame procese buvo tekęs man – matuotis, o tai reiškė – atsiduoti ilgiems, šaltiems kupriukės pirštams, kurie atsargiai keliaudavo jiems žinomais keliais palei sudaigstytas audinio skiautes. Visa tai man atrodė bent kiek prasminga tik dėl tam tikro nuotykio: savotiškai atsiduoti savo paslaptį kitoniškame kūne užskliaudusiam žmogui, koks, mano akimis, buvo siuvėja. Paklusti Dalytės valiai ir pirštams man atrodė bemaž šventas aktas, kompensuojantis jos kūno negalią, dailumo stoką ir nujaučiamos kančios perteklių.
Tas įsimintinas sykis rudeniškos išvykos į gamtą metu buvo vienintelis, kai Dalytė buvo šalia, o aš nesimatavau siuvamo drabužio. Pamiškėje, seklioje mums nepažįstamos upės vietoje, po nenusisekusio grybavimo rovėme ajerus. Jų kvapnios šaknys turėjo padėti mūsų plaukų šaknims. Bet man vis tiek atrodė, kad šios po vandeniu paslėptos ajerų dovanos galėtų būti pritaikytos ir plačiau. Juk negali būti, jog kupriukei tiek jau rūpėtų jos plaukų grožis, kad pasikaišiusi sijoną rudenį bristų į šaltą upės vandenį. Man tai atrodė pernelyg neproporcinga: kamgi gražūs plaukai moteriai, kurios kūnas šitaip sudarkytas?
Ajero šaknis mano liežuviui pasirodė aštri, skonis skverbėsi gilyn į visą mano burnos gleivinę. Ir, žinoma, per daug nesuklydau: dievaži, tame skonyje buvo ir švelnios žalsvos ajero uodegėlės skonio aidas. Tarsi koks šnabždesys, užsimenantis apie šnabždančiojo balso tembrą. Arba kaip rudos, akinių stiklų išdidintos kupriukės siuvėjos akys, leidžiančios nuspėti neišsipildžiusią tos moters gyvenimo aistrą. Arba lieknos, tvirtos jos blauzdos, kurios būtų tikusios ir manekenei: jos bylojo apie neišsiskleidusį, vaikystėje prarastą grožį.
Buvau girdėjusi, kad, būdama išdykęs vaikas, Dalytė nusirito nuo stogo. Dabar, būdama kuprota ir akiniuota, man nebeatrodė graži. Nebuvo ji man graži greičiausiai todėl, – kaip nuo mažens buvau mokoma, šventai tikėjau, – kad šis jos trūkumas turėjo būti jos išskirtinio gerumo sąlyga. Kokia ji buvo iš tiesų, negalėjau žinoti, tik prisimenu nepaprastai atsargius jos ilgų pirštų prisilietimus per suknelių primatavimus: tai galėjo būti tolimas liečiančiojo širdies gerumo ženklas.
Dalytės gailėjau, tad matavimųsi nuobodulį bandžiau iškęsti pernelyg neprotestuodama. Neturėjau teisės niekaip skriausti jau ir taip nuskriaustą žmogų. Betgi prie ajerų mes buvome lygios: Dalytė, mama ir aš. Visos trys, pasikaišiusios sijonus iki dvišakumo, rovėme vešlius ajerus, nepaisydamos nei nepažįstamos, tamsios upės grėsmių, nei jos paslaptingos brastos, nei rudeniškos vandens vėsos, nei besigūžiančios gamtos liūdesio, sumišusio su trijų moterų intymiais džiaugsmais, braidant po skaidrų upės vandenį. Upė buvo svetimas vanduo, kurio vardo nežinojome, tačiau pasitikėjome, savaip tekėjome kartu su ja – tekėjome ir pilnėjome, o ne tuštėjome – ne ištekėjome. Tie, už kurių būtume galėjusios ar norėjusios ištekėti, o gal ir nenorėjusios, bijojusios, – buvo taip toli ir tokie nereikšmingi, kad, galima sakyti, jų nebuvo, ir tai buvo didi laimės akimirka tiek nesėkmingai ištekėjusiai mano mamai, tiek niekada netekėjusiai kupriukei siuvėjai, tiek man, apsikrėtusiai baimėmis, kilusiomis iš mano žinomų santuokinių nesėkmių, iš niekaip nepaaiškinamos šeiminio gyvenimo kančių beprasmybės.
Tasai ajerų rovimas buvo ir savotiškas, mergaitiškas mano žygdarbis, ir sykiu kilnus spektaklis. Tos dvi moterys priėmė mane į savo kompaniją, šitaip padidindamos mano savivertę ir padėdamos įspausti mano atmintyje ypatingą žymą apie ajerus, vandenį, rudenį, grožio ir negražumo šokį, pakaišytus sijonus. Išmirkusias pėdas. Atmirkusį, upės vandens išplautą, iki tol buvusį vaikiškai kategorišką supratimą apie grožio ir teisingumo standartus.
