„Gatvės vaikai“: neįvykusi vaikystė geriausiame Amerikos mieste

Gūdžią 2003 m. žiemą, kai gyvenimas Lietuvoje buvo beatsigaunantis po ekonominių krizių, man buvo beveik 11 metų, ir po pamokų nuėjau į artimiausią prekybos centrą prastumti laiko, kurio penktoje klasėje turėjau per akis. Pinigų, vogtų ar kitaip gautų iš tėvų, taip pat turėjau. Nuėjau į parduotuvę, kurioje buvo didelis muzikos skyrius, – saldainiai manęs nedomino. Muzikos skyriuje ilgai žiūrėjau į naują „G&G Sindikato“ albumą „Betono sakmės“, tuomet apsidairiau, ar manęs niekas nestebi, ir, prikaupęs drąsos, apsaugos darbuotojui nusisukus įsidėjau albumą į kišenę. Mokykloje tuo metu visi klausėmės repo, be to, vogti buvo madinga, ir aš nusprendžiau, kad būtinai paklausysiu albumo, ir ne bet kokio, o vogto, – ir draugams tuo pasigirsiu. Buvau tikras, kad pasiseks, nes prieš tai kelis kartus jau buvo pasisekę.

Albumas įsliuogė į mano kišenę, kelias minutes dar pasivaikščiojau aplink knygų ir žurnalų skyrių, kad nebūtų jokių įtarimų, ir pasukau link kasų. Praėjau pro kasininkę lyg niekur nieko, žvelgdamas tiesiai prieš save kaip nekaltas avinėlis, ir nenumaldomai artėjau prie automatiškai atsidarančių durų. Nors širdis daužėsi iš nerimo, artinantis link durų pradėjo vis labiau daužytis nebe iš nerimo, o iš nugalėtojo džiaugsmo. Ir štai pagaliau aš prie durų, tačiau, dideliam mano siaubui, jos neatsidaro! Atsitraukiu, pabandau dar kartelį, bet nieko. Tuomet einu link kitų durų, priartėju ir stebiu, kaip tuo metu pro jas išeina kitas pirkėjas, ir kai jam tai puikiausiai pavyksta, mano akyse sužiba vilties kibirkštėlė, tačiau man priartėjus durys greitai užsiveria kaip uždrausto miesto vartai. Stengiuosi iš paskutiniųjų prasprūsti pro užsidarantį išėjimą, bet mane už rankos paima apsaugos darbuotojas.

Bandžiau jam aiškinti, kad sumokėsiu, kad daugiau taip nedarysiu, kad galim susitarti, bet jam buvo nesvarbu – jis toliau spaudė mano ranką vesdamas iki apsaugos darbuotojų irštvos, ir mačiau iš akių, kad tokias istorijas jau buvo girdėjęs begalę kartų. Iš lėto mane aplankė supratimas, kad ką tik buvau nuotykyje, bet dabar buvau iš jo išmestas ir pakliuvau į labai didelę bėdą. Galbūt net į didžiausią savo dešimt metų trunkančiame gyvenime – į bėdą, kurioje gresia atsakomybė už savo veiksmus. Pirmą ir vienintelį kartą pamačiau, kaip atrodo apsaugos darbuotojų kambarys iš vidaus, ir sėdėjau, kol jie manęs išklausinėjo, per daug nekreipdami dėmesio, kad man dešimt metų. Jiems buvau tik vagišius. Jie man išdėstė dvi galimybes: duoti arba mamos, arba tėvo darbo telefoną. Išgirdęs tokį variantų spektrą, norėjau prasmegti skradžiai žemės ir būčiau mielai tai padaręs.

Nematydamas nė vienos geros išeities, tik dvi beveik vienodai blogas, paklausiau: o jei nei mamai, nei tėvui? Tuomet skambinsim policijai, įrašys į bylą, sužinos draugai ir visa mokykla – apsauginiai tikrai buvo ne mano pusėje. Netekęs vilties pagalvojau, kad geriausia dabar man būtų kažkokiu būdu užbaigti savo gyvenimą. Aš – geras, paklusnus mokinys, iš paskutiniųjų besistengiančių išlaikyti šeimą dviejų vaikų tėvų jauniausia atžala, tačiau po šito – tik visus nuvylęs gėdingas vagis, nevertas niekieno užuojautos. Pradėjau verkti, bet iš apsauginių sulaukęs tik dar daugiau pašaipų, pralemenau – mamai. Nors skambutis mamai buvo skaudi alternatyva, negalėjau įsivaizduoti nei skambučio tėvui, nei savo gyvenimo po tokio skambučio. Po valandos atlėkė mama, ir mano vagies karjera baigėsi net padoriai neprasidėjusi, o vinį į mano trumpą vagies karjerą įkalė po darbo grįžęs tėvas.

Gal ir gerai, kad tai nutiko taip anksti, nes po tos pamokos vis dėlto išgyvenau, nors ir atsisakiau vagies karjeros. Kodėl tą dieną taip pasielgiau, iki galo nežinau ir dabar. Pinigų albumui nusipirkti turėjau, bet kažkodėl norėjosi pačiam pasiimti tai, ko labai reikia arba norisi, bet niekas neduoda. Ir dar patampyti likimą už ūsų, patikrinti taisyklių ribas. Mano tėvai nebuvo asocialūs, jie nebuvo išsiskyrę, nemušė savo vaikų, gal tik neturėjo pakankamai lėšų vaikų būreliams ir pakankamai laiko patiems vaikams, nes reikėjo rūpintis pinigais ir maistu ant stalo. Bet ne visi tokie laimingi kaip aš. Kiek Lietuvoje ir kitose pasaulio vietose 2003 m. ir anksčiau buvo kitokių, kuriais nebuvo kam pasirūpinti, kurie šeimoje rado tik nemeilę, kurie vogė ne tam, kad įgytų kažką ypatingo, bet kad paprasčiausiai patenkintų pagrindinius išgyvenimo poreikius?

Tokių herojų istorijas ir pasakoja Martino Bello filmas „Gatvės vaikai“ – prieš beveik keturiasdešimties metų sukurtas dokumentinis filmas, nufilmuotas paprastai, ne plačiaekraniu, bet televiziniu formatu, tačiau pralenkiantis daugelį naujų ir pikantiškesnių „Kino pavasario“ dalyvių. Režisierių Martiną Bellą sukurti šį filmą paskatino jo žmona fotografė Mary Ellen Mark. 1983 m. vasarą ji kartu su rašytoja Cheryl McCall nuvyko į Sietlą Vašingtono valstijoje norėdama pavaizduoti, kad net ir mieste, kuris garsėja aukščiausia gyvenimo kokybe Amerikoje, egzistuoja nepastebimų benamių ir desperatiškų paauglių kasta. Jos užmezgė ryšius su grupele Sietlo paauglių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos, ir neilgai trukus „Times“ žurnale pasirodė straipsnis „Prarastųjų gatvės“. Mary Ellen Mark įtikino savo vyrą, kad jos įamžinti herojai ir jų gyvenimai verti būti ne tik spaudoje, bet ir kino ekrane. Filmo gamybą parėmė kantri atlikėjas Willie Nelsonas.

„Gatvės vaikai“ – 1984 m. filmas apie devynis paauglius beviltiškose situacijose Sietle, „geriausiame gyventi Amerikos mieste“. Jie visi nepilnamečiai, ir kiekvienas kovoja dėl dar vienos išgyvenimo dienos ir bent šiek tiek meilės – vogdami, landžiodami po šiukšlynus, pardavinėdami savo kūnus ar narkotikus. Per daug jauni, dar vaikystėje įmesti į net ir kai kuriems suaugusiesiems nepažįstamą purviną gatvių pasaulį, šie bėgliai ir atsiskyrėliai gyvena diena iš dienos, iš paskutiniųjų kabindamiesi į gyvenimą. Žiurkius knaisiojasi po šiukšliadėžes, Tiny yra keturiolikmetė prostitutė, kurios mama jos profesiją vertina kaip pereinamąjį etapą, vaikiško veido Shellie pardavinėja savo kūną, o septyniolikmetis Dewayne’as užsiima smulkiomis aferomis ir vagystėmis ir laukia į laisvę išeinant tėvo. Juos vienija tai, kad, nors dar vaikai, jie visi pagal gyvenimiškos patirties kiekį peraugę savo amžių, ir tai, kad jie turi didžiulį norą (o gal valią?) gyventi.

Paauglės, jau žinančios, kas yra minetas, ir iš to užsidirbančios pragyvenimui ir retoms linksmybėms. Tėvai, sėdintys kalėjime arba vos suduriantys galą su galu, dirbantys bankrutuojančiose užkandinėse. Tobulame pasaulyje šie vaikai neturėtų žinoti viso to, ką žino būdami tokie jauni, bet pasaulis netobulas. Jie pažįsta gatvę, jie gatvės gudruoliai, ir gatvė yra greičiausiai vienintelė vieta, kur jie atsidurs, ir vienintelė sritis, kurioje jiems prireiks žinių, nes jie neskaitys knygų ir nepateks į universitetus. Jiems nelemta skristi, nebent šokant nuo tiltų ar skraidant nuo narkotikų. Išsiversdami tokiomis sunkiomis sąlygomis, jie, turėdami palankias galimybes, galbūt galėtų labai daug. Bet iki savo galimybės jie paprasčiausiai gali nespėti išlikti. Sietlas – vartai į Aliaską, šalia Ramusis vandenynas, laisvė ir tiek galimybių pabėgti, tačiau didžioji dalis filmo herojų taip ir nepabėga nuo savo gyvenimų, įstringa nenugalėję savo aplinkos, ir jų gyvenimai baigiasi dar neprasidėję.

Režisieriui Martinui Bellui nereikia sudėtingos kino kalbos, jam pakanka rodyti ir fiksuoti realybę fotoreportažo tikslumu. Nepaisant to, filmo scenos nenusileidžia geriausiems Europos ir Holivudo vaidybiniams filmams: scena, kur Dewayne’as pro stiklą kalbasi su kalėjime bausmę atliekančiu tėvu, įkvėpė Holivudo vaidybinį filmą „Amerikietiška širdis“ ir primena panašų Wimo Wenderso filmo „Paryžius, Teksasas“ epizodą. „Gatvės vaikų“ paslaptis, kad Bellui tiesiog pakanka fiksuoti savo herojus, nes jie rašo ir atlieka savo pačių gyvenimą. Filmo herojai savo gyvenimais parašo scenarijų, pagal kurį ne visi sutiktų vaidinti, o juo labiau – jį gyventi. O scenaristai dažniausiai bando pavaizduoti iliuziją gyvenimo, kurio patys negyvena. Dėl to šis Bello darbas yra ne vien puikus dokumentinis filmas, bet ir puikus filmas apskritai, paliekant žanrus nuošalyje.

Nors gali pasirodyti, kad filmo pagrindinė funkcija – socialinė kritika, filmas tiesiog nagrinėja amžiais besikartojantį gyvenimo fenomeną. Ir šiandien gimę vaikai ne visi turi šiltus namus ir mylinčius tėvus, ir rytoj gimsiantys vaikai ne visi turės šiltus namus ir mylinčius tėvus. Ši istorija, nepakankamos meilės, nemeilės ir nepriežiūros istorija, kartojosi, kartojasi ir kartosis. Tai tęsis amžinai ir to negali pakeisti visa karaliaus kariauna, nepakeis nei didėjantis nevyriausybinių organizacijų, nei įvairiausių užimtumo centrų skaičius. Manau, kad net ir nuoširdžiausias neoliberalas, tikintis visiška žmogaus atsakomybe už savo paties likimą, pažiūrėjęs šį filmą, pagalvotų apie tai, ką anglų poetas Williamas Blake’as apdainuoja savo eilėraštyje: „Kiekvieną rytą ir kiekvieną naktį kai kurie gimsta saldžiam malonumui, kai kurie gimsta nesibaigiančiai nakčiai.“ Ir nėra jokių objektyvių priežasčių nei paaiškinimų, kodėl vieni kenčia, o kiti ne.

Sietlas 1984 m. pagal statistinius rodiklius buvo the most livable city – miestas, kuriame buvo kokybiškiausios gyvenimo sąlygos Amerikoje. Nepaisant to, Dewayne’as vis tiek septyniolikmetis  pasikorė, Roberta buvo miške pasmaugta serijinio žudiko, Lou žuvo peilių grumtynėse, o Patti mirė nuo AIDS. Tik keliems iš herojų pasisekė, jie sukūrė šeimas, tapo paprastais darbininkais, advokatais ar socialiniais darbuotojais. Kiekvienas gimsta be savo sutikimo ir tada turi gyventi. Bet kai kurie to nori, jaučia alkį gyvenimui ir gyvena taip, kad nori gyventi amžinai, iš visų jėgų besipriešindami aplinkai, o kai kurie nenori – jiems gyvenimas tampa našta ir jie kasdien galvoja, kaip išeiti. Kad ir kaip būtų keista, pastarasis pasirinkimas negyventi gali nutikti labai anksti, net ir vaikystėje – neįvykusioje ar atšauktoje.

Paauglio gyvenime turėtų būti kažkas, kas suteiktų jam valios ir noro gyventi bent jau iki 27-erių. Bet tiesa nėra tai, kas turėtų būti, kad ir kaip tai būtų gražu, bet tai, kas yra, kad ir kaip tai būtų žiauru. Dažnai elemento, suteikiančio valios ir noro gyventi, nėra nuo pat pradžių, o kartais jis tiesiog išsenka. Vienas iš herojų pradeda filmą žodžiais: „Aš mėgstu skraidyti. Tu vienas, aplink tylu ir ramu, tave supa tik giedras, mėlynas dangus. Niekas nesikabinėja. Niekas nesako, kur tau eiti ar ką daryti. Vienintelis blogas dalykas, kad po skrydžio reikia vėl nusileisti ir grįžti į pasaulį.“ Viename iš filmo epizodų jis nuo tilto šoka į upę, trumpai patirdamas skrydį. Ir nors šiam herojui nusišypso vilties kibirkštis, būtent jis nusprendžia pasitraukti iš šio „suknisto“ pasaulio.

Dewayne’o tėvui buvo likę tiek nedaug laiko kalėjime, bet išėjęs jis nebespėjo pamatyti gyvo sūnaus. Ką kaltinti? Valstybė juk negali atiduoti savo pinigų visiems, kurie nėra pasiruošę išlaikyti netyčiukus. Valstybė juk negali paleisti pirma laiko nusikaltėlio tik dėl to, kad jis turi paauglį sūnų, kuriam reikia tėvo. Netyčiukai gimsta prieš savo valią, neatsiklausus jų, ar jie nori atsidurti tokiame pasaulyje, ir tuomet bando kabintis į gyvenimą. Kartais jie įsikimba niekieno nepadedami, o kartais kabinasi, bet niekaip nepavyksta net ir su pagalba, ir tuomet jie paleidžia gyvenimą. Kartais žmogiškas kilnumas kaip potvynis veržiasi per kraštus, bet kartais atsiranda tik smulkaus lietaus pavidalu, o kai jo labiausiai reikia, užklumpa sausra. Tačiau gatvės vaikai nieko nekaltina, nes jie per daug užsiėmę išgyvenimu, ir jiems jų gyvenimas – vienintelis pažįstamas.

Pažiūrėjus šį filmą Verbų sekmadienio ar Velykų pamokslas gali skambėti naiviai, o šventinis stalas atrodyti kaip apsimetinėjanti jaukumo ir šeiminės darnos iliuzija. Arba pasirenkame tokių istorijų nepasakoti ir matyti tik gerąsias, kurios skatina mūsų optimizmą, arba, nors ir pasakojame, nenorime gatvėse matyti jų herojų. Juk žmonių atjauta ne begalinė. O tokių istorijų ir herojų bus visada, ir jie nusipelnė bent jau tiek, kad kažkas už juos ir už jų neįvykusią vaikystę sukalbėtų maldą. Ją savo filmu „Gatvės vaikai“ sukūrė ir kalba režisierius Martinas Bellas, o atlikėjas Tomas Waitsas savo ruožtu sukūrė filme skambančią ir jo idėją įkūnijančią dainą „Pasirūpink visais mano vaikais“. „Gatvės vaikai“ – filmas visiems, kuriais nėra kam pasirūpinti, ir visiems, kurie žino, kad naktis gali būti labai tamsi ir kad kartais nėra kitos išeities, kaip tik su ja susidraugauti. Taip pat visiems, kurie, nors ir turėjo bent vieną iš tėvų ar abu tėvus, negavo pakankamai meilės – po šiuo skėčiu mūsų telpa labai daug, gal net visi.

Pasirūpink visais mano vaikais

Neleisk jiems klajoti ir bastytis

Pasirūpink visais mano vaikais

Nes aš nežinau kada grįšiu namo

 

Saulei leidžiantis laikyk juos kartu

Saugok juos nuo Nelabojo rankos

Turėsi pataisyti jiems pagalvę ant kietos žemės

Nes aš ruošiuosi keliauti į Ištekėjusią žemę

 

Galit sukrauti visą mano turtą čia Jėzaus vardu

Ir prikalti ženklą prie durų

Šviesų ankstyvą sekmadienio rytą pasiramsčiuodamas savo lazda

Eisiu pasitikti savo Viešpaties