Prie lietuvybės versmių
Dvidešimt penkeri metai su Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva (1972–1997)
Tęsinys. Pradžia Nr. 5
Išeities ieškojimas. 1964 m. baigęs Vilniaus universitetą tapau diplomuotu ekonomistu. Dirbau „Sigmos“ susivienijime, projektavau automatizuotas valdymo sistemas. Teko tirti informacijos srautus gamyklose, kurių dauguma, ypač Naujojoje Vilnioje, buvo rusakalbės. Laikiausi principo pirmąsyk užėjęs į kokį nors skyrių sveikintis ir pradėti kalbą lietuviškai. Naujosios Vilnios gamyklose kaip atsako paprastai sulaukdavau dviejų frazių: Požaluista, govorite po russki („Prašom kalbėti rusiškai“) arba Tut ne razgovarivajut po litovski („Čia nekalbama lietuviškai“). Viešai nesiginčydavau, pereidavau prie rusų kalbos. Dėl tokio mano elgesio tiesiai į akis man niekas nieko nėra pasakęs, bet pokalbių nuotrupas Eto vsio vremenno („Visa tai laikinai“) esu girdėjęs. Girdėdavau, kaip iš atostogų grįžę inžinieriai ir vadybininkai pasakodavo apie savo gimtuosius kraštus Rusijoje, o Lietuvos jiems tarytum nebūdavo. Norėjosi lietuviškos darbo aplinkos. Todėl dariau žygius pereiti dirbti į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, kuriame vakarais jau dirbau antraeilininku. Tai pavyko padaryti tik per trejus metus, nes nuo Žiobiškio laikų priklausiau „šlovingajai“ partijai, kuri į pirmas ryžtingesnes mano pastangas pakeisti darbą reagavo sudarydama personalinę bylą („dar neatidirbęs pagal paskyrimą būtinų trejų metų, „Sigmai“ reikalingas kaip specialistas, turi paklusti partinei drausmei“). Kadangi paklusau partijos diktatui, senojo darbo nepalikau, nors Ekonomikos fakulteto tarybos ir buvau išrinktas vyr. dėstytoju – papeikimo neįrašė. Centrinių rūmų koridoriuje sutiktas rektorius prof. Jonas Kubilius pasamprotavo: „Matyt, labai surusėjusi organizacija, kad universiteto nuomonės negerbia.“ Vėliau vadovaujant universiteto kraštotyrininkų ramuvai priklausymas „šlovingajai“ labai pagelbėjo.
1968 m. rugsėjo pirmąją sutikau jau kaip Ekonomikos fakulteto vyr. dėstytojas. Šalia paskaitų ir rengimosi joms kirbėjo mintys apie veiklą lietuviškumui stiprinti. Reikėjo kokios nors oficialiai veikiančios ir valdžios pripažintos struktūros. Iš pradžių atrodė, kad tai galėtų būti diskusijų klubas. Buvau dalyvavęs Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos diskusijų klubo renginiuose, patiko ten išsakomos originalios mintys. Po gero pusmečio, 1969 m. kovą, toks klubas, pavadintas „Gordijaus mazgu“, fakultete atsirado. Maždaug tuo laiku diskusijų klubui minėtoje gamykloje kilo didelių nemalonumų, kai per vieną klubo renginį buvę partizanai ir politiniai kaliniai viešai išsakė mintį, kad jeigu Lietuva būtų tikrai savanoriškai įstojusi į SSRS, tai pokariu nebūtų reikėję Lietuvoje dislokuoti kelių divizijų tarybų valdžiai išlaikyti. Supratau, kad su diskusijų klubu savo idėjų negalėsiu realizuoti, kad kilus panašioms į gamyklos šnekoms kaip dėstytojas turėsiu pritarti imperijos požiūriu „teisingai“ nuomonei. Kitaip lauktų svarstymai ir nuobaudos. Todėl iš klubo globėjo pozicijų patyliukais pasitraukiau.
Tuo metu universitete ėmė kurtis kraštotyros būreliai. 1969 m. lapkričio 21 d. „Tarybinis studentas“ supažindino su „Kraštotyros dienų“ programa: keturias dienas vyks paskaitos, o sekmadienį – turistinė išvyka sunkvežimiais po Vilniaus ir Šalčininkų rajonus. Klausiausi visų paskaitų, o sekmadienį dalyvavau tuomet dar docento Česlovo Kudabos vadovaujamoje ekskursijoje, jos metu jis pasiūlė suorganizuoti kraštotyros būrelį Ekonomikos fakultete.
Prasidėjęs kraštotyros sąjūdis universitete, matyt, vertė kiek nerimauti imperijos sargus. Tų pačių metų lapkričio 26 d. universiteto partinio komiteto posėdyje buvo patvirtinta Kraštotyros taryba (pirmininkas doc. Č. Kudaba). Tarybai pavesta koreguoti visą kraštotyrinę veiklą universitete ir jai vadovauti. Svarbiausia buvo tai, kad kraštotyriniai renginiai turės būti šios tarybos aprobuoti. Pagal totalitarinės valstybės schemą: bet kokia veikla turi būti prižiūrima – viešai komunistų partijos, o neviešai – slaptųjų tarnybų (KGB).
Kraštotyros būrelis. Kraštotyros būrelį – universiteto kraštotyrininkų ramuvos sekciją – Ekonomikos fakultete pavyko įkurti kitų metų rudenį. Į viliojantį keliauti ir pažinti kraštą skelbimą atsiliepė trylika būsimų ekonomistų. Būrelį dėl konspiracinės patirties stokos pavadinome senojo tikėjimo upių ir šaltinių dievo Patrimpo vardu. Tam, kad būrelis sustiprėtų, vos ne kiekvieną sekmadienį organizuodavau išvykas anksčiau minėtais maršrutais. 1971 m. su keliolika būrelio narių dalyvavome antroje universiteto ramuvos ekspedicijoje Tverečiaus (Ignalinos r.) apylinkėse. Ekspedicijai formaliai vadovavo būsima Lietuvos filosofijos žvaigždė Arvydas Šliogeris, faktiškai – universiteto ramuvos kūrėjas Jonas Trinkūnas. J. Trinkūnas buvo patekęs į KGB akiratį ir bijojo, kad jį baudžiant nebūtų sunaikinta ir ramuva. Totalitarinėje valstybėje su vietos valdžia nederinti, t. y. nekontroliuojami, renginiai, tokie kaip populiariosios Rasos šventės Kernavėje, negalėjo būti toleruojami. Buvo galima surengti du tris renginius, o po jų neišvengiamai bus sulaukta draudimų ir baudimų. Man atrodė, kad perspektyvesnės yra su valdžia derinamos kraštotyros ekspedicijos. Vėlesnių dvidešimties metų patirtis parodė, kad neapsirikau.
Tverečiaus ekspedicijoje į akis krito nesubalansuotas darbas ir laisvalaikis. Vakarais vakaronės iki vidurnakčio ar vėliau prie laužo, o ryte miegas iki dešimtos valandos ar ilgiau. Tautosakininkų galimybes mažino magnetofonų neturėjimas. Stebėjau visa tai, lyg žinodamas kaupiau patirtį ateičiai, o jos jau prireikė 1972 m. vasarą. J. Trinkūnas paprašė vadovauti trečiajai ramuvos ekspedicijai Sariuose (Švenčionių r.). Ekspedicija buvo nedidelė – keturiasdešimt trys žmonės, iš jų 40 nuošimčių vieną ar du kursus baigę ekonomistai. Stipriausia buvo tautosakininkų grupė, kurią sudarė dešimt į antrą kursą perėjusių lituanistų. Jie buvo vėlesnių ekspedicijų branduolys, o Gražina Meilutytė (Mališauskienė) vadovavo tautosakininkams vienuolikoje ekspedicijų. Jai vadovaujant buvo užrašyta daugiau nei 23 tūkstančiai tautosakos kūrinių. Ir tai padaryta neatlygintinai, kaip tada buvo sakoma, visuomeniniais pagrindais. Manyčiau, kad tokie žmonės turėtų sulaukti valstybės apdovanojimų.
Pirmieji savarankiški žingsniai universiteto kraštotyrininkų ramuvoje. Po Sarių ekspedicijos rugsėjo mėnesį į namus atėję Jonas Trinkūnas ir oficialiai ramuvai vadovavęs studentas lituanistas Vladas Braziūnas paprašė perimti vadovavimą ramuvai. Sutikau, nes mačiau galimybių veiklai, kuri stiprintų, kaip dabar sakome, tautinę tapatybę.
Iš pradžių viskas riedėjo senąja vaga: pirmadieniais padainavimai mums skirtoje auditorijoje, kuri yra Filologijos fakultete ir į kurią patenkama plačiais ir ilgais laiptais iš Sarbievijaus ir Simono Daukanto kiemus jungiančio koridoriaus (auditorijos numeris keitėsi – 92, 7 ar atvirkščiai). Penktadieniais kviesdavome kokį nors kultūros ar mokslo žmogų skaityti paskaitos. Dėl kiekvieno penktadieninio renginio reikėdavo prorektoriaus Broniaus Sudavičiaus leidimo. Jautėsi, kad mūsų ramuvą jis kontroliavo išskirtinai. Tai tęsėsi iki 1975 m., kai universitete buvo įkurtas Visuomeninių profesijų fakultetas (VPF), ir mūsų ramuva tapo jo skyriumi, t. y. totalitarinei sistemai būtina kontrolė perduota VPF dekanui. Tuomet prorektoriaus vizos ant pareiškimo reikėjo tik renginiui universiteto centrinių rūmų kavinėje („Žaltvykslėje“ ar kitoje), taip pat Aktų salėje M. K. Čiurlionio gatvėje. Išsaugoti užrašai primena apie mano pakviestus pirmuosius svečius: Vilniaus krašto poetę Oną Miciūtę, kalbininką slavistą Antoną Antonovičių, archeologą Vytautą Urbanavičių, Vilniaus miesto istorijos žinovą Adolfą Raulinaitį (du susitikimai, skirti Vilniaus 650-osioms metinėms, 1323–1973). 1972 m. lapkričio 18 d. Aktų salėje koncertavo pilną žiūrovų salę sutraukęs Žiūrų etnografinis ansamblis iš Varėnos r.
Tik tapęs ramuvos vadovu 1972 m. lapkričio mėnesį apsilankiau pas rektorių prof. J. Kubilių. Jis, pasivedęs mane į šalį nuo rašomojo stalo, pažadėjo visokeriopą paramą ramuvai, „tik reikėsią man sugalvoti, kaip jis galėtų padėti“. Beveik visada, kai pas mano labai gerbiamą rektorių užeidavau kraštotyros reikalais, jis arba pasivesdavo mane link posėdžių stalo, stovinčio prie kabineto šoninės sienos, arba nusivesdavo į poilsio kambarį, t. y. toliau nuo, manyčiau, rašomajame stale sumontuotos klausymosi aparatūros.
Maždaug tuo laiku Ekonomikos fakulteto docentas L. S. man sakė: „Rektorate kalba, kad Mačiekus vaikšto bedugnės pakraščiu. Ir kam jam reikėjo to imtis.“ Žinojau, kad docento L. S. rektorius nemėgsta ir vargu ar, man pasiūlęs savo pagalbą, su docentu taip kalbėtų, prorektoriai Pranciškus Eigminas ir Jonas Grigonis toli nuo kraštotyros reikalų, lieka tik vienas B. Sudavičius. Neaišku, koks jo tikslas – tik perspėti mane ar ir gauti kokios nors grįžtamosios informacijos. Buvau nusistatęs tokiais atvejais taip samprotauti: „Seni žmonės išmiršta, o jie tiek daug žino, sukaupę įvairios patirties, todėl svarbu tokią informaciją užrašyti.“
Imperija bijojo liaudies dainų. Kitą kartą, nutaisęs mėgstamą šypsenėlę, doc. L. S. sakė: „Lenino rajono [šiam Vilniaus rajonui priklausė universitetas] komjaunimo komiteto sekretorė sako: „Nesvarbu, kad pasikeitė vadovas, bet jie tebesirenka ir dainuoja tas pačias dainas.“ Pajuntu pavojaus signalą. Ta „komsomolka“ arba yra fanatikė, arba bando daryti karjerą. Abiem atvejais tokios jos kalbos yra pavojingos. Tai, kad universitetas gauna tokių pranešimų, patvirtino ir buvęs grupiokas, universiteto komjaunimo komiteto sekretorius S. I. Kartą man užėjus į komjaunimo komitetą, jis pasakė: „Kur tu ten įsivėlei, kas savaitę gauname kaltinančių pranešimų.“ Norėjo juos man parodyti, bet greitai nesurado rakto nuo sekcijos, kurioje buvo tie pranešimai užrakinti, o kažkas užėjęs sutrukdė paieškas. Nežinojau, ką daryti. Pasidainavimų nesinorėjo nutraukti, bet buvo šiek tiek baugu dėl ramuvos likimo. Keblumai buvo išspręsti, kai dėl tos pačios priežasties pasikvietė universiteto partinio komiteto sekretorius Povilas Bernatavičius. Paklaustas, kodėl nedainuojame tarybinių dainų, imu samprotauti, kad liaudies dainos yra laiko patikrintos, o sukurtų dainų likimas neaiškus, gal kurios vertingesnės išliks, o kitos bus užmirštos. Sekretorius nusileido: „Be lietuvių liaudies dainų, reikia dainuoti ir kitų tautų dainų.“ Išmokome vieną kitą rusišką, latvišką, vokišką dainą, baltarusių čiastušką apie girtuokliaujantį kolchozo brigadininką. Tokiu būdu įveikėme sovietų ideologų arsenale buvusį svarų kaltinimą „tautiniu uždarumu“.
Maždaug tuo laiku prorektorius B. Sudavičius, pas kurį su pareiškimu užėjau dėl kažkokio renginio, lyg juokaudamas, lyg pats sau ėmė kalbėti: „Kraštotyrininkai dainuoja tokias liūdnas dainas, kad bedainuodami pradeda verkti. Kur jaunatviškas komjaunuoliškas optimizmas?“ Nustebintas tokio samprotavimo pasakiau: „Kad dainuodami studentai imtų ašaroti, nesu nei matęs, nei girdėjęs. Kai stipendiją kam nors atimate, tai tada gal kas nors ir apsiašaroja.“ Prorektorius į tai: „Ir aš taip manau. Bet, va, eina docentas ir skundžia.“ Išsiaiškinome, kad kolaborantų istorikų giminės atžala labai prisispyręs ramuviečių studentų klausinėjo, kokias dainas jie dainuoja, ir labai stebėjosi, kad nedainuoja tarybinių dainų.
Ekspedicijos. Pagrindiniu ramuviečių renginiu laikiau kompleksines ekspedicijas vasaros atostogų metu. Jos buvo svarbios keliais aspektais: užfiksuojama ir perduodama mokslo įstaigoms tradicinės kultūros faktų, jaunimas tiesiogiai susipažįsta su giluminiais protėvių kultūros klodais ir, bendraudamas su vyresnio amžiaus žmonėmis, dainuodamas jų jaunystės dainas, šokdamas jų šokius, eidamas jų ratelius, perima dalį tradicinės kultūros. O žmonės, pažįstantys savo šaknis, atsparesni svetimųjų įtakoms. Sovietiniai ideologai nebuvo kvaili, buvo įsitikinę, kad kuriant „tarybinę liaudį“ reikia su šaknimis rauti tradicinę kultūrą, t. y., jų terminologija, „kovoti su nacionalizmu, su atgyvenomis, su prietarais“. Iš to kilo ir jų nepakantumas lietuvių liaudies dainoms. Laimė, jų pastangos Lietuvoje nebuvo pakankamai sisteminės. Daugiau nukentėjo Sibiro autochtonų tradicinė kultūra.
1973 m. ramuviečių vasaros ekspedicija dirbo Luokės apylinkėse (Telšių r.). Vietą ekspedicijai parinko Č. Kudaba. Atrodo, ne atsitiktinai, o sąmoningai. Luokės vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Joana Vaigauskaitė (Misiūnienė) buvo įkūrusi etnografinį ansamblį „Šatrija“, kuris atgaivino žemaitiškų Užgavėnių tradiciją. Nuo vietinių ideologų užsipuldinėjimų ją saugojo broliai: vienas aukšto rango KGB karininkas, vėliau generolas, kitas – sovietinis žvalgybininkas. Gal po dvejų metų po ekspedicijos man siųstame laiške J. Vaigauskaitė rašė, kad ekspedicijos metu pasisvečiuoti buvo atvažiavęs jos brolis, KGB pulkininkas, ir sakęs, kad apie vieną ekspedicijos vadovų jie turį įdomios informacijos. Ji bijojusi, kad tas vadovas nebūčiau aš. Tada, kai rašė man laišką, jau buvo aišku, kad buvo kalbama apie J. Trinkūną.
Ekspedicijai reikia kvalifikuotų žmonių. Luokei surinkome net 95 kraštotyrininkus, palyginti su Sariais – daugiau negu dvigubai. Dalyvavo visi Sarių ekspedicijos lituanistai. Prie jų dar prisijungė Bonifacas Stundžia (dabar profesorius, akademikas), vėliau kalbininkams jis vadovavo net vienuolikoje ekspedicijų. Anksti miręs Rimantas Kasparas rinko kalbos medžiagą penkiose ekspedicijose. Pirmąsyk mūsų ekspedicijose dirbo dabar visoje Lietuvoje žinoma televizijos žurnalistė emocingoji Zita Kelmickaitė (trys ekspedicijos), ne mažiau žinoma tradicinės kultūros žinovė Gražina Kadžytė (dvidešimt dvi ekspedicijos). Entuziazmo daug, bet patirties maža (83 nuošimčiai pirmąsyk dalyvaujančių). Kur gauti kvalifikuotų vadovų? Kreipiausi į Č. Kudabos vadovaujamą Kraštotyros tarybą. Į ekspediciją sutiko važiuoti kalbininkas doc. Aleksas Girdenis. Bet nebuvo kam vadovauti tautosakininkams, etnografams, istorikams. Lituanistai teisinosi: užsiėmę, atostogų metas (vasaros ekspedicijas organizuodavome rugpjūčio 1–15 d.) ir pan. Atrodo, kad šiek tiek ir prisibijojo, nes partiniai ideologai galėjo įžiūrėti nacionalizmą. Pasiguodžiau Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojui, tautosakininkui Norbertui Vėliui. Mokslininkas su jam būdingu entuziazmu pažadėjo padėti. Ir padėjo: sausakimšu autobusu su kraštotyrininkais važiavo į Luokę, ten tris dienas konsultavo tautosakininkus. Pagalbą tautosakininkams suteikė ir ekspedicijoje dalyvavusi konservatorijos dėstytoja Laima Burkšaitienė.
Finansiškai universiteto ramuvos ekspedicijoms padėjo universiteto studentų profsąjunga. Tai didelis universiteto studentų profsąjungos pirmininko, žinomo žurnalisto Vytauto Žeimanto nuopelnas – rektoriui J. Kubiliui jis pasiūlė ekspedicijas įforminti kaip sporto-sveikatingumo stovyklas. Ekspedicijos dalyvis įmokėdavo 3 rublius, o kitą pinigų dalį maistui gaudavo iš studentų profsąjungos. Dėl tokio ekspedicijų įforminimo įvyko linksmas kuriozas, kai Fizinio auklėjimo katedrai vadovauti atėjęs buvęs Kauno „Žalgirio“ krepšininkų komandos treneris Vytautas Bimba ėmė reikalauti ataskaitų kaip iš sportininkų. V. Žeimantas naujajam katedros vedėjui paaiškino tikrąją situaciją.
Maistą ekspedicijose gamindavomės patys. Mergaitės po dieną turėdavo ruošti maistą. Kai kuriose ekspedicijose sąlygos buvo neįsivaizduojamai blogos, pavyzdžiui, 1978 m. Upninkų (Jonavos r.) ekspedicijoje (gyvenome buvusiame Keižionių dvarelyje) virtuvę sudarė medinė pašiūrė su dviejų vietų virykle. 141 ekspedicijos dalyviui norėdamos pusryčiams iškepti blynų mergaitės turėdavo pradėti kepti iš vakaro. Turėdavome aiškinimosi su rajonų sanitarijos ir epidemiologijos stotimis. Mūsų virtuvės retai atitikdavo visus formalius šių stočių reikalavimus. Tiesa, stočių darbuotojai į mus žiūrėjo geranoriškai. Bet KGB visada galėjo pasinaudoti situacija ir nutraukti ekspediciją.
Čiužinių, pagalvių, antklodžių gaudavome vietoje. Tuo pasirūpindavo Lietuvos kraštotyros draugijos rajonų skyriai. Tiesa, lovas ne visada turėdavome. Patalynę neatlygintinai iki Nepriklausomybės atgavimo skolino universitetas. (Vėliau, pasikeitus rektoriui ir prorektoriams, Butų skyrius ėmė reikalauti sumokėti už skalbimą.) Reikėjo tik ūkio reikalų prorektoriaus P. Eigmino leidimo. Prorektorius visada noriai pagelbėdavo. Iš pradžių jis skirdavo ir autobusą patalynei, magnetofonams į ekspediciją nuvežti ir parvežti. Vėliau transportu aprūpindavo Lietuvos liaudies buities muziejus, kuriam ekspedicijoje rinkdavome eksponatus.
Tiek apie buitinius ekspedicijų reikalus. Ramuviškių gretas didinome vadovaudamiesi taisykle „vienas plius vienas“, t. y. kiekvienas ramuviškis į klubą turi atsivesti dar vieną žmogų – grupės, kurso draugą ar pažįstamą universiteto studentą. Ši taisyklė buvo efektyvi: septyniolikoje ekspedicijų (1975–1991) dirbo daugiau negu po šimtą kraštotyrininkų, o didžiausioje Žagarės – net 153. Iš pradžių ne visada tokią masę, anot prof. Pranės Dundulienės, „tabūną“, efektyviai panaudojome. Reikalai pagerėjo, kai atsirado patyrusių grupių vadovų: doc. (vėliau prof.) Vacys Milius, kuris, pradedant Kvėdarnos ekspedicija 1976 m., vadovavo visų ekspedicijų etnografams, išskyrus Pašvitinio ir paskutinę Žiobiškio (1997) ekspedicijas. Vienuolikoje ekspedicijų sociologams (ir Pašvitinio ekspedicijoje etnografams) vadovavęs doc. (dabar prof.) Jonas Mardosa, istorikams penkiolikoje ekspedicijų vadovavęs Aloyzas Petrašiūnas ir keturioms – Antanas Šenavičius (dabar doc.), kolūkių istorikams keturiose ekspedicijose vadovavusi Stanislava Stungurienė (Žvingilaitė) (dabar prof.), septyniolikoje ekspedicijų tradicinę medžiaginę kultūrą fiksavusiems dailininkams vadovavęs Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojas Vingaudas Baltrušaitis. Apie tautosakininkų vadovę G. Meilutytę ir kalbininkų vadovą prof. B. Stundžią rašiau anksčiau. Kalbininkams dar vadovavo Marytė Slušinskaitė (5 ekspedicijos), Birutė Jasiūnaitė (dabar prof., 4 ekspedicijos) ir Egidijus Zaikauskas. Vėlesnėse ekspedicijose tautosakininkus globojo Gražina Kadžytė, Viliutė Ružinskaitė, Janina Švambarytė.
Nors ir sunkiai, pavyko apsirūpinti nešiojamaisiais magnetofonais, kurie yra būtini renkant tautosaką. Du magnetofonus dar 1973 m. pavyko nupirkti pagal ūkiskaitines sutartis (nuolat dirbau jas rengdamas). Net devyniems magnetofonams įsigyti teisę „pramušė“ aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo viceministras dr. Vaclovas Pranaitis, kurio sūnus Regimantas dvylikoje ekspedicijų rinko tautosaką ir kuriam iš sūnaus pasakojimų situacija klube buvo žinoma. Tais laikais galimybė eiliniam piliečiui įsigyti tokį magnetofoną buvo labai ribota. Įrašams reikėjo magnetinių juostų, kurios nebuvo pardavinėjamos. Šiuo atveju pagalbą suteikė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos archyvo vedėjas Klimas Viščinis. Institutas tokių naudotų juostų gaudavo iš Radijo ir televizijos komiteto. Jam tarpininkaujant su instituto direktoriaus pavaduotoju Ambraziejumi Jonynu žodžiu sutarėme, kad institutas skolina mums juostas, o mes su įrašytais ir iššifruotais kūrinių tekstais jiems grąžiname. Mano nuomone, užrašytą tautosaką vis vien reikėjo atiduoti pagrindinei saugyklai – instituto Tautosakos archyvui. Dėl tautosakos perdavimo institutui buvau iškviestas pas universiteto bibliotekos direktorių Jurgį Tornau, šis, nepasiaiškinęs aplinkybių, užsipuolė – kaip drįstąs taip elgtis! Pyktelėjau, bet šaltai ir mandagiai tariau: „Tai Jūs manote, kad tautosakos nereikia rinkti?“ Jau rimtai supykusiam direktoriui paaiškinau aplinkybes ir paklausiau: „Kas geriau: su instituto pagalba rinkti tautosaką ir perduoti institutui ar visai jos nerinkti?“ Direktorius neturėjo ką pasakyti.
Su magnetofonais, kurie paremontuojami tarnavo vos ne iki paskutinių mūsų ekspedicijų, yra buvusi tokia istorija. Matematikė N. N., kuri tautosaką rinko net vienuolikoje ekspedicijų, paprašė paskolinti, rodos, du magnetofonus žiemos žygiui. Ji su draugais keliausianti slidėmis ir užrašinėsianti tautosaką. Aš, entuziastingas aukštaitis, palaikantis visokias kraštotyrines iniciatyvas, sutikau nepagalvojęs, kad čiuoždami slidėmis gali griūti ir sugadinti taip sunkiai įgytus magnetofonus. Apie ką nepagalvojau – tai atsitiko. Iš sūnaus apie įvykį sužinojęs viceministras V. Pranaitis paprašė man perduoti tokį suvalkietišką pasakojimą (jis kilęs iš Suvalkijos) apie tai, kaip reikia saugoti savo įrankį ar daiktą: „Atėjo laikas bulves kaupti. Nueinu pasiskolinti kauptuvo pas vieną kaimyną, tas sako, kad jo kauptuvas sugedęs, nueinu pas kitą – tas sako, kad pats ruošiasi savo bulves kaupti. Ką padarysi. Išsitraukiu savo kauptuvą iš pastogės ir kaupiu bulves.“
„Priežiūra“. Žinojau apie KGB veiklą Sovietų imperijoje, buvau tiesiogiai susidūręs prieš studijas dirbdamas Žiobiškio apylinkės pirmininku. Iki 1974 m. KGB atstovai nesirodė. Bet gal po pusmečio, kai ėmiau vadovauti universiteto kraštotyrininkams, pastebėjau seklius. Stengiausi į juos nekreipti dėmesio. Apie įdomesnį atvejį papasakosiu.
Nuo studijų laikų mėgdavau rytais pasimankštinti. Apsigyvenęs Vokiečių gatvėje kaip mankštos vietą suradau Jaunimo (dabar Bernardinų) sodą. Iš mūsų kambario Vokiečių gatvėje dabartinėmis Žydų, Gaono, Šv. Jono, Šv. Mykolo gatvėmis rytais bėgte pasiekdavau Šv. Onos bažnyčią ir palei Vilnią – mankštos vietą. Su ten besimankštinančiais persimesdavau vienu kitu žodžiu, iš matymo visus pažinojau. Atsirado naujas mankštos mėgėjas, pagyvenęs, apie 50 metų vyras. Jis lyg prilipo prie manęs. Įtarimai visiškai pasitvirtino, kai už krūmo užlindau neva nusišlapinti. Jis atslinko iš paskos ir atidžiai apžiūrėjo vietą, ar kokio nors paketo nepalikęs. Suprasdamas, kad tikrina, ar nesu koks nors pogrindžio kurjeris, jam papasakojau, kaip, būdami studentai, iš Tauro bendrabučio rytais bėgdavome mankštintis į Vingio parką, kaip rytais mankštindavausi Belmonto miške ir pan. Vieną rytą vyriškis neatėjo, bet atsirado septyniolikmetė panelė, labai drąsi, iš karto užkalbino mane, pasisakė, kad sportuojanti. Pagaliau nežinau, ar iš kvailumo, ar iš piktumo, kad tėvas taip anksti (6 val. ryto) atvarė mankštintis, paaiškino, kad rytoj neateis, nes šiandien atėjo už tėvelį.
Kartą sovietinio saugumo įgaliotinio universitetui apklausiamas, apsimetęs naivus ir remdamasis ekonomisto požiūriu, pasamprotavau, kad valstybei daug kainuoja tokių mačiekų sekimas ir turbūt nėra prasmės taip elgtis. Man labai rimtai buvo paaiškinta, kad Sovietų Sąjungoje yra tokia nuostata, jog visi, kurie veikia kultūros srityje, ypač kraštotyrininkai, turi būti „po gaubtuku“, t. y. sekami ir prižiūrimi.
1974 m. per universiteto partinės organizacijos konferenciją Aktų salėje M. K. Čiurlionio gatvėje, į kurią fakultetas buvo išrinkęs delegatu, pajutau, kad esu stebimas. Pakėlęs galvą pamačiau prie lango ant šoninio suolo sėdintį universiteto kadrų skyriaus viršininką Anicetą Vyšniauską su man nematytu žvitriu juodbruvu vyru. Gal kitą savaitę sulaukiau skambučio katedroje (tada namuose telefono dar neturėjome). Prisistatė KGB įgaliotinis universitetui ir pareiškė norą su manimi susitikti po dviejų dienų. Nurodė vietą – universiteto pirmajame skyriuje. Nueinu. Tas pats matytas juodbruvas vyriškis ir dar vienas jaunesnis. Imame kalbėtis. Iš pradžių juodasis lyg bandė psichologiškai paveikti pakartodamas mano sakinių pabaigas aukštesne intonacija. Toks jo elgesys mane gerokai nustebino: žaidžiama lyg su vaiku. Po kiek laiko tiesiai paklausė: „Kodėl Jūs ėmėtės vadovauti ramuvai, juk už tai Jums niekas nemoka?“ Klausimas pavojingas. Negalėjau atvirai sakyti: „Vadovauju tam, kad palaikytume ir stiprintume tautiškumą.“ Sumetu, kad geriausia aiškinti noru užrašyti tautos žinyną, technologinę patirtį. Sakau: „Didžiojo Tėvynės karo metais kiek sužeistų baltarusių partizanų išgelbėjo liaudies medicina, juk kitokių vaistų miškuose nebuvo.“ Sukluso. Buvo šlapdriba, matau, kad pašnekovo batai permirkę, kojos, ko gero, šlapios. Sakau: „Kaip Lietuvos totoriai mokėdavo odas išdirbti. Nepraleisdavo drėgmės.“ Nežinau, ar patikėjo mano paaiškinimu, ar pagalvojo, kad moku kalbėti, esant bėdai mokėsiu išsisukti. Daugiau nebeklausinėjo. Tik paprašė atnešti planus, kitą ramuvos dokumentaciją, nes aukšti viršininkai norį susipažinti. Po dviejų savaičių viską, ką buvo paėmę, juodbruvys grąžino ir perdavė aukšto viršininko nuomonę: „Jeigu taip, tai tegu dirba.“ Ir pridėjo, kad jam pavesta stropiai mus sekti. „Gerai, – pasakiau, – mes dirbsime savo darbą, o jūs savo.“
Per daug Vilniaus KGB nevargino. Per 15 metų (1974–1988) buvau gal 13 kartų apklaustas. Tada nesupratau, kodėl norėjo atkalbėti nuo 1975 m. ekspedicijos rengimo Žagarėje (Joniškio r.). Sąjūdžio laikais paaiškėjo ir tikroji priežastis – ten buvo ištremtas vyskupas Julijonas Steponavičius. Atkalbinėjo pavyzdžiais. Antai istorikas ir kraštotyrininkas Romas Šalūga (1926–1993) su studentais apžiūrinėjęs senąją Žagarės bažnyčią ir sutikęs kleboną. Tas ėmęs aiškinti kažką iš klerikalinių pozicijų. R. Šalūga mandagiai tylėjęs ir nedavęs atkirčio. Todėl turėjęs palikti darbą Vilniaus pedagoginiame institute. Suprask, ir tau taip gali atsitikti.
Nesupratau, kodėl Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija norėdavo jau kitą dieną grįžus iš ekspedicijos gauti ataskaitą. Vėliau paaiškėjo, kad iš jų reikalavo KGB. Paskesnių ekspedicijų ataskaitas (tiesa, ne visas) sovietinio saugumo įgaliotinis pageidavo gauti be tarpininkų.
Supratau, kad ir Vilniuje, ir ekspedicijose tarp ramuviškių sovietinis saugumas turi informatorių. Tą KGB įgaliotinis man vaizdžiai pademonstravo po 1978 m. Upninkų ekspedicijos. Joje, be ramuviškių, dalyvavo vienuolika M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokinių. Dauguma jų buvo baigę dešimt klasių. Kai kurie dabar žinomi meno žmonės: Lietuvos nacionalinės premijos laureatas kompozitorius Šarūnas Nakas, kompozitorė Nomeda Valančiūtė, lėlių teatro režisierius, dailininkas Rimas Driežis, grafikas ir tapytojas Rytis Valantinas, Italijoje gyvenanti dainininkė Emira Dervinytė. Juos globojo mokytojai – kraštotyrininkas Juozas Buzas ir Rūta Naktinytė. „Čiurlioniukai“ pasisiūlė ekspedicijos pabaigtuvėms parengti „operą“. Neprieštaravau. Nemaniau, kad mums, ramuviškiams, gali būti pavojinga. Juk buvo du juos globoję mokytojai. Į ekspedicijos pabaigą Jonavos r. kraštotyrininkams vadovavusi moteriškė pranešė, kad į ekspediciją susipažinti su kraštotyrininkų darbu ir poilsiu atvažiuos Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos pirmininkė Leokadija Diržinskaitė-Piliušenko, ir patarė nupirkti pirmininkės mėgstamo šampano (nebeprisimenu, kokio). Suprantama, už savo pinigus. Tuo metu tai buvo oficialus asmuo, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoja. Net partijos Jonavos rajono komiteto pirmasis sekretorius Edvardas Prichodskis, matyt, žinodamas mūsų gyvenimo sąlygas, buvo sunerimęs. Upninkų tarybinis ūkis iškūreno pobūviams skirtą pirtį. Bet pirmininkė dėl kažkokių priežasčių neatvažiavo. Vietoj jos atvyko Jonavos rajono komiteto trečiasis sekretorius, ir ekspedicijos vadovybė turėjome su juo ir tarybinio ūkio direktoriumi važiuoti į tą pirtį maudytis ir pijokauti, nors to visiškai nesinorėjo. Prisimenu, kad trečiasis sekretorius vis juokėsi iš mūsų, jog mes trys ar keturi išgeriame mažiau negu jis vienas. O jis dar vairuosiąs automobilį iki Jonavos.
Parvykus iš pirties apie 24 valandą sunerimti privertė vienas iš mano artimų pagalbininkų, matematikas Viktoras Dagys. Jis papasakojo apie „čiurlioniukų“ operą, kurios veikėjai buvo Leninas su „kepka“, Mao Dzedongas ir dar kažkas iš partinių bonzų. Pikta buvo, kad taip kvailai galime „sudegti“.
Parvažiavus iš ekspedicijos – skambutis iš KGB su nurodymu atnešti ekspedicijos ataskaitą. Perskaitęs ją KGB įgaliotinis paklausė: „O kaip su opera?“ Sakau: „Buvo.“ Įgaliotinis: „Tiesa, Jūs jos nematėte, atvažiavote po 15 minučių operai pasibaigus.“ Ekspedicijų neuždraudė. Bet su „čiurlioniukais“ nebedraugavome – per daug rizikinga.
Pabaiga kitame numeryje