Staigmena iš archyvo

 

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas prieš metus išleido knygą „Opera vitae in umbra mortis“ [„Gyvenimo darbai mirties šešėly“], kurią sudaro poetiniai užrašai „In umbra mortis“ ir priedas – pokalbis „Opera vita est“. Knyga išleista po jos autoriaus Vytauto Vanago (1930–2017), literatūros istoriko ir tekstologo, mirties. Jis instituto bibliotekos rankraštynui, be kitų dokumentų, paliko sutvarkytą savo eilėraščių ir memuarinių fragmentų rankraštį. Šiuos tekstus Vanagas rašė sau, pasirinkęs slapyvardį Antanas Sėlis, bet tikėjosi, kad jie vėliau bus įdomūs ir kitiems. Žodyje „Skaitysiančiam / Ad lectorem“ autorius rašė: „Šie chronologine seka sudėstyti eiliuoti ar paritmuoti užrašai yra menki pabandymai žvilgterėti į žmogaus būties ir savo krašto istorinių lemčių dramas.“ Skaitytojui užrašai atsiversią tik po jų autoriaus mirties ir jam spręsti, ką su jais veikti toliau. Virginijus Gasiliūnas rankraščio pagrindu parengė knygą. Vanagas slapyvardžiui pasirinko krikšto vardą Antanas ir pagal gimtąją vietą baltų genties etnonimą Sėlis.

Šiuos eiliuotus ir ritmuotus užrašus Vanagas pradėjo rašyti dar mokydamasis gimnazijoje: po pirmuoju knygos tekstu 1948 metų data, o 2016-ieji žymi paskutinį. Po visais jais yra nurodytos datos, tekstų seka chronologinė, bet, kaip įvadiniame žodyje rašo Gasiliūnas, į knygą jie pateko ne visi – atranką lėmę keli kriterijai: stengtasi išvengti pasikartojimų ir išlaikyti optimalią knygos apimtį. Turbūt ne vienam, pažinojusiam Vanagą ne asmeniškai, o tik iš jo akademinių darbų apie Antaną Strazdą, Dionizą Pošką, Motiejų Valančių, Juozą Tumą-Vaižgantą ir daugelį kitų senosios literatūros autorių ir susidariusiam asketiško, kruopštaus, santūraus, valingai uždaro mokslininko įvaizdį, ši poetinių užrašų knyga turėtų būti staigmena. Antanas Sėlis, Vanago alter ego, yra melancholiškas romantikas, savo išgyvenimus ir būsenas nuo mokyklos suolo iki mirties patikintis eiliuotam dienoraščiui. Jame jis sielojasi dėl Lietuvos ir jos žmonių tragiškų likimų pokariu ir vėlesniu sovietmečiu, ne iš karto patiki Atgimimo sėkme („Kalinių / Pasivaikščiojimas / Kalėjimo / Kieme / Su / Teise / Kalbėtis“, 1988.XI.27), po valstybingumo atkūrimo euforijos susikoncentruoja į egzistencinius žmogaus prasmės žemėje klausimus.

Knygos pavadinimas gerai atspindi eleginę autoriaus poetinių užrašų esmę. Juose jokios buities, empirikos, kasdienybės – vien kritiška savęs ir savo darbų refleksija, vien beprasmybės jausmas, į viską žvelgiant iš amžinybės perspektyvos. Nuolatinė savigrauža, skepsis, savotiško pasmerktumo jausmas Vanago eiliuotuose užrašuose primena Vytauto Kubiliaus dienoraščių saviniekos dvasią. Bet, paradoksas, ši liūdna knyga gali tapti atrama skaitysiančiam – nes ji gali nustelbti jo paties baimes ir skepsį, parodyti, kad panašiai besijaučiantis nebūtinai yra teisus, kad manoma beprasmybė yra prasminga. Pasitelksiu analogiją: dideli, sunkiai suvaldomi miškų gaisrai kraštutiniu atveju gesinami priešpriešine ugnimi.

Kita vertus, kirbėjo ir abejonė – kaip apie knygą rašyti: kaip apie eilėraščių rinkinį? Bet pats autorius tekstus įvardijo kaip „užrašus“, į klasikinį eilėraščio žanrą jie nepretenduoja ir jo nepasiekia, nors dauguma jų eiliuoti ir ritmuoti. Knygos tekstai yra intensyviai intertekstualūs, juose dažnos aliuzijos į klasikinę lietuvių poeziją, bet traukti juos į šią tradiciją taip pat nėra prasmės. O vis dėlto užrašus publikuoti, skaityti ir rašyti apie juos yra verta: tai žinomo kultūros žmogaus eiliuotas dienoraštis, išskirtinis ir dėl formos, ir dėl to, kad viskas jame koncentruojasi į vidinę, sakykime, lyrinio subjekto būseną, jo išgyvenimus. Kitas svarbus momentas – jau bendrąja vieta tapusios žinios apie Lietuvos likimo istorinę dramą čia yra matytos savomis akimis, išgyventos realiu laiku, pradedant 1940-aisiais („Lietuva. Latvija. Estija“: „Buvo išduotos / Ir atiduotos / Plėšikui / Besočiam / Ir pamišusiam“, p. 31), partizanų (mokytojų Romo ir Jono) kūnais Svėdasų miestelio aikštėje („Ir vaikėzas nebemažas, prisirinkęs akmenų, mėto į juos, taiko į jų kruvinas galvas“), solidarumu su Vengrijos ir Čekoslovakijos antisovietiniais sukilimais:

 

           Prieš jus savo galvą lenkiu,

           Madjarai, draugai tolimieji,

           Jūsų kraujas neveltui – tikiu –

           Budapešto granitą apliejo.

 

           Pamintiems po tirono pėda

           Jūs sustiprinot pergalės mintį.

           Tenemano, kad mus visada

           Jie galės kraujuje paskandinti.

 

           1957.XI.10

 

                                      („Vengrams“, p. 27)

 

Minėjau, kad knygos tekstuose esama daug klasikinės lietuvių poezijos parafrazių; tai Antanas Strazdas, Maironis, Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis, Balys Sruoga, Kazys Binkis. Iš savo amžininkų, kaip neprisitaikiusių prie režimo, mini tik Joną Mikelinską, Romualdą Lankauską, Kazį Sają, Romualdą Granauską; po šių pavardžių –
daugtaškis. Bet Justino Marcinkevičiaus mirties dieną rašytame tekste sakoma, kad jis „paskui šitą nuodėmę savo / Šimteriopai atpirko“ (p. 106). Ypatingas santykis šiuose užrašuose yra su Salomėja Nėrimi, taip pat likusia po daugtaškio: jai yra skirtas ne vienas tekstas („Vakaras (Pagal Salomėją Nėrį)“, p. 87; „Salomėjai Nėriai“, p. 105), kur primenamos jos ideologinės klaidos, bet, paradoksas, jos poetinių parafrazių užrašuose daugiausia, jos poetiniu talentu žavimasi: „Padeklamuokit eilėraštuką, prilygstantį Saliamutės „Jaunystei“ („Pasiūlymas“, p. 193).

Galbūt dar įdomesni tie atvejai, kai galima tik numanyti kritišką dialogą su interteksto autoriumi. Štai eilėraščio „Nežinia“ pirmoji eilutė („Mes nežinom, kur tas kelias baigias“) yra beveik tapati Eduardo Mieželaičio „Varpelių“ pradžiai („Niekad nesuprasi, kur tas kelias baigias“). Pastarajame jaunatviškai džiugi, nerūpestinga esamybės ir būsimo laiko nuotaika, o Vanago „Nežinia“ yra jam absoliutus kontrastas – net iki egzistencinės ironijos:

 

     [...]

     Kas be ženklo, kas palikęs žymę,

     Kas bevardžiai, kas su pavardėm,

     Gulime visi gražiai nurimę

     Po plevenančiom dangaus skliautų žvaigždėm.

 

    1959.XI.14

 

(p. 31)

 

Kitame ketureilyje tokia nuostata ironiškai įvardyta jau pačiu pavadinimu – „Optimistinė rezignacija“: „Po juoda velėna, / Po žalia žole / Mes visi kas dieną / Būsime šalia“, 1970.XII.11 (p. 38). Man buvo įdomu pasekti lyrinio subjekto savijautą chruščiovinio atlydžio laiku kurtuose tekstuose: ir juose jokio optimizmo, vyrauja rudens vaizdiniai (apie pavasarį vienas), nuoskauda, matant, „kaip tyliai miršta / Paskutiniausioji viltis“ (p. 28). Atgavus nepriklausomybę, kai, rodos, jau buvo galima nusimesti nuo širdies tą sunkųjį akmenį, autorius pats stebisi, kad egzistencinis, vidinis liūdesys nepraeina:

 

           Mezgas vaisiai nužydėjusiuose soduos,

           Šieno kvapas lauko pakrašty.

           Vasaros solsticija, o rodos,

           Jau ruduo arti.

 

           Ak, širdie tu, permanentiškai nuliūdus,

           Džiaugsmo nepažinus niekados,

           Kas pasėjo tavyje tuos grūdus

           Nevilties juodos…

 

           1990.VI.23

 

                       („Joninių išvakarėse“, p. 61)

 

Sizifiškas gyvenimo variantas įdomiai įvaizdintas ne viename knygos tekste: „Žmogiškoji komedija“, „Fragmentuotas ruduo“, „Lemties variantai“, „Karuselė“. Maždaug nuo 2000-ųjų vis dažnesnis mirties vaizdinys, Vėlinių nuotaika, vienišumo motyvas, kuris tampa dominuojantis, mirus tėvams ir žmonai Birutei, kalbininkei, su kuria parengti 6 tomai Valančiaus „Raštų“ (2001–2013) ir dar ne viena knyga. Į pabaigą daugėja memuarinio pobūdžio prozos vaizdelių, konkretėja gimtasis Gudiškis ir jo apylinkės; išvardijami „akiračio subjektai“: „Sebastinavičiaus alksnynas. / Dobkevičiaus pušynas. / Viktoriškio beržynas. / Gudiškio giria. / Trako beržynėlis. / Minčiūnų raistelis. / Kamajų šilas. / Radžionių pušynėliai beržynėliai“ (p. 169). Autorius sako, kad tai vienintelis jo gyvenimo peizažas. Bet yra vienas kitas įrašas ir apie viešuosius dabarties reikalus, pvz., dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo: „Vyksta vangi diskusija [...]. Pagaliau paskelbiamas šio monumento ir aikštės sutvarkymo konkursas. Gaunama pora dešimčių projektų. Išrenkamas nugalėtojas. Jis modernus ar gal postmodernus. Prieš tokį monumentą kyla protestai. Pasirodo, modernusis menas visuomeninių idėjų išreikšti nemoka. Ką daryti? [...] Lieka kreiptis į pereito šimtmečio savo skulptorius. Deleguoti ką nors prie Juozo Zikaro kapo ir, nusiėmus kepurę, paprašyti jį, kad leistų Vilniaus Lukiškių centre, o ne pakampėje, pastatyti Lietuvos istorinio likimo tragizmą galinčią simbolizuoti savo skulptūrą „Sielvartas“ (p. 144). Nuo 2013 metų, kai rašytas šis tekstas, niekas iš esmės nepasikeitė.

Knygoje įdėta daug nuotraukų iš įvairių autoriaus biografijos tarpsnių: gimnazijos metų (1947–1950), mokymosi Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (1951–1957), darbo iki mirties Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Vienišius, nuo gyvenimo absurdo jausmo gynęsis darbu, buvo jautrus, tikras, patikimas žmogus. Toks jis ir paskutinėje savo knygoje, kurią pradėti skaityti siūlyčiau nuo jos pabaigoje įdėto Gasiliūno ir Vanago pokalbio (2007). Tai itin tinkamas kontekstas „užrašams“ – ir ne tik dėl gyvenimo siužeto, bet ir dėl to, kad autorius čia pasirodo visu savo akademiniu ūgiu: už nuveiktus didžius darbus jis yra sulaukęs aukščiausio mokslininkų bendruomenės įvertinimo – Lietuvos mokslo premijos (2010).