Restauracija: „Tas prakeiktas nuolankumas“, 1970; „Kur iškeliauja pasakos“, 1974; „Atpildo diena“, 1975; „Markizas ir piemenaitė“, 1978; „Velnio sėkla“, 1980; „Arkliavagio duktė“, 1981

Keista, mūsų vieninteliai du filmai apie baudžiavos laikus pasirodė pamečiui. Iškart po Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ akvarelių į gamybą pagal originalų scenarijų buvo paleistas kino grafikos darbas „Akmuo ant akmens“. Ir išėjo vienos lazdos du galai. „Akmenį“ Raimondas Vabalas siekė įkūnyti rūsčiai, be sentimentų. Filmą „Tas prakeiktas nuolankumas“ Algirdas Dausa (1940–2017), priremtas vaižgantiško šedevro, bet neišsigandęs, neatsisakęs savo vizijos, nuliejo tarsi prišokdamas ir atšokdamas pasižiūrėti – atskirais ratilais, palikdamas erdvės ir būsimam žiūrovui pačiam prisiminti vieną ar kitą apysakos / filmo sceną.

Tačiau tuometiniai žiūrovai suniekino improvizaciją, o kritikai „papjovė“ autorių už natūralų avies pjovimą, nuolatinį erotinį alsavimą. Dar prisidėjo autorystės atsisakanti rašytoja Vytautė Žilinskaitė, įdėmiai rašiusi scenarijų, kurio režisierius nesilaikė.

Šiandieniniam peržiūros kontaktui trukdo visiškai „surūdijusi“ kopija, tačiau kai ji bus sutvarkyta, gal pamatysime ir filmo deimančiukų? Juk A. Dausa prieš „Nuolankumą“ buvo sukūręs nepakartojamą dokumentinį Juozo Miltinio portretą „Ten, už durų“, o drauge su Almantu Grikevičiumi garsiuosius „Jausmus“ (šie vėliau laikyti pastarojo nuopelnu). Kaip ir Algirdas Araminas, A. Dausa nemokėjo kovoti, afišuotis, o kino arenoje tai būtina. Imdavosi itin skirtingų, matyt, nuo kitų atlikusių užsakymų. Kažkodėl manau, kad apysaka apie nuolankųjį Mykoliuką buvo jam labai artima, susikurta galvoje, bet neištempta iki galo.

Maždaug 15 pirmųjų filmo minučių – iki pat tų kaimo pasileidėlių, gėdingai pririštų prie bažnyčios vartų, – nė kiek nenuvilia: prie savo trobų besibarančios bobos; ganomas virve pririštas kūdikėlis; pirmas rezervuotas, tik iš padilbų herojų prisistatymas santūriai įveda į veiksmą ir tarsi palieka jį savieigai. Tokia stilistika artima Vaižgantui. Mezgantis tolesnei intrigai, ji vos prasisunkia į ekrano paviršių – kaip ir „Jausmuose“, taip pat istorijoje apie mažai kalbančius ir nuolankius lietuvius.

Tačiau ima erzinti antrasis planas: valstiečių perukai ir sermėgos, itin prastai parinkta muzika, tirštinama mistiška „slaptis“, kuri lieka vien literatūra. Muzikaliai srūvantis vaižgantiškas tekstas nesuranda vaizdinio ir ritminio atitikmens, nors aktoriai Danutė Krištopaitytė, Juozas Budraitis, Balys Bratkauskas pagauna intonaciją, o Mykoliukas įgyja net ir aiškias savo povyzos linijas su smuikeliu, pakreipta galva ir užlaužta ranka durų rėmuose… Pasenę visi trys suvienodėja, sutrūnija, tampa nematomais dėdėmis ir dėdienėmis.

Drama filme sugrota tuo pačiu smuikeliu viena styga. Vizija įdomi, tačiau akivaizdu: kine esame nepriaugę iki vaižgantiškų pragiedrulių. Manau, ne kitaip atsitiktų ir šiandien.

A. Dausos filmui jaunimo ir darbininkų tematika „Kur iškeliauja pasakos“ pritrūko vieno kito ryškesnio akcento ir jis būtų atsidūręs greta panašių mūsų ekrano bestselerių –
„Mažos išpažinties“, „Mano mažytės žmonos“. Režisieriui reikėjo traukti iš paskos įžanginei chuliganiškai Felikso Bajoro dainai pagal meilingus Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Sugrįžk iš vasaros nakties, [...] iš seno atviruko, [...] kad tavęs ilgėėėčiaus…“

Ir Leonido Jacinevičiaus apysaka „Rūgštynių laukas“, ir Prano Morkaus scenarijus tebeblizga šauniais dialogais – net keista, kad tada iš jų kažką neišvengiamai išcenzūravus dar tiek daug liko („Penkiolika metų gamykloje, meistre, ir vis tuo pačiu vatinuku, dygsniuotu…“ – „Klausyk, vaikine, man užteks ir septynių klasių, kad nupešiot tokį balandėlį kaip tu“).

Daugybinės scenos tikroje Kauno staklių gamykloje, kur dirba pagrindinis herojus, vakarykštis abiturientas Gedas (akt. Algis Kybartas), „pagamintos“, matyt, per naktinius filmavimus. Jos pavyzdinės, ištobulintos, taip sakant, Kino studijos režisieriams ir operatoriams per savo prastovas filmuojant kino žurnalą „Tarybų Lietuva“. Yra filme Arno (akt. Arūnas Storpirštis) mėgėjiškos, mažai kur tuomet dar naudojamos reklamos bandymas: supasi Irma (akt. Ingrida Kilšauskaitė) su dažų skardine rankoje, stovi jos bičas Gedas, dažai erotiškai liejami ant drobės…

Kolegos R. Vabalo tokie pat „gamybiniai“ epizodai – tik su herojais mokslininkais prie savo staklių „Rungtynėse nuo 9 iki 9“ (1981) – šiandien atrodo kur kas nykiau.

Tačiau A. Dausos likimas kine visai užstrigo po lokalios karo melodramos „Markizas ir piemenaitė“. Prie baigtos ir vadovybės nepatenkinančios medžiagos montažo rankelę pridėjo lyg ir meistriškesnis R. Vabalas, kitokios pasaulėjautos režisierius, ir buvo išleistas turbūt bejėgiškiausiojo vardo nusipelnęs filmas LTSR istorijoje. (Nors ne, po 20 metų, saulėlydyje, atsirado dar prastesnių.) Žinoma, prifilmuota buvo apsčiai, tad montažinėje galėjai suklijuoti kelis skirtingus filmus, buvo galima ir dausišką melodramą išleisti. Istorijėlė kažkur prie Alytaus juk įvyko realiai – eskadrilė „Normandija–Nemunas“, ak, vos ne Saint-Exupéry skraidė virš lietuviško kaimo, dužo, sirgo, prisitraukė mylimą mergaitę, ši savo ruožtu pagimdė mergaitę, o ši savo ruožtu po 30 metų baikščiai atėjo į filmo premjerą – taigi, galėjo išeiti skanus, ašaras spaudžiantis kąsnelis… Ir ką reiškia vien pasirinkta Markizo (baleto artistas Voldemaras Chlebinskas) prancūziška faktūra! Apmaudu, kad netekome švarios melodramos, į kurią, manau, ir lenkė A. Dausa. Ne tie laikai buvo. Užtat dabar būtų patys tie.

A. Dausos karjera kine buvo apmaudžiai trumpa, kitokia nei laimės kūdikio Algimanto Puipos (g. 1951), įveikusio visas griūtis ir iš Lietuvos kino režisierių sukūrusio daugiausia filmų.

Kiek nustembu „Arkliavagio dukterį“ A. Puipos filmografijoje radusi tarp jau smarkiai puipiškų „Velnio sėklos“ ir „Moters ir keturių jos vyrų“. Nors ką gi, pūsteli užpelkėjusį istorijos paviršių, išsiryškini situaciją Kino studijoje (Henrikui Šablevičiui, pradėjusiam „Dukterį“ filmuoti, LKS vadovybė neleido tęsti) ir vaizdelis susidėlioja. Tačiau filmas pamestinukas šiandien neatrodo toks jau vargšelis, o ir tuomet, nuvežtas į Sąjunginį festivalį Taline, jis buvo visai deramai pastebėtas ir apdovanotas už nacionalinės klasikos ekranizaciją ir už geriausią moters vaidmenį. Beje, tie festivaliai pas mus, už geležinės uždangos, nebuvo prastesni už nūdienius, nes nacionalinės studijos pavydžiai sekė kino procesus pas kaimynus ir konkuravo. Taigi, dabar ir Antano Vienuolio apsakymus tebeįžiūri, ir jaunutės Nijolės Oželytės vaidmeniu grožiesi – jos betarpiškumas, tikėjimas tuo, ką daro ir sako šią akimirką, buvo ir tebėra unikalus. (Nors filme demonstruojamos erotikos perliukai, manau, sugalvoti tiesiog filmavimo aikštelėje ir yra tikrai ne iš XIX a. pabaigos kaimo.)

Kiek gaila į meilės istoriją inkorporuotų, rekvizitu užgriozdintų, režisūriškai nepaveikių „Astronomo Šmukštaro“ scenų – jos galėjo ne tik papildyti, bet ir kilstelėti aukštyn „tamsaus kaimo“ istoriją. Juk šitas tamsybes privalėjo išstumti šviesūs veidai ir moralinės vertybės – už ką klasika ir vadinama klasika. Taip neatsitiko tamsą demaskuojančiame filme.

Išsirenku sau asmeniškai gražiausią filmo epizodą – nesantuokinis vaikas nešamas į bažnyčią krikštyti, priekaištingas kunigo balsas tik girdimas, o ekrane mediniai šventųjų veidai… Hm, tai galėjo būti tiek A. Puipos, tiek Šoblės kadrai.

„Atpildo dienos“ nuotykiai, deja, mano ekranu sunkiai ritasi, klimpsta ir nė iš tolo netampa išties nepakartojamu Rimanto Šavelio ir Balio Bratkausko televiziniu „Tadu Blinda“ (1972). Prano Morkaus tekstas kartais suskamba kaip mėgėjiška poema. Meilės scenos – ir su sterilia Gražinos Baikštytės dvariške, ir su pilnakrūte, ūseliais paaistrinta Eugenijos Pleškytės smuklės šeimininke – stebėtinai lėkštos. Hm, vis dėlto abejus nuotykius filmavo tas pats operatorius Rimantas Juodvalkis…

Kadaise jaunystėje, premjeros metais, „Velnio sėkla“ žavėjo – A. Puipa regėjosi kaip drąsus ir mąslus menininkas, taip raiškiai drauge su herojumi ištaręs: „Kokia neteisybė, Viešpatie, gyventi…“ ir parodęs špygą! Šaudęs Petro Cvirkos apsakymų motyvus tarsi iš kulkosvaidžio.

Dabar tas veržlumas verčia griebtis už galvos, supranti, kad ir po šitos pradžios, ir po šito nublukinto istorinio intarpo veiksmas nė nestabtelės, kad prie montažinio stalo akivaizdžiai yra pasėdėjęs meno vadovas ir scenaristas Vytautas Žalakevičius, o pasiknaisiojusi internete, laidoje „Kine kaip kine“, išgirsti režisieriaus patvirtinimą: taip, visiškai iškarpė, iš dviejų valandų paliko vaikišką valandą ir penkiolika. Dabar tą kinematografinę dinamiką gal ir galima įvardinti kaip lietuvišką sakmę su reikšmingais nutylėjimais, šekspyrišką tragediją su gerais aktoriais ir geru tekstu. Taip, kontaktiniai jausmai muilo operų žiūrovą ir sugraudins, ir pašiurpins, bet išprususio – nepalies. Filmo scenos aktorių vaidinamos kaip teatre ketvirtai sienai, čia pat, už kadro, pastatytai kamerai. Net ir tie puikiausi kadrai: trijulė sėdi palangėje, stikle lyg veidrodyje atsispindi pieva su gyvuliais; ne arklys, o Jonis spiria šeimininkui; Jonis, pririštas prie šulinio svirties ir iškeltas, drožia monologą. Striuka lazda atsisuka antru galu. Gali meilingai kaip muziejuje vertinti aktorių vaidmenis – mano akiai filigraniška yra E. Pleškytės Morta. Įspūdingas sendinantis jauną Kostą Smoriginą grimas; suimanti į saują visus šios istorijos svertus Olego Karavaičiuko muzika. Išties, velnio sėkla – kentauriškas mokytojo ir mokinio kūrinys.