N-14? Pasvarstymai apie Gilles’io Paris „Moliūgėlio istoriją“
„Begalės klaustukų be jokių atsakymų tūno jų išsipūtusiose galvose, nes niekada neišeina lauk. Vėliau, visus tuos niekada neužduotus klausimus gali perskaityti jų veiduose, kai klausimai jau virtę nelaimėmis ir liūdesiu“ (p. 225).
Prieš gerą savaitę internete žinovai ir nežinovai turėjo dar vieną progą pasirieti lytinio švietimo ir vaikų apsaugojimo nuo neigiamos informacijos tema. Priešistorė tokia: 2006 metais „Alma littera“ išleido prancūzų autoriaus Gilles’io Paris knygą „Moliūgėlio istorija“ (Autobiographie d’une Courgette, iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Simona Pukinskaitė). Knygoje pateikiama vaiko lūpomis pasakojama jo paties istorija, kaip jis netyčia nušauna savo mamą, beje, juo beveik nesirūpinančią ir skęstančią alkoholyje bei televizoriaus ekrane, ir tapęs našlaičiu atsiduria vaikų globos namuose, na, o ten jau išryškėja visos kitos peripetijos. Ir štai dabar, praėjus penkiolikai metų po knygos išleidimo, feisbuko platybėse atsiranda „neabejingos mamos laiško“ pavidalo įrašas su pora nufotografuotų šios knygos puslapių. Tuose puslapiuose juodu ant balto parašyta, kaip vienas vaikas kitam aiškina, kas yra „impotentas“, „erekcija“ ir „nešvankūs filmai“ (p. 132–133), ir pasakoja, ką matęs aptiktame pornografiniame filme: „merginos yra baisiai išsidažiusios, jų milžiniškos krūtys“, „joms rūpi atsisėsti vis ant kito pono pimpalo“ ir „laižo didžiulį pono pimpalą, iš kurio galop išbėga pieno“ (p. 133).
Perskaičiusi šį iš konteksto ištrauktą teksto gabalą, minia šoka piestu: kokio amžiaus vaikams skirta ši knyga, koks visas jos turinys, kokį poveikį tai gali daryti vaikams, kodėl ant knygos nėra ženklo N-14, kuriuo įprastai ženklinami mažamečiams netinkamo pobūdžio filmai ar televizijos laidos, ir kaip pati leidykla, vertėjai bei redaktoriai praleido tokį turinį? Išties, visai logiški klausimai, man ir pačiai jie kyla. Gi pavadinimas ir viršelio iliustracija sufleruoja esant vaikišką knygą, ir jokių nešvankybių ar kitos vaikams neigiamą poveikį galinčios daryti informacijos nė neįtarsi skaitydamas ketvirtajame knygos viršelio puslapyje pateiktą trijų sakinių (!) anotaciją: „Tai pasakojimas apie Moliūgėlį, devynerių metų berniuką. Atsidūręs vaikų globos namuose, jis patiria, kas yra bičiulystė ir vaikiškos meilės. Čia rasite kvailų pokštų ir ašarų, naivumo ir emocijų, gyvenimo pamokų…“ Neįtarsi joje esant ir temų, kurias vardina perskaitę visą knygą: nusikaltimų pasekmės, psichologinės problemos, patyčios, vaikų apleistumas ir įvaikinimas – daug svarbesnių už tuos du puslapius. Nežinau, kam toks klaidinimas. Galbūt leidėjai nesitikėjo, kad išverstas kūrinys atskleis tokias temas, o gal pernelyg ir nesigilino ir orientavosi tik į pardavimą. Tuomet kodėl gi nesužaidus kažkaip panašiai, kaip dabar dėl spragtelėjimų žaidžiama antraštėmis? Knygas vaikams perka tėvai, o tėvai vaikams nori gražių dalykų, tai kam afišuoti visus tuos negražumus? O paskui jau bus, kaip bus, gal jie tų knygų net ir neskaitys arba kažkaip pavyks išsisukti. Ir reaguodama į skandalą „Alma littera“ išsisuka gana lengvai: viešai išreiškia apgailestavimą dėl tokio turinio ir pasiteisina, kad knygą išleido senų senovėje, taigi, prekyboje jos seniausiai nebėra, o bibliotekoms mainais pasiūlo naujų knygelių, suprask, gerų ir tinkamų.
Nepaisant kai kurių argumentų, kad vaikai apie tai vienaip ar kitaip kalba (o jie tikrai kalba!) ir jei su jais nebus kalbamasi šeimose, jie viską sužinos gatvėje, t. y. internete, – knyga gėdingai nušvilpiama ir apmėtoma pagaliais, it pro vaikų darželį praėjusi kekšė. Nepadorių žodžių apakinta minia šaukia: „Į laužą ją!“, ir vargu ar pastebi, kad ištraukoje aprašyta ne pati pornografijos scena, o būtent tai, kaip vaikas apibūdina matytą pornografijos sceną: kažką pamatė, kažką suprato, kažko ne, galiausiai nepatiko.
Kad žmonės pisasi (taip, būtent šis žodis buvo pavartotas), pirmąsyk išgirdau turbūt dar priešmokykliniame amžiuje, tąkart pora metų vyresnės mergaitės žaisdamos nurengė nuogai lėles ir paguldė jas vieną ant kitos. Po poros metų moksleivių stovykloje viena tikrai miela kambariokė man pasakojo apie procesą išsamiau, įtraukdama į naratyvą lytinių organų pavadinimus. Niekaip negalėdama suvokti tokios nesąmonės, papasakojau atvažiavusiai mamai, kad su ta mergaite draugauti nenoriu, nes anoji kalba man baisius dalykus. Mama išklausė sutrikusia veido išraiška, tačiau „baisių dalykų“ aš nedrįsau detalizuoti. Siekdama išsiaiškinti tiesą, kreipiausi į klasiokę, ir ši mane patikino, kad ta mergaitė nemelavo. Užtat dabar su palengvėjimu žvelgiu į ne kartą su vaikais aptarto turinio „Knygą kiekvienam berniukui“ (yra analogiškų ir mergaitėms), kurioje pačiais paprasčiausiais žodžiais aprašyti brendimo procesai, pradedant rūpinimusi higiena ir sveika mityba ir baigiant lytiškumu, įtraukiant menstruacijas, erekciją, apsisaugojimo priemones, intymumą ir pagarbą kūnui. Nuo kada kalbėtis su vaikais apie tokį reiškinį kaip pornografija? „Pradinėje 4 klasėje, drąsiai, – tėvams skirtame seminare apie skaitmenines technologijas sako lektorė dr. Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė. – Klausti – ar žinai, kas tai, ar teko matyti? Pasakyti, kad tai nėra apie moters ir vyro intymumą. Tai apie objektus ir daiktus. Kalbėti, kad gali ir tave įtraukti, išnaudoti ir panašiai.“ Prisiekiu, nėra lengva, bet įmanoma.
Vis dėlto „Moliūgėlio istorija“ nėra lytinio švietimo knygelė, o dviejų šimtų penkiasdešimties puslapių romanas, kuriame vaikai kartais aiškinasi, apie ką suaugusieji jiems nesako („Aš paklausiu Rozilijos: „Ką reiškia impotentas?“ Ir Rozilija lieka pražiota burna su pyragaičio kąsniu. [...] – Tai labai negražus žodis, pamiršk jį…“, p. 88). Ir man didesnį nerimą kelia ne anų dviejų puslapių turinys, o tėvai, nuogąstaujantys, kad jų vaikas, radęs šį tekstą knygoje, jiems niekada apie tai nepasakys. Nejau nepasakys ir apie tai, kuo prasideda knyga, – kad vaikas nušauna savo mamą? Man tai atrodo kur kas baisiau už bet kokias pornografinio filmo ištraukos pamatymo patirtis.
Bibliotekoje dar atrandu šią knygą, beje, C grupės lentynoje – tokiems truputį vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams – ne pradinukams, bet dar ne paaugliams. Tiesą sakant, mane stebina, kai žmonės diskusijose apie vaikų literatūrą knygas sumeta į vieną „5–14 metų“ kategoriją, lyg neturėtų menkiausio supratimo apie vaikus. Joks keturiolikmetis nesusidomės spalvinga darželinukui arba pradinukui skirta knygele, o darželinukui knyga be paveikslėlių bus nuobodesnė ir nesuprantamesnė už laikraštį. „Nė vienas paauglys neims į ranką knygos su tokiu pavadinimu“, – apie „Moliūgėlio istoriją“ sako keturių vaikų mama. Neabejoju, kad neims ir bent pora metų vyresnis nei devynerių, nes devynmetis knygos herojus, jo akimis, yra tiesiog mažius. Tai kam gi tada skirta šita knyga?
Visai nekeista, kad „Moliūgėlio istorija“ kelia tokią sumaištį. Tačiau ne vien dėl to, kas joje parašyta, o ir dėl to, KAIP parašyta. Minėtas vaikų dialogas apie pornografiją neskamba įtikinamai, jų kalba klaikiai dirbtinė, taip ir nesuprasi – vaikas čia šneka ar davatka, ar abu viename. Nesiginčiju, kad prancūzų mentalitetas kiek kitoks nei mūsų ir jų kalbėjimo kultūra turbūt visai kito lygio, gal jie nuo mažens įpratę visus vyrus vadinti ponais (pranc. monsieur), tačiau lietuviškai tai skamba vis tiek keistai. Net nereikia gilintis į Lietuvos vaikų globos namuose gyvenančių vaikų žodyną, užtenka paklausyti eilinėse šeimose augančių vaikų. Ne „krūtys“, o „papai“. Ne „ponas“, o „diedas“. Ne „nešvankūs filmai“, o „pornuškė“. Atrodo, kad šį tekstą būtų rašęs (arba vertęs) žmogus, niekada atvirai nebendravęs su vaikais, tik kažkaip dalykiškai ir oficialiai. Su tokiais žmonėmis vaikai sugeba išlikti politkorektiški. Tik kaip tada žodis „pimpalas“ pateko į tą politkorektišką knygos herojų žodyną?
Ir visoje knygoje yra kažkoks politkorektiškas dirbtinumas. Pavyzdžiui, vaiko kalboje dažnas žodis „žandaras“ lietuviams turėtų kiek kitokią prasmę negu „policininkas“ slengu. Galbūt vertėja žino geriau. Bet visiškai neįtikinamai skamba Moliūgėlio motinos ištarta frazė televizoriui: „Ak, jaunikaiti, ši mergina ne tau skirta!“ (p. 10). Niekaip neįsivaizduoju būtent tokių žodžių, sklindančių iš lūpų girtos ir apsileidusios moters (tai kas, kad prancūzės), nuolat šaukiančios ant savo vaiko ir be priežasties jį mušančios taip, kad „ant veido lieka pirštų žymės“ (p. 14). Net riksmas „Kiaulystė!“ jai pargriuvus ir užsigavus luošą koją (p. 10) skamba pernelyg nuglotnintai.
Knygos autorius Gilles’is Paris
Bet jei atvirai, didžiausią disonansą jaučiu Moliūgėlio istorijos“ pasakotojo kalboje. Pasakotojas yra pats Moliūgėlis – vaikas, ne tapęs suaugusiuoju ir atsimindamas, kaip viskas buvo, o čia ir dabar visa patiriantis devynmetis, kalbantis esamuoju laiku. Jis naivuoliškai pasakoja, kad jo tėvas, pasak motinos, „išsinešdinęs į kelionę aplink pasaulį su savo višta“ (p. 7), į kelionę pasiėmė kaimynų vištą, aha, paukštį. Man aišku, kokia ten višta minima, atrodo, kad ir pačiam pasakotojui aišku, bet jis vis pateikia įsivaizduojąs tikrą vištą. Tarsi siekdamas įtikinti savo kvailumu, Moliūgėlis užsimena niekaip negalįs suprasti, kaip žemėlapiuose telpa žmonių namai (p. 26). Taip svarstydamas, jis tikrai atrodo kvailai, kad net pykti ant jo negali. Tačiau kartais visiškai netikėtai, lyg netyčia jo kalboje išlenda pastabumas detalėms („prakaito lašelių yra ant kaktos, net ant viršutinės lūpos. Kartais jis nė nepajunta, kaip juos nuryja“, p. 18), įžvalgūs palyginimai („Reikia tik pamatyti, kaip Rozilija dėbčioja į Pauliną. Tai būna ne akys, o kulkosvaidžiai“, p. 33–34), filosofiški pasvarstymai („manau, kad negerai drausti valgyti saldainius vien dėl to, kad Achmedas kitoks“, p. 90) ar psichologiniai paaiškinimai („Jei tu šauki ant mūsų, vadinasi, dėl mūsų jaudinaisi“, p. 205; „Suaugusieji kartais lepteli kokią nesąmonę, tikriausiai iš baimės, kuri drasko jų širdis“, p. 116). Atrodo, kad autorius nori parodyti, koks tyras ir naivus yra devynmečio vidinis pasaulis, bet kartais rašo suaugusiojo, įstrigusio vaiko traumose, balsu, o kartais ima rašyti iš žmogaus, apgijusio po visų traumų, pozicijos. Lyg pats būtų susipainiojęs vaiko, tėvo ir suaugusiojo vaidmenyse (yra tokia transakcinės analizės teorija). Arba taip daro tyčia. Nes vaikai, kurie yra tyri ir kartu išmintingi, yra patys nuostabiausi, labiausiai mylimi suaugusiųjų. O argi ne to labiausiai reikia, ypač vaikui, – būti mylimam?
Išminties perlų byra ir iš kitų vaikų burnų, bet tiktai Moliūgėlis pasižymi pačiu nekalčiausiu tyrumu. Ir kiti vaikai jam nuolat sako: „Na, tu ir kvailas.“ Bandau suprasti, ar išties jis toks kvailas, ar tik toks dedasi. Kodėl turėtų? Galiu tik įsivaizduoti, kas vyksta Moliūgėlio viduje, kokie gynybiniai mechanizmai jame veikia. Ką išgyvena vaikas, augęs klaikiomis sąlygomis – vienišas, apleistas, mušamas ir menkinamas vienintelio artimo žmogaus – mamos, kurią galiausiai netyčia pats nušauna stalčiuje rastu pistoletu, taip nutraukdamas beviltišką kasdienybės ratą. Ir vis dėlto ar jis nejaučia kaltės? Gal tas kvailumas veikia kaip savęs pateisinimas? Motinos nužudymo byloje jis pripažįstamas nepakaltinamu, tačiau skaitytojui pats vis užsimena, kad jei nebūtų nušovęs mamos, jo gyvenimas nebūtų pasisukęs geryn, o knygos pabaigoje prisipažįsta draugei įsivaizduojąs, koks jo gyvenimas būtų buvęs: „Įsivaizduoju, kad ateis diena, kai tapsiu suaugęs, kad eisiu į gamyklą, grįžęs paduosiu mamai alaus, ir mes iki vėlumos žiūrėsime televizorių, tik užmigsime ne lovose, bet ant sofų prie televizoriaus. Ir keista, atsibudęs lyg iš sapno, labai apsidžiaugiu, kad kartą apieškojau jos stalčius“ (p. 212).
Išties, visi vaikai tuose globos namuose yra traumuoti: viena visąlaik slepia veidą po plaukais ir čiulpia nykštį, kitas turi apsivalgymo problemų ir nuolatos reikalauja dėmesio imituodamas skausmą, trečias sunkiai susižeidęs išsigina skausmo nejaučiantis, dar kitas visuomet prisiima svetimas kaltes. Ir nė vieno iš tų globotinių ankstesniame gyvenime nebuvo šviesos. Vieną mažą mergaitę prievartaudavo tėvas. Kitas matė, kaip jo tėvai mirė perdozavę narkotikų. Dar kita matydavo, kaip, kol jos tėvas geria ir valkatauja, motina dienomis dirba siuvėja, o naktimis prostitute, namuose priiminėdama ir vienus, ir kitus klientus, kol galiausiai ją su klientu aptikęs tėvas nužudo ir nusižudo pats. Beje, prieš pat tragedijai įvykstant, mergaitė girdi, kaip motina išvadina tėvą impotentu. Todėl vaikai ir aiškinasi, kas tas impotentas, taip prieidami iki pornografinių filmų scenų.
Net ir perkeltų į globos namus, ne visi vaikų poreikiai yra tenkinami, ne visos jų problemos išsprendžiamos. Ir ne iš blogos darbuotojų valios, tiesiog iš nežinojimo ar laikantis seniai įprastos tvarkos. Už prasižengimus vaikai baudžiami darbu – šveisti turėklus, užuot būtų mokomi tvarkytis ir pasiūloma nušveisti turėklus tam, kad patiems būtų jaukiau ir gražiau. Kilusių konfliktų dažniausiai niekas nesiaiškina, tiesiog skiriama bausmė, nesvarbu kaltas ar ne. Į vaikams kylančius klausimus dažniausiai nieko neatsakoma, arba atsakoma, kad taip negalima kalbėti, negalima taip klausinėti ir nemandagu kažkaip netinkamai atsakinėti. Jų atvirais skundais dažnai netikima, nors pataikaujama apsimestiniam skausmui ir savigailai. Vaikai tiesiogiai, ne per kokį vaizdo įrašą ekrane, mato su autobusiuko vairuotoju besiglamonėjančią auklėtoją Pauliną. Girdi, kaip kita rūpestingoji auklėtoja Rozilija pavadina Pauliną „maža bjauria kekše“, ir, žinoma, patys ima taip ją vadinti. Dalyvauja įvykyje, kai vieno vaiko mama grasina ginklu auklėtojai. Patys šantažuoja ir patys rezga planus prieš jiems norinčius pakenkti suaugusiuosius. Išmoksta kalbėtis be garso, tik judindami lūpas – simboline prasme negirdimi. Visą laiką jie taip ir jaučiasi – niekam nereikalingi, atstumti, pamiršti ir įkalinti. Gyvena svajonėmis turėti savo namus ir menkiausia viltimi, kad kada nors bus įvaikinti: „Tokios istorijos primena, jog taip ir yra, kad mes niekam nereikalingi su savo svajonėmis, kurios lieka, kur buvo, degtukų dėžutėje. Mes esame čia, kad suglaustume pečius ir turėtume savo kalbą, kurią suprastume iš lūpų, ir kad būtume visi kaip vienas“ (p. 251-252).
Žinodama visą šią informaciją, visiškai nebūnu šokiruota, kai prieinu iki skandalingai aptartų 132 ir 133 puslapių. Tos vaikų kalbos apie pornografinį filmą atrodo toks menkniekis, beveik nebereikšmingas įvykis, greičiau kaip išdava viso to, kas su jais vyksta. Taigi, jei jau vaikas, skaitydamas knygą ir su niekuo apie tai nepasikalbėjęs, ištempė iki šitos vietos, tai mažiausiai reiktų rūpintis, kokį poveikį to vaiko psichikai daro konkrečiai ši vieta. Ir vertėtų labai susirūpinti, ar jūsų vaikui viskas gerai, jei jam, skaitant šią knygą, nekyla klausimų. O jeigu kyla, su kuo jis juos aptaria, jei ne su jumis. Ar apskritai jis turi su kuo atvirai pasikalbėti.
Ar knyga vaikams, na, turint omeny tuos maždaug nuo 12 metų? Žinoma, kodėl gi ne. Juolab kad ir baigiasi ji gana viltingai, ir tai motyvuoja nepasiduoti sudėtingose situacijose. Nors iš esmės istorija labai niūri, pilna įtampos ir netikrumo. Kam reikia vaikams žinoti šitą informaciją? Gal ir nereikia žinoti, bet visa tai vis tiek egzistuoja. Kita vertus, manau, kad „Moliūgėlio istoriją“ turėtų skaityti ir suaugusieji, ne tik todėl, kad su vaikais galėtų aptarti kone kiekvieną knygos pastraipą (taip, vaiko mama ar tėvas turi būti itin akyli ir žinoti, ką vaikas veikia, kuo domisi), bet ir todėl, kad pamatytų, kaip jie patys nenorėtų elgtis su savimi ir savo atžalomis. Kad jiems užkliūtų visas šitas kalbos dirbtinumas ir šita painiava tarp vaiko, tėvo ir suaugusiojo vaidmenų. Ir provokuotų susimąstyti, kad pasaulyje ne viskas yra taip jau gražu, kaip norėtųsi, ir tiek mums, tiek mūsų vaikams su tuo gali tekti susidurti. Svarstau, jei bibliotekos šias knygas tikrai išims iš lentynų, norėčiau rasti kur nors nurašytą egzempliorių, na, kaip vaikų namų globotinio simbolį, kol dar koks nors pasipiktinęs teisuolis nesudegino.
