Vis glaudesnė sąjunga? (5)

  

Visiškai kitoje politinio svorio kategorijoje¹ atsiduria Europos Centrinis Bankas (ECB), įsteigtas tvarkyti su 1999 m. įsigaliojusia bendra valiuta susijusius reikalus. Šiandien jis yra viena galingiausių ES institucijų – kai kas sakytų, kad netgi pati galingiausia. Frankfurte įsikūrusią jo Valdytojų tarybą sudaro euro zonos valstybių centrinių bankų vadovai ir šeši Vykdomosios valdybos nariai, posėdžiaujantys kas dvi savaites. Čia vykstantys procesai yra slapti – šiuo atžvilgiu jis skiriasi nuo JAV Federalinės rezervų sistemos ar Anglijos banko, bet primena Europos Teisingumo Teismą (ETT). Kitaip nei ETT, ECB tarybos narys gali nusišalinti nuo sprendimo, bet formaliai jie priimami vienbalsiai. Bet kokie prieštaravimai lieka už uždarų durų. Mastrichto sutartis Bankui suteikė absoliučią nepriklausomybę, tad jis funkcionuoja visiškai be jokių atsvarų – Kongreso, Baltųjų rūmų, Finansų departamento, – supančių Federalinę rezervų sistemą ir laikančių ją politinėje atskaitomybės visuomenei pozicijoje. Kitų centrinių bankų nepriklausomybė dažnai būna vien popieriuje, nes jų reglamentą ar siekius galima pakeisti parlamentų balsavimais; o ECB veiklą paveikti gali tik ES sutarties pataisa. Be to, kitaip nei Europos Komisijos, Parlamento, Teisingumo Teismo ar netgi Vadovų Tarybos, jo neslegia ir griozdiškos procedūros. Veiksmų sparta ir poveikiu ECB neprilygsta nė viena ES institucija.

Mastrichto sutartis ECB nustatė tik vieną tikslą. Federalinei rezervų sistemai JAV Kongresas yra pavedęs užtikrinti mažiausią įmanomą nedarbo lygį ir stabilias kainas; o ECB buvo patikėta vienintelė atsakomybė – užtikrinti valiutų stabilumą būsimojoje euro zonoje. Ekonomistams nuo pat pradžių buvo aišku, o nemažai jų ir viešai pareiškė, kad nacionalinės ekonomikos, turėjusios įsivesti eurą, smarkiai skyrėsi dydžiu, sudėtimi ir išsivystymo lygiu bei niekaip neatitiko „optimalaus valiutos ploto“ kriterijų, nustatytų ekonomisto Roberto Mundello ir kitų. Vis dėlto tai neatgrasė Delors’o komiteto² nuo šio projekto prastūmimo, mat jo tikslai buvo veikiau politiniai nei ekonominiai: iš dalies – stipriau susieti suvienytąją Vokietiją su Europos Ekonomine Bendrija, o žvelgiant plačiau – sukurti valiutą, kuri ją įsivedusias valstybes taip surakintų viena grandine, kad joms neliktų kito kelio, tik egzistuoti pinigų ir politinėje sąjungoje. Tiesmukas tokių siekių įrašymas į ES sutartį pasirodė besąs šuolis aukščiau bambos – federalistų viltis Mastrichte sužlugdė tradiciniai tarpvyriausybiniai sandėriai. Nepaisant to, ši sutartis įsteigė Europos ekonominę ir pinigų sąjungą, o susirinkę ir dokumentą pasirašę politikai, kaip ir priklauso, negaišo daug laiko svarstymams, kokios galėtų būti jo pasekmės laikams, kai jie patys nebebus valdžioje. Pro politinės sąjungos vartus žengta nebuvo; bet nebuvo jie ir užkalti.

Kad priemonės nedera su tikslais, pasijuto greitai. Pirmasis ECB pirmininkas stačiokiškas olandų bankininkas Wimas Duisenbergas mėgdavo išdidžiai prisistatyti kaip netašytas grynosios anglosaksiškos finansinės drausmės šalininkas. Ir vis dėlto jis tryško džiaugsmu, kai Graikija, atitinkamai suklastojusi buhalteriją, nedvejodama įsivedė eurą. Jo motyvai buvo politiniai, o ne ekonominiai. Nors bendra valiuta jos administratoriams ir nebuvo tiesiog tiesiausias kelias į federalizmą, ji vis tiek buvo, pasak klasikiniams principams ištikimo mąstytojo Giandomenico Majonės, „prestižinis projektas“, turėjęs pagerinti ES įvaizdį pasaulyje. Po dešimtmečio euro zona gavo susimokėti už tokią tuštybę. Vadžias Frankfurte perėmęs prancūzas Jeanas-Claude’as Trichet buvo kiek švelnesnė asmenybė, bet toks pats neregys. Jo atsakas į pasaulinę finansų krizę buvo procikliškas: pakelti palūkanų normą, priverčiant vyriausybes mažinti viešąsias išlaidas, į krachą reaguoti suveržiant diržus. Jo įpėdinis Mario Draghi plačiai pagarsėjo priešingu kursu – pinigų srautų nukreipimu į euro zonos ekonomikas perkant vyriausybių obligacijas ir dosniai investuojant į kitas likvidumo formas. Tiesą pasakius, tarp jo ir Trichet buvo daugiau panašumų, nei dažniausiai manoma. Draghi, Italijoje įgyvendinęs plačią privatizacijos kampaniją, atviriau reiškė neoliberalias pažiūras – „Wall Street Journal“ puslapiuose jis yra pavadinęs Europos „socialinę sutartį“ atgyvena. 2011 m. rugpjūtį jiedu parašė bendrą slaptą laišką tuometiniam Italijos premjerui Berlusconi, reikalaudami, kad jis grįžtų prie Šaltojo karo laikų politikos ir skubos tvarka apkarpytų pensijas bei kitas viešąsias išlaidas; tai buvo beprecedentis Banko galių ribų pažeidimas. Po trijų mėnesių Berlusconi jau nebebuvo valdžioje. Trichet savo ruožtu, kadencijai artėjant į pabaigą, pasitelkė schemas, padėjusias Bankui apeiti Mastrichto sutartyje nurodytą draudimą supirkti valstybių skolas. Buvusi ECB tyrimų skyriaus vadovė Lucrezia Reichlin, duodama interviu „Financial Times“ 2012 m. vasarį, negailėjo pagyrų buvusiam viršininkui: „Visas sumanymas, kaip apeiti ES taisykles ir užsiimti kiekybiniu skatinimu³ nevadinant to kiekybiniu skatinimu, buvo labai gudrus.“

Po penkių mėnesių, lankydamasis Londono Sityje, Draghi pareiškė: „ECB yra pasiryžęs daryti viską, kas neperžengia mūsų galių, kad išsaugotų eurą.“ Pasigyręs sėkmingesne euro zonos ekonomika, palyginti su JAV ir Japonijos (pastarąją jis laikė ne tokia „socialiai darnia“ kaip ES – tuo pat metu, kai jaunimo nedarbas Italijoje, Ispanijoje ir Graikijoje siekė 50 proc.), savo kalbą jis pabaigė aiškiai išreikšdamas, kas iš tikrųjų padėta ant krizės svarstyklių. Nederėtų „nuvertinti, kiek politinio kapitalo investuojama į eurą“. Būtent šiam kapitalui apsaugoti lemiamą valandą prisireikė ultima ratio regis⁴: „tikslinių ilgalaikio refinansavimo operacijų“, „tiesioginių piniginių perlaidų“ ir t. t., kitaip tariant, gudrybių, kaip apeiti ES nuostatas „neperžengiant Banko galių“ – t. y. begėdiškai pažeidžiant Lisabonos sutarties 123 ir 125 straipsnius. Po kurio laiko dėl šių veiksmų teisėtumo buvo kreiptasi į ETT. Tačiau Teismas, kuris be sąžinės graužaties Romos sutartį suinterpretavo taip, kad prisiskirtų sau niekuo nepagrįstų galių, apie kurias šešių valstybių pasirašytame dokumente nė neužsimenama, be didesnių skrupulų nutarė ir kad Lisabonos sutartis iš tikrųjų reiškia visiškai priešingus dalykus, nei joje parašyta. Kadangi šįkart reikėjo ne sutartyje įskaityti tai, kas joje neparašyta, o atvirkščiai – nepastebėti to, kas joje tikrai yra, prisireikė, Horsley žodžiais tariant, „herakliškų“ akrobatinių sugebėjimų. Komedija buvo verta Jonathano Swifto plunksnos – teisėjai rimtais veidais aiškino, kad finansinė parama pagal Europos stabilumo mechanizmą yra ekonominės, o ne pinigų politikos priemonė, todėl yra visiškai priimtina; o tiesioginės piniginės perlaidos yra pinigų, o ne ekonominės politikos priemonė, todėl taip pat yra visiškai priimtinos. Ką tuomet iš tikrųjų reiškia 125 straipsnio nuostata – „jokių finansinių gelbėjimo operacijų“? Kad finansinės gelbėjimo operacijos leistinos tol, kol jos tarnauja „aukštesniam tikslui“ – išsaugoti eurą. Arba, van Middelaaro žodžiais tariant, laužyti sutartas taisykles buvo vienintelis būdas laikytis sutarties.

Vokietijoje keli bandymai iš eilės – 1974, 1986, 1993 ir 2009 m. – Konstituciniame Teisme mesti iššūkį Bendrijos teisės aktų ar sutarčių legitimumui visi baigėsi taip pat. Teisėjai Karlsrūhėje paskelbė, kad Europos Teisingumo Teismas negali priimti sprendimų, prieštaraujančių Vokietijos Grundgesetz – Pagrindiniam Įstatymui, – bet kadangi tokių pažeidimų „kol kas“ nebūta, ieškiniai neturi pagrindo. Pernai į Vokietijos Konstitucinį Teismą kreiptasi dar kartą, šįkart prašant išaiškinti ETT palaiminimo ECB obligacijų pirkimo programai teisėtumą. Jis ir vėl atsisakė pareikšti, kad tai buvo neteisėta, bet pažymėjo, kad šios programos poveikių proporcijos nebuvo tinkamai įvertintos, bei pavedė Vokietijos vyriausybei ir centriniam bankui atlikti tokį įvertinimą ir užtikrinti tinkamą proporcingumą. Europos žiniasklaidoje kilo triukšmas. „Financial Times“ ištiko apopleksija. „Vokietijos teismas po ES teisine tvarka padėjo bombą“, – šaukė Martinas Sandbu. Teismas „paleido teisinę raketą į ES širdį. Jo sprendimas kelia nuostabą. Tai – ataka prieš ekonomikos pagrindus, prieš centrinio banko orumą, jo nepriklausomybę ir ES teisinę tvarką, – griaudėjo Martinas Wolfas. – Gali būti, kad ateities istorikai šį momentą vertins kaip Europos istorijos lūžio tašką, žingsnį jos suirimo link.“ Tačiau piktintis jiems nebuvo kuo. Bundesverfassungsgericht⁵ – bemaž bedantė institucija, tai patvirtina ir stropiai atidėliojamas jos nuosprendžių įgyvendinimas. Geriausiai žinomas dėl 2005 m. priimtos nuolankios Vokietijos Pagrindinio Įstatymo interpretacijos, leidusios Schröderiui ir Merkel suorganizuoti nekonstitucinius rinkimus anksčiau, nei nustatyta rinkimų data, šis teismas imasi visų priemonių, kad tik rimčiau nenusikalstų tiems, kuriems tuo metu priklauso Obrigkeiten⁶. Neatrodo, kad Berlynas ir Frankfurtas turės daug vargo užčiūčiuodami besiožiuojančią Karlsrūhę.

Joks kitas tikėjimo išpažinimas taip dažnai nekartojamas ES ir taip arogantiškai nelaikomas pats sau standartu, kaip teisės viršenybė. Italų liaudies išmintis sako: Fatta la legge, trovato l’inganno⁷. Patarlė numano, kad tie, kurie priima įstatymą, ir tie, kurie jį apeina, nėra tie patys žmonės. Tuo Sąjunga ir išsiskiria, kad čia šios dvi grupės iš tikrųjų yra viena. Europos Teisingumo Teismo ir jo gerbėjų choro rankose teisės viršenybė galiausiai daugiau ar mažiau ėmė reikšti korumpuotą teisininkų valdžią, kuri be jokių skrupulų sukinėja teisės aktų tekstus, kaip tik jai patinka, nepaisydama įprastinės principingo teisingumo sampratos. Tačiau – ir kas čia blogo, jei tai pasitarnauja aukštesniam tikslui: pinigų sąjungos, nuo kurios priklauso subalansuota darbo rinka, mokesčiai, finansinės operacijos ir visų gerovė, išsaugojimui? Į šį klausimą ne vienas komentatorius atsakė –argi bankininkai ir teisėjai iš tiesų turi daugiausia kompetencijos pensijų ir algų klausimais? Žinoma, šiuo atžvilgiu jie patys tikrai neskursta. Bet ar tai – tinkamiausia kvalifikacija šiam darbui? Fritzo Scharpfo formulė išlieka teisinga: būtent tos ES institucijos, kurių poveikis kasdieniam daugumos žmonių gyvenimui yra didžiausias, yra ir mažiausiai demokratiškai atskaitingos – Europos Teisingumo Teismas, Europos Centrinis Bankas ir Europos Komisija.

 

●

 

Kiek atskaitingesnė yra paskutinė šiame tekste aptariama Sąjungos institucija, Europos Vadovų Taryba (EVT), nes ją sudaro vyriausybių vadovai, kuriuos tikruose parlamentuose remia narių daugumos, išrinktos prasmę turinčiuose rinkimuose. Dėl šios priežasties ji ir tapo svarbiausia Sąjungos valdančiąja institucija. Van Middelaaro knyga „Perėjimas į Europą“ (De passage naar Europa) didžiąja dalimi yra EVT iškilimo į šią poziciją istorija, o joje išsakytas teiginys, kad Taryba dabar yra svarbiausia Europos integracijos jėga, – pagrįstas. Ko joje trūksta – tai žvilgsnio po kapotu. Kaip veikia ši į priekį riedanti mašinerija? Apie tai rašoma fundamentaliausiame pastarojo dešimtmečio veikale apie ES – Christopherio Bickertono „Europos integracijoje“ (European Integration), kurios beaistris pavadinimas, nesiskiriantis nuo dešimčių kitų knygų, slepia jos ypatingumą; jį atskleidžia antroji pavadinimo dalis: „Iš tautinių valstybių į valstybes nares“. Visi žinome, kas yra tautinė valstybė, daugelis žinome ir tai, kad 27 šalys (pasitraukus Jungtinei Karalystei) yra Europos Sąjungos valstybės narės. Kuo skiriasi šios dvi sampratos? Bickertonas skirtumą nusako trumpai ir aiškiai. „Valstybės narės samprata reiškia pamatinį valstybės politinės struktūros pokytį, kai horizontalūs ryšiai tarp aukštų pareigūnų tampa svarbesni nei vertikalūs ryšiai tarp vyriausybių ir jų visuomenių.“ Jo teigimu, tokia mintis jam pirmą kartą šovė į galvą per Airijos referendumą dėl Lisabonos sutarties. „Paskelbus, kad buvo nubalsuota „prieš“, Airijos parlamento narių reakcijos buvo nuostabos ir sumišimo mišinys: nuostabos, nes jiems iki tol nebuvo aiškios jų pačių tėvynainių nuotaikos, o sumišimo – nes toks rezultatas stojo skersai kelio daugeliui pažadų, kuriuos jie jau buvo davę kolegoms per posėdžius Briuselyje.“ (Toks apibūdinimas kiek sušvelnina realų situacijos vaizdinį. Referendumo naktį šalia baro Dubline pastebėtas tuometinis finansų ministras Brianas Lenihanas buvo išblyškęs kaip pamėklė.)

Kur slypi šio perėjimo nuo tautinės valstybės prie valstybės narės ištakos? Bickertonas čia seka Alanu Milwardu ir Johnu Ruggie: po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje buvo pasiektas klasinis kompromisas tarp kapitalo ir darbo jėgos, kurio organizacinė forma buvo korporatyvistinė valstybė, įsipareigojusi siekti nedarbo panaikinimo, užtikrinti įvairias viešąsias paslaugas ir išmokas. Paremtas stabiliu ekonomikos augimu, to meto ideologinis konsensusas numatė intensyvų valdžios kišimąsi į ekonominius reikalus ir užtikrino gerėjančią liaudies gyvenimo kokybę. Tačiau „labiau egalitarinė ir į išteklių perskirstymą orientuota socialinė sutartis“ nei buvusi prieš karą „sutapo su politinio spektro siaurėjimu“: kairės deradikalizacija pranašavo plačiosios visuomenės depolitizaciją, o politinių eksperimentų stygius privedė prie centristinių partijų dominavimo. Didžiosios 8-ojo dešimtmečio ekonominės krizės akivaizdoje šis klasinis kompromisas ėmė irti – augimas sulėtėjo, augo darbininkų nepasitenkinimas, o keinsistines⁸ idėjas ėmė keisti hajekiškoji⁹ bei viešojo pasirinkimo¹⁰ doktrinos, neteikiančios svarbos socialinei sutarčiai. Kurį laiką vyriausybės dar mėgino vadovautis išbandytais receptais, bet 9-ojo dešimtmečio pradžioje jau ėmė įsigalėti neoliberalizmas, aršiai atstovautas Thatcher ir įtvirtintas Mitterrand’o politikos kurso pasikeitimu bei grubiu Danijos, Belgijos ir Britanijos darbininkų streikų numalšinimu. Nusimetusios organizuotos darbo jėgos pančius, nacionalinės vyriausybės susivienijo dereguliacijai ir privatizacijai, kurios, pagal naujojo laikmečio priesakus, turėjo išlaisvinti rinkas inovacijoms ir konkurencijai. 1985 m. Suvestinis Europos aktas žymėjo šių priemonių perkėlimą į Bendrijos plotmę.

Taigi, integracinės dinamikos sugrįžimas vadovaujant Delors’ui kilo iš nacionalinių politinių reformų tendencijos, teikusios pirmenybę fiskaliniam taupymui, algų įšaldymui ir grįžimui prie klasikinės finansinės ortodoksijos. Užtikrinti stabilų rinkėjų palaikymą šiam kursui niekada nebuvo lengva, bet, integracijos procesams gilėjant ir siekiant vis glaudesnės tarptautinės koordinacijos tarp ministrų iš skirtingų šalių, nepopuliarias priemones vyriausybės galėjo pristatyti kaip neišvengiamas bei kylančias iš Bendrijos Konstitucijos. Nuo pat Montesquieu¹¹ ir Madisono¹² laikų konstitucionalizmas laikosi idėjos, jog politinė valia turi pati nusibrėžti sau ribas, kad būtų apsaugotos subjekto laisvės: vidiniai apribojimai – valdžių pasidalijimas, stabdžiai ir atsvaros – turi „apdrausti“ tautą tiek nuo monarcho, tiek nuo minios tironijos. Laikui bėgant, tai tapo standartiniu liberaliu tautinės valstybės formatu. Europos Bendrijai vystantis ir Teisingumo Teismui pavykus ją konstitucionalizuoti – jei ne formaliai, tai bent praktiškai – valstybės narės prisiėmė aibę išorinių apribojimų, kurių forma buvo jau visiškai kitokia. Bickertonas rašo: „Apribojimus nustato ne aktyvus subjektas, t. y. ne liaudis. Šalių vyriausybės įsipareigoja apriboti savo pačių galias, kad taip būtų apribota ir vietos gyventojų politinė galia. Užuot leidusios žmonėms reikšti savo, kaip steigiamosios galios, valią naudojantis šia konstitucine architektūra, šalių vyriausybės siekia liaudies galią apriboti pačios susisaistydamos išorinėmis taisyklėmis, procedūromis ir normomis. Vidinį liaudies suverenumo užtikrinimo procesą, skirtą padėti suvienyti valstybę ir visuomenę, pakeičia išoriniai valstybės galios apribojimai, kuriais siekiama atskirti liaudies valią nuo politinių procesų.“

Iki 1990 m. atėjusios Šaltojo karo pabaigos Europos valdantieji jau buvo pasirengę perėjimui prie valstybių narių modelio. Priėmus Mastrichto sutartį ir įsteigus pinigų sąjungą, minėti apribojimai buvo natūraliai sugriežtinti ir tapo dar patogesni vyriausybėms, siekiančioms savo piliečiams primesti vienokias ar kitokias neoliberalaus drausminimo priemones. 1992–1993 m. Giuliano Amato¹³ prastūmė „fiskalines pataisas“, t. y. diržoveržį, išlaidas apkarpiusį ne mažiau nei 6 proc. Italijos BVP, viską teisindamas vincolo esterno¹⁴, kurių pareikalavusi Sąjunga. Kai bendra valiuta ne tik nesugrąžino augimo ir gerovės, bet ir nubloškė Italiją į ilgą stagnacijos ir regreso laikotarpį, o ir pati euro zona visa paniro į krizę, į tai buvo atsakyta ne narystės korsetų atlaisvinimu, o dar stipresniu jų suveržimu – liaudies suverenumas buvo tiesiog įspūdingai apribotas 2012 m. Fiskalinio stabilumo sutartimi¹⁵. Ji numatė, kad išoriniai Sąjungos apribojimai Vokietijos paliepimu būtų pirmą kartą įrašyti į valstybių narių konstitucijas, o jų metinius biudžetus, tradiciškai esančius valstybinės politikos centre, ėmė atvirai stebėti ir patarimus jiems teikti pasiuntiniai iš Briuselio.

Nors tam tikros trinties tokiuose vizituose išvengti sunku, Briuselio pasiuntinių atstovaujama drausmė didžiąja dalimi priimama kaip natūrali dalykų būklė. „Valstybėms narėms euro zona yra ne tik valiutos sąjunga, bet ir kolektyvinio makroekonominės politikos koordinavimo struktūra, kuriai jos visos priklauso ir kuri gausybe atžvilgių yra tapusi neatskiriama jų, kaip valstybių narių, tapatybių ir interesų dalimi“, – rašo Bickertonas. Ne paskutinėje vietoje atsiduria ir šios struktūros funkcija saugoti valstybes nares nuo galimų protestų, nes ekspertų komitetų sprendimai – ratifikuojami ministrų susirinkimuose, paskelbiami vyriausybių vadovų ir piliečiams tėvynėse pristatomi kaip fait accompli¹⁶ – jau yra tapę norma. Šiuose procesuose iš kitų politinių struktūrų ES išsiskiria išankstine nuostata, kad viskas turi vykti visuotiniu sutarimu, ir iš to kylančiomis elgesio normomis, formuojančiomis jos gyvybinės veiklos pobūdį. Pasiuntiniai iš įvairių valstybių Briuselyje susitinka aptarti klausimų tomis temomis, kurios yra jų specializacija, – taip susikuria kolektyvo dvasia ir profesinis tapatinimasis su techniniu šių diskusijų aspektu, palaikantys sistemą, sumodeliuotą taip, kad joje neliktų vietos netikėtai viešajai diskusijai ar politiniams nesutarimams. Ta pati tendencija galioja ir kylant aukštyn – specializuotuose susirinkimuose priimti sprendimai perduodami Ministrų Tarybai, o kai reikia – ir pačiai Europos Vadovų Tarybai, o čia sprendimų priėmimo procesą papuošia šeimyniškos bendros nuotraukos ir vienu balsu skaitomi komunikatai. Visuotinio sutarimo imperatyvas yra viskas. Bickertono išvada: „Iš to aišku, kodėl ES politinių sprendimų priėmimas toks slaptas ir kodėl jam taip trūksta to, kas nacionalinio lygmens politiniame gyvenime yra elementaru“, – t. y. atviro ir normalaus konflikto.

Struktūriškai Bickertonui valstybių narių modelis atrodo „trapi ir prieštaringa“ socialinė forma, tuo pat metu ir galinga, kai reikia suteikti šalių vyriausybėms imunitetą nuo vietinio politinio spaudimo, ir silpna, nes toli gražu neturi tokių stiprių šaknų, kokias klasikinei tautinei valstybei suteikia vertikalūs ryšiai tarp valdžios ir gyventojų. Iš jos kylanti nacionalinės politikos forma, dažnai laikoma konfliktu tarp valdančiosios technokratijos ir opozicinio populizmo, iš tikrųjų panašesnė į piktybinę jų kombinaciją – valstybių vadovai arba derina populistinę poziciją imigracijos klausimais su technokratiniu požiūriu į ekonomiką, kaip Sarkozy, arba, kaip Blairas, bando rodytis tuo pat metu ir pragmatiškais vadybininkais, ir geriausiais „paprasto žmogaus“ draugais; naujausia šio kokteilio versija – Emmanuelis Macronas. Seklus elito įsipareigojimas piliečiams, kuriems jis neva atstovauja, neišvengiamai paskatina solidarumo jausmą Sąjungos lyderių klube, į kurį renkamasi daugmaž kas du mėnesius. Tačiau, pabrėžia Bickertonas, ir tokia bičiulystė nėra itin saugi užuovėja. Vertinant istoriškai, valstybių narių modelis yra „tvirta, bet tuščiavidurė valstybės forma“.

Nepaisant to, instituciniu požiūriu ji nuolat uoliai pildoma. 2017 m. Europos Vadovų Taryba savo kas du mėnesius vykstantiems susitikimams gavo naują, simbolikos kupiną pastatą – žibinto formos, kad skleistų šiltą ten vykstančių pasitarimų šviesą; sutvirtintą margaspalvėmis konstrukcijomis, kad parodytų įvairovę tautų, kurias šis žibintas apšviečia. Čia renkasi valstybių ir vyriausybių vadovai, Komisijos ir pačios Vadovų Tarybos pirmininkai. Juos savo ruožtu supa Euro grupė – kas mėnesį susitinkantys euro zonos finansų ministrai, kurių pirmininkas kartais kviečiamas dalyvauti ir Vadovų Taryboje, taip pat kaip ir aukščiausias (kur kas mažiau svarbios) ES bendros užsienio ir saugumo politikos pareigūnas. Nors Vadovų Taryba ir yra aukščiausia politinė Sąjungos valdžia, pati ji teisės aktų neleidžia: šie žemesnio rango reikalai patikėti po Vadovų Taryba veikiančioms trilogo derybų grupėms. Ji užsiima didžiųjų Sąjungos klausimų sprendimu: iš esmės, krizių valdymu, sutarčių peržiūrėjimu ir užsienio politika. T. y. neatidėliotinomis ekonominėmis ir „saugumo“ (skaityti: pabėgėlių) problemomis; konstituciniais klausimais (žodis „konstitucija“ buvo išbrauktas iš Lisabonos sutarties, bet juo vadinamas dalykas liko); santykiais su kitomis galingomis valstybėmis (ir ES periferija, kurioje vyksta užsitęsusi plėtra į Balkanus). Iš čia ir ataidi „užkulisiniai trimitai“, kviečiantys į narsius „žygius“ van Middelaaro pasakose apie Sąjungą. Tarp jų garsiausi: nepaklusniosios Graikijos sutramdymas; Turkijos paperkamumo išnaudojimas; taiklus atkirtis į Konstitucijos projekto atmetimą, pataisant Lisabonos sutartį taip, kad ji nepakistų; bausmė Rusijai už aneksiją ir bausmė Britanijai už dezertyravimą.

Teoriškai silpnoji Vadovų Tarybos Chefsachen¹⁷ jurisdikcijos grandis yra ekonomika, nes EVT nepavaldus ECB, kurio nepriklausomybė – absoliuti, o galia Sąjungos ekonomikoms – neprilygstama. Praktiškai neformalų ryšininkų vaidmenį atlieka Euro grupė: Banko atstovas dalyvauja jos posėdžiuose, kurie yra netgi slaptesni nei pačios Vadovų Tarybos – iš dalies ir būtent dėl šio atstovo dalyvavimo, kuris gali suteršti Banko nepriklausomybės įvaizdį, todėl jį reikia apgaubti paslapties šydu. Kaip savo trumpos tarnybos Euro grupėje metu pastebėjo Varoufakis, dėl išsilavinimo ir požiūrio panašumų finansų ministrai paprastai būna gana bendraminčiai. Nesutarimai kur kas dažnesni Vadovų Taryboje. Prieš jos posėdžius dalyviai gali išsakyti kontroversiškas pozicijas, o per juos ir po jų apie nuomonių susikirtimus, ginčų laimėtojus ir pralaimėtojus praneša – paprastai prastos kokybės trumpais garso įrašais, nutekintais žiniasklaidai, – tik slapti informantai, kai jiems tai pasirodo patogu. Vis dėlto apie pačią posėdžių eigą visuomenė nesužino beveik nieko; po posėdžių beveik visuomet apie sprendimus pranešama nem con¹⁸, kaip ir priimta visose ES institucijose.

Vadovų Tarybos atveju tokių vienbalsiškumo demonstravimų reikalauja ne tik įprasta Europos politinės klasės omerta. Už jų slypi ir tiesa, nepatogiai prieštaraujanti šios klasės kompozicijos formalumams, pagal kuriuos visos valstybės narės popieriuje yra lygios ir gali blokuoti sprendimus, kurie, jų įsitikinimu, prieštarauja jų nacionaliniams interesams. Realybėje, žinoma, šalys smarkiai skiriasi populiacijų dydžiais – nuo pusės milijono iki aštuoniasdešimt – ir dvi didžiausios bei galingiausios šalys, Vokietija ir Prancūzija, de facto vadovauja paradui. Iš jų dviejų, kadaise de Gaulle’io ir Adenauerio rankomis pasirašiusių vienybės sutartį, Vokietija šiuo metu yra ekonomiškai stipresnė ir didesnė. Vis dėlto, nors šis pranašumas ir daro ją primus inter pares¹⁹, jos viršenybė ir santykinai didesnis svoris euro zonoje pernelyg riboti, kad būtų galima skelbti ją hegemone, kaip kartais daro drąsesni vokiečių teoretikai. Prancūzija išlieka stipresnė kariniu atžvilgiu ir labiau patyrusi diplomatiniu, tad šiame santykyje abi šalys viena nuo kitos priklauso po lygiai. Kadangi jos ne visuomet sutaria, o kai sutaria, ne visuomet primeta savo valią kitoms, tai nėra taip, kad kiekvienas Vadovų Tarybos sprendimas būtų tiesioginė jų valios išraiška. Viskas kiek paprasčiau: nereikia net kalbėti apie kokią nors veto teisę, nes priimti sprendimą, kuris joms neįtiktų, paprasčiausiai nėra šansų, o bet kuris pasiūlymas, dėl kurio jos suvienija jėgas, blogiausiu atveju bus paredaguotas gramatiškai, bet likę du tuzinai valstybių Vadovų Taryboje jam tikrai nesipriešins. Mastrichto sutartis buvo pakto tarp Mitterrand’o ir Kohlio vaisius; Lisabonos – tarp Merkel ir Sarkozy; dabartinis COVID-19 paketas – tarp Macrono ir Merkel. Kiekvienu atveju Berlynas ir Paryžius rodė nesustabdomą iniciatyvą. Kiekvienu atveju mažesniųjų valstybių reikalavimu buvo pakoreguotos kai kurios sutarčių detalės, bet bendra jų kryptis išliko nepakitusi.

Vienintelis atvejis, kai reikšmingam Vokietijos ir Prancūzijos pasiūlymui buvo atkakliai pasipriešinta – 2011 m. Britanijos veto Fiskalinio stabilumo sutarčiai, – nušvietė realią Europos galios struktūrą. Berlynas ir Paryžius nieko nelaukė ir Vadovų Tarybą apėjo pasinaudodami tarptautiniu dokumentu už ES teisės ribų – Sutartimi dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos, kurią klusniai pasirašė visos valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę. Rezultatas galiausiai buvo lygiai toks pats. Cameronui beliko skųstis, kad Merkel ir Hollande’as neturi pakankamai gėdos net slapukauti ir sutartį rengia tiesiog Briuselyje, Sąjungos būstinėse. Pamoka išmokta: jei ir po „Brexito“ dvi Europos hegemonės susidurtų su panašiu ožiavimusi joms svarbiais klausimais, jos gali atsakyti dvišale (arba daugiašale) tarptautine sutartimi, taip apibėgdamos naujai iškilusią kliūtį. Vargu ar sutapimas, kad Jeanas-Claude’as Pirisas²⁰ savo 2012 m. knygą „Europos ateitis“ (The Future of Europe) baigia aiškinimu, kokios patogios ir vaisingos gali būti tokios „papildomos“ sutartys. Šiaip ar taip, dabar, Britanijai pasitraukus, tokios priemonės neatrodo ir labai reikalingos. Šio vieno vienintelio išskirtinio fakto užtenka, kad būtų galima suprasti Prancūzijos ir Vokietijos dueto požiūrį ir galią. Nuo įkūrimo 2010 m. Europos Vadovų Tarybai yra vadovavę trys pirmininkai. Iš jų du buvo iš Belgijos – šalies, sudarančios vos daugiau nei 2 proc. Sąjungos populiacijos. Kodėl? Todėl, kad niekuo neišsiskiriančiais politikais iš mažos valstybėlės, patogiai įsiterpusios tarp Prancūzijos ir Vokietijos, galima pasitikėti – jie nešokinės nė prieš vieną iš jų ir padės įgyvendinti gerus abiejų ketinimus.

 

„London Review of Books“, t. 43, Nr. 1, 2021 m. sausio 7 d.

Vertė Tomas Marcinkevičius