Nematoma daiktų būtis

Parodos eksponatai.

Eglės Frank fotografija

Veiklos dešimtmetį švenčiančioje šiuolaikinės skulptūros galerijoje AV17 iki balandžio 8 dienos vis dar veikia menininko Rafalo Piesliako paroda „Įžvalga“. Paprastas ir nekonkretus parodos pavadinimas yra lyg skatinimas ar priminimas žiūrovui ieškoti daugiau matoma, neapsiriboti paviršiais, žvelgti giliau. Taigi, ką parodoje galima išvysti ir ką tuose vaizduose įmanoma įžvelgti?

Menininkas pristato šviesos instaliacijas, įvairius skulptūrinius objektus iš plieno, porceliano, krištolo, žalvario. Parodos akcentas ir jungiantis motyvas – antikvariniai, dažniausiai skilę ir naudoti nebetinkami keraminiai indai. Jie naudojami ne kaip savaime reikšmingi ready-made objektai, bet kaip plastiška (perkeltine prasme) konstravimo medžiaga. Lėkštes, puodelius, arbatinukus, vazas, cukrines ir kitus gamyklinės keramikos indus R. Piesliakas dėlioja į ansamblius, jungia su metalu ir kitomis medžiagomis taip sukurdamas vaizduotę žadinančius tūrinius objektus. Dar vienas svarbus veiksmas – užpildyti įtrūkimus, nuskilimus, „susiūti“ skilusių indų plokštumas varine viela. Pasak menininko, jį inspiravo japonų technika kintsugi, kurią naudojant sutrūkęs daiktas yra suklijuojamas laku, sumaišytu su smulkiomis aukso, sidabro ar platinos dulkėmis. Buityje banalūs ir „nužiūrėti“ daiktai yra prikeliami naujam gyvenimui – menininko kūriniai primena antenas, skeptrus, neįprastus šventinius ar ritualinius artefaktus. Galiausiai akį džiugina ir keraminių, metalinių, stiklinių, paauksuotų paviršių žvilgesys ir tuose paviršiuose iškylantys iškreipti, išgaubti, neryškūs atspindžiai. Dėl šio daiktų vizualumo aspekto erdvė ir parodos patyrimas tampa dinamiški, priklausomi nuo žiūrovo judėjimo aplinkoje ir pasirinktų žiūrėjimo kampų. Kadangi menininkas dirba ir scenografijos srityje, parodoje puikiai surežisuotos šviesos, objektai erdvėje išdėstyti lyg scenos dekoracijos.

Parodos eksponatas.
Eglės Frank fotografija

Todėl vaikštant parodoje juntamas šventiško šurmulio, nežinia iš kur sklindančio pakylėtumo, gyvybingumo jausmas. Meno kūriniai ne tik patrauklūs savo vizualumu, bet ir turi kažką nujaučiamai muzikalaus: ritmingai atsikartojančios metalinių konstrukcijų linijos, apvalios išgaubtos indų formos, ploni stiklo sluoksniai – nors medžiagos yra sustingusios, prisilietimas galėtų sukelti garsą, skambesį, skimbčiojimą.

Visgi kiek vėliau ima atrodyti, kad šie kūriniai galėtų turėti ir kitą nuotaiką, tą, kuri parodoje neatsiskleidžia. Panašių indų ir pats esu matęs senelių ar tolimų giminaičių butuose – nugrimzdę į apatišką sekcijų ir spintelių prieblandą, paprastai jie liudija apie visai nešventišką būtį. Juk menininko medžiaga nėra neutrali – tai konkretūs daiktai, ready-made objektai, priklausę konkretiems žmonėms, buvę jų kasdienybės liudytojai, sukaupę (teoriškai) unikalią atmintį. Kaip skulptūrinė medžiaga naudojami ready-made indai kūrybos procese yra perkeliami į naują kontekstą ir netenka kažko svarbaus, įtrūksta, suskyla jau ir perkeltine prasme. Pagalvoju, kad šie daiktai turi turėti kažką jau nebepasiekiamai intymaus – indai, prie kurių lietėsi žmonių rankos ir lūpos, kurie tapo kasdienės buities arba švenčių liudininkais. Čia norisi prisiminti Roland’o Barthes’o nuostabą atradus Napoleono jaunesniojo brolio Jérôme’o 1852 metų fotografiją: „Žiūriu į akis, kurios žiūrėjo į Imperatorių.“* Taip ir antikvariniai indai R. Piesliako parodoje turi trapų, nematomą, bet nujaučiamą ryšį su praeitimi.

Parodos eksponatas.
Galerijos AV17 fotografija

Ši asociacija su fotografija atsirado iš suvokimo ar nuojautos, kad parodoje svarbiausi yra ne patys objektai, bet šviesa ir laikas. Išsaugodamas, rinkdamas, restauruodamas, transformuodamas daiktus į meno kūrinius, menininkas keičia jų pobūdį, ištraukia juos į naują šviesą. Nors blizgūs keraminių, krištolinių, metalinių daiktų paviršiai neužfiksuoja šviesos, o tik ją atspindi, jie irgi yra praeito laiko, skirtingų žmonių, skirtingų gyvenimų liudytojai. Aišku, kad ši mintis veikia tik kaip žavi literatūrinė išmonė, nes daiktų liudijimai, kad ir kokie jie buvo, dabar yra visiškai nebylūs. Bet gal tai ir yra parodos mįslės įminimas, ta įžvalga, kuriai reikia ne akių, bet vaizduotės – pabandyti pamatyti, ką anksčiau atspindėjo daiktai, dabar atspindintys mano veidą galerijos parodų salėje.

*Roland Barthes, Camera lucida. Pastabos apie fotografiją, iš prancūzų k. vertė Agnė Narušytė, Vilnius: Kitos knygos, 2012.

Paroda „Įžvalga“ galerijoje AV17 (Totorių g. 5, Vilnius) veikia iki balandžio 8 d.

Parodos 3D turas https://www.artland.com/exhibitions/insight