„Graikiška“ recepcija ir transformacija lietuvių tautiniame atgimime

 

1821 m. kovo 25 d. kilusio Graikijos nepriklausomybės karo dviejų šimtų metų sukaktis nevalingai verčia mintimis grįžti prie atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio, minėto prieš trejus metus. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šiuos esminius dviejų tautų istorijos įvykius sunku sugretinti erdvėje ir laike, įvertinus laikmečio dvasią atspindinčių su tautiniu atgimimu ir išsivadavimu iš imperijos gniaužtų susijusių procesų panašumą, kyla natūralus klausimas: „Ar toli nuo Lietuvos kilusi graikų išsivadavimo kova turėjo įtakos beveik po šimto metų įvykusiam Lietuvos valstybės atkūrimui ir į jį atvedusiam tautiniam atgimimui?“

 

Antika: demokratijos ir laisvės ištakos

 

Kaip ir daugeliu kitų atvejų, kai kalba pasisuka apie graikų tautą ir Graikiją, neišvengiamai tenka atsispirti nuo Antikos palikimo. XVIII–XIX a. Europoje užgimę tautiniai judėjimai – tai ilgo proceso padarinys, kurį greta kitų veiksnių lėmė europinės politinės-filosofinės minties raida. Vienas svarbiausių tos minties produktų tiesiogiai susijęs su demokratijos ir laisvės sampratomis. Prancūzijos revoliucija (1789–1799) gal ir buvo pirmoji Europoje, siekusi jas paversti nauju valstybės politinės organizacijos principu, tačiau demokratijos ir laisvės ištakos kilo iš senovės Graikijos. Neatsitiktinai Prancūzijos Nacionaliniame Susirinkime į parlamentarus iš gobeleno „Atėnų mokykla“, nuausto pagal garsiąją italų Renesanso dailės meistro Rafaelio freską, žvelgia garsūs Antikos mąstytojai. Be to, šio straipsnio kontekste labiau rūpi demokratijos ir laisvės sampratų sąsajos su išsivadavimo bruožų turinčiais tautiniais judėjimais. Dažniausiai beveik visi jie turėjo tvirtą demokratinį pagrindą, kuris visų pirma pasireiškė tuo, kad jiems vadovaujanti inteligentija į visuomeninį politinį gyvenimą iškėlė anksčiau už jo ribos ir pilietinės tautos sampratos buvusius visuomenės sluoksnius. Tačiau būtent graikų tautos išsivadavimas iš Osmanų imperijos buvo pirmas tautinis judėjimas Europoje, sujungęs demokratijos, laisvės ir tautinio atgimimo sąvokas į vieną ir pasiuntęs stiprų laisvės signalą kitoms tuometinių Europos imperijų priespaudoje buvusioms tautoms.

 

LDK ir lietuvių tauta

 

Lietuvoje į tautą pradėta atsigręžti XVI a. antroje pusėje. XIII a. etninių lietuvių žemių pagrindu užgimusi Lietuvos valstybė greitai plėtėsi, inkorporuodama didžiules, daugiausia slavų gyvenamas teritorijas į rytus ir pietryčius nuo Lietuvos. Susiformavusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) tapo daugiataute ir daugiakultūre valstybe, tačiau jos ištakos ir valstybingumo tradicija visada rėmėsi lietuvišku etniniu pagrindu, o didieji kunigaikščiai buvo lietuviai. Kita vertus, kaip ir kitose to meto Europos valstybėse, tauta, kaip ją suprantame dabar, dar nesuvokta. Tuo metu egzistavo ne etninė, bet politinė lietuvių tauta, kurios pagrindinis požymis – priklausymas LDK kilmingiesiems. Netrukus, XV a. antroje pusėje, vykstant didžiojo kunigaikščio valdžios decentralizacijai, į pagrindinę centrinės valdžios instituciją išaugusioje Ponų Taryboje ir seimeliuose jie pareikš: „Mes, Lietuva.“ Tik kad jų „Lietuva“ vis labiau tolo nuo lietuvių kalbos ir lietuvybės apskritai. Lietuvių kalba visuomeniniame gyvenime užleido vietą lenkų kalbai, Lietuvoje ši ypač įsigalėjo po 1569 m. Liublino unijos su Lenkijos karalyste. Susikūrusios konfederacinės valstybės pavadinimas – Abiejų Tautų Respublika – tarsi reiškė, kad tai lygiateisė abiejų valstybių sąjunga, bet realybėje Lietuvos valstybingumas buvo suvaržytas kur kas pajėgesnės partnerės. LDK išliko politinis subjektas, tačiau jos ir lietuvių tautos raidai lemiamą įtaką pradėjo daryti Lenkija.

 

Graikų tauta kaip inspiracija lietuvių tautos žadintojams

          

Būtent tokiomis sąlygomis, atitinkant to meto Renesanso epochos dvasią ir mintį, ėmė ryškėti kol kas dar pavienės pastangos atsigręžti į tautą ir pradėti konstruoti ne tik kilmingųjų, bet ir paprastų žmonių pagrindu paremtą tautos tapatybę. Pažymėtina, kad daugelis pirmųjų lietuvių tautos žadintojų buvo gerai susipažinę su antikinės Graikijos literatūriniu ir filosofiniu palikimu ir mokėjo ar studijavo senąją graikų kalbą. Tai neturėtų stebinti, nes Renesanso epochoje užgimęs domėjimasis senovės graikų ir romėnų palikimu, kuris vėliau papildytas Apšvietos epochos idėjomis, buvo privalomas išsilavinusiam žmogui. Lietuvai tai buvo nesvetima. Ypač didelę įtaką darė 1579 m. įsteigtas Vilniaus universitetas, kurio mokslo programa nuo pat pradžių rėmėsi antikos klasika, o Teologijos ir Filosofijos fakultetai, kuriuose buvo dėstoma ir senovės graikų kalba ir nagrinėjami Antikos filosofų veikalai, buvo pirmieji mokslo ir studijų padaliniai universitete.

Tačiau dėmesys graikų tautai reiškėsi per domėjimąsi ne tik antikiniu Graikijos palikimu, bet ir pačia graikų tauta: jos kalba, istorija, tautosaka. Šias tautos savybes, o pradžioje ypač gimtąją kalbą, tiek pirmieji, tiek vėliau gyvenę lietuvių tautos žadintojai laikė pamatinėmis tautos vertybėmis ir rišamąja medžiaga. Mikalojus Daukša (tarp 1527 ir 1538–1613), didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI a. ir pirmąsias lietuviškas knygas LDK išleidęs kultūros veikėjas, savo žymiojoje „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ rašė: „Kuo išsilaikė [...] Graikų valstybės ir kiti tolimi kraštai? Vien tiktai savo gimtosios kalbos išlaikymu.“ Kristijonas Donelaitis (1714–1780) taip pat neatsitiktinai savo žymiąją poemą „Metai“, pirmąjį lietuvių grožinės literatūros kūrinį, parašė antikiniu hegzametru: rašyti lietuviškai hegzametru reiškė lygiuotis į aukščiausias antikinės Graikijos poezijos viršūnes ir graikų kalbą bei įprasminti lietuvių kalbą, o per ją – ir lietuvių tautos būtį. Pirmas lietuvių istorikas Simonas Daukantas (1793–1864) savo istoriniame veikale „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ tvirtino: „Bet jei [...] graikai, noris pagonys, taip šiandien yra garbinami nuo visų krikščionių už savo dorybę ir kantrybę, dėl ko gi žemaitis arba lietuvis negali būti giriamas [...].“

Iš šių pavyzdžių galima daryti prielaidą, kad užgimusi lietuvių tautinė inteligentija ne tik norėjo lygiuotis į garbingą graikų tautą, bet ir įžvelgė abiejų tautų padėties panašumą: palyginti maža, bet garbingą praeitį turinti tauta priversta kovoti dėl savo išlikimo ir visaverčio statuso, o šioje kovoje ypatingą vaidmenį vaidina per kalbą ir istorinius naratyvus perduodama kultūrinio ir istorinio tęstinumo samprata.

 

Simonas Daukantas: Graikiją mylėjęs lietuvių tautinio atgimimo ideologas

 

Jei reikėtų įvardyti pirmąjį lietuvių filheleną, tai, matyt, būtų Simonas Daukantas. Žinoma, kad jis buvo didis senovės Graikijos gerbėjas ir išsaugojo LDK intelektualams būdingą pagarbą antikiniam graikų palikimui. S. Daukanto biografijos tyrinėtojai pažymi, kad dar mokykloje jis buvo mokomas mylėti senovės Graikiją, jos kalbą ir literatūrą, lyg tai būtų jo gimtoji kalba ir literatūra. Be to, jo gyvenimas ir aktyvi veikla sutapo su prasidėjusia graikų nepriklausomybės kova. Kaip vienas pirmųjų lietuvių tautinio atgimimo ideologų, S. Daukantas iškėlė mintį apie savą tautinę valstybę, ir ne bet kokią, o paremtą iš Antikos ateinančiais laisvės ir demokratijos idealais.

Tačiau kad valstybė atgimtų, pradžioje turi atgimti tauta. S. Daukantas tai darė pabrėždamas tautos atminties ir laisvės jungtį. Žadindamas lietuvių tautą ir keldamas jos savigarbą, jis savo darbuose neretai pasitelkdavo graikų tautos pavyzdį. Taip jis aptarė senųjų lietuvių ryšius su Antikos pasauliu, senovės lietuvių gyvenimo būdą gretino su graikų gyvensena, pagrįsta dorove, ir kaip graikų atgimimo šaukliai siekė sulydyti su naujai (at)gimstančia tauta kuo didesnį senovės elitinės kultūros paveldą.

Tačiau kaip tikrą tautos žadintoją S. Daukantą labiau domino ne praeitis, bet jos ryšys su ateitimi. Praeities motyvus jis panaudojo siekdamas atgaivinti tai, kas anksčiau buvo prarasta. Čia vėl svarbus vaidmuo teko Antikos recepcijai. Į tų laikų autorius S. Daukantas žvelgė kaip į patikimus jaunosios lietuvių kartos mokytojus ir vertė jų tekstus į lietuvių kalbą. Tai darydamas tikėjosi, kad Lietuvos jaunimas iš senovės graikų (ir romėnų) didžiavyrių pasimokys, kaip tapti doru ir teisingu piliečiu, narsiai ginti Tėvynę. Čia galima įžvelgti aristotelišką S. Daukanto pasaulėžiūrą, kuria remiantis laisvės ir laimės sampratos neatsiejamos nuo dorovės. Apskritai S. Daukantui idealią bendruomenės būties viziją įkūnijo senovės Graikija. Iš praeities prikeliamos Lietuvos valstybės idėją jis projektavo papildydamas esminiais demokratiniais akcentais, iškeldamas Lietuvos, kaip laisvų ir lygiateisių piliečių respublikos, viziją. Deja, S. Daukanto gyvenimas ir veikla žymi vieną tamsiausių ir skaudžiausių Lietuvos istorijos etapų: jo idėjoms dienos šviesą buvo lemta išvysti tada, kai vilties atgimti tautai ir valstybei buvo vis mažiau.

 

Graikijos revoliucijos atgarsiai Lietuvoje

 

Lietuvos žemėms po paskutinio 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos padalijimo atsidūrus Rusijos imperijos sudėtyje, lietuvybei iškilo dar didesnė grėsmė – daug kas lietuvių tautą ir kalbą tuomet laikė nykstančiomis. Blėso ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo prisiminimas bei atgaivinimo viltys. Pirmą kartą per visą šešių amžių Lietuvos valstybingumo istoriją valstybės staiga nebeliko. 1815 m. Vienos kongresui įtvirtintus naują Europos tvarką, atrodė, kad viltys atkurti valstybę galutinai žlugo.

Lietuvių tautos išlikimas ir valstybingumo ateitis staiga ėmė priklausyti nuo pačios tautos. Bet ar ji atgims? Gal vilčių teikė prasidėjęs graikų tautos išsivadavimas? Ar pasiekė Lietuvą kitame Europos krašte vykstančių kovų atgarsiai?

S. Daukanto ideologiniai pagrindai susiformavo studijuojant Vilniaus universitete (1816–1822). Prieš Rusijos caro Nikolajaus I įsakymu 1832 m. uždarant universitetą, Vilniuje virė intensyvus kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas. Nors ir kęsdamas priespaudą, miestas vis dar atspindėjo Abiejų Tautų Respublikos, arba lenkišką, kultūros ir pasaulėžiūros tradiciją. Tačiau greta jos pradėjo kaltis ir lietuviškumo daigai. S. Daukantas ir dar bent 20 tuo metu Vilniaus universitete studijavusių lietuvių bendraminčių pradėjo tautinį lietuvių judėjimą. Šis lietuvių studentų būrelis pirmą kartą tautinio atgimimo istorijoje ėmėsi nuoseklaus lietuvybės puoselėjimo ir kėlimo į viešąjį gyvenimą darbo. Jų susibūrimo metai – 1822–1823 m. – dabar laikomi lietuvių tautinio judėjimo pradžia. Gal neatsitiktinai ji sutampa su graikų išsivadavimo pradžia?

Žinoma, kad 1821 m. prasidėjusio Graikijos nepriklausomybės karo aidas pasiekė ir Vilnių. Graikijos revoliucija buvo populiari, suvokiama ne tik kaip tautinis judėjimas, bet ir kaip sukilimas prieš konservatyviąją Europą ir autoritarinį valdymą. Todėl prieš Osmanų imperijos valdžią sukilusios graikų tautos padėties panašumas į Rusijos imperijos priespaudoje esančių tautų negalėjo neinspiruoti ir išsilavinusių lietuvių.

Tokią prielaidą leidžia daryti ir tai, kad tiek S. Daukantas, tiek kai kurie kiti lietuvių studentų būrelio nariai klausėsi neohelenistinę tradiciją Vilniaus universitete formavusio profesoriaus Gottfriedo Ernesto Groddecko paskaitų. Jis buvo pagrindinių žinių apie Graikiją skelbėjas. Savo veikla ir įžvalgomis darė didelę įtaką to meto literatūriniams ir politiniams Vilniaus rateliams, tarp jų – filaretų ir filomatų draugijoms. Vienas filomatų draugijos įkūrėjų ir aktyvesnių narių buvo S. Daukanto kurso draugas, didis poetas Adomas Mickevičius, Vilniuje parašęs ir išspausdinęs pirmuosius savo romantizmo ir patriotizmo persmelktus darbus. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad kuriant juos, ypač „Odę jaunystei“, įtaką darė XIX a. pradžioje pagreitį įgavusi graikų kova už laisvę.

Be to, lietuvių studentų būrelis žinių apie Graikijos įvykius galėjo gauti ir iš to meto Vilniuje leistos lenkiškos spaudos. Lenkiškos spaudos susidomėjimą graikų kova kėlė ne tik pats įvykis ir galimos jo pasekmės Europos politiniam žemėlapiui, bet ir tai, kad Graikijos revoliucijos dalyvių gretose buvo lenkų.

Taigi, gyvendami ir veikdami tokioje terpėje, lietuvių tautinio sąjūdžio pradininkai tikrai turėjo žinoti apie sietinus su graikų kova įvykius ir jiems negalėjo nekilti tam tikrų jausmų. Natūralu, kad tai turėjo įtakos ir jų pasaulėžiūrai. Natūralu ir tai, kad jei pasisakai už Graikijos nepriklausomybę, pasisakai ir už savo laisvę.

 

Numalšinti sukilimai, atitolinę graikų

laisvės aidą

 

Laisvės idėjas buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse bandė įgyvendinti 1830–1831 ir 1863–1864 m. sukilėliai prieš Rusijos caro valdžią. Deja, abu sukilimai buvo numalšinti. Ši aplinkybė tapo viena svarbiausių, atitolinusių modernios lietuvių tautos raidą. Rusijos imperija į sukilimus atsakė represijomis ir ilgalaikės rusifikavimo politikos įgyvendinimu. Kaip jau užsiminta anksčiau, dėl profesorių ir studentų dalyvavimo pirmajame sukilime 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas – pagrindinė Lietuvos minties ir idėjų kalvė. Dar skaudesnės pasekmės lietuvių tautą užgriuvo numalšinus 1863–1864 m. sukilimą. Prasidėjo lietuvių spaudos draudimas, jis truko iki 1904 m. Tautinis sąjūdis tęsėsi, bet lietuvių inteligentija buvo išsklaidyta, tautinio judėjimo židiniai sunaikinti.

Be to, su sukilimais susijęs ir pasikeitęs Rusijos imperinės valdžios požiūris jei ne į patį Graikijos išsivadavimo faktą, tai į jo įtaką imperijos stabilumui. Pradžioje nemačiusi didelės su Graikijos įvykiais susijusio aido grėsmės, kilus 1830–1831 m. sukilimui, Rusijos valdžia žinių srautą iš Graikijos pradėjo riboti dėl baimės, kad graikų pavyzdys gali pažadinti lietuvių, lenkų ir kitų pavergtų tautų politines ambicijas.

Galima spėti, kad žinios apie tuo metu Europoje vykstančius pokyčius Lietuvą pasiekdavo per pasitraukusius į kitas šalis sukilimų dalyvius. Pažymėtina vieno iš 1863–1864 m. sukilimo vadų, Zigmundo Mineikos (1840–1925), istorija: jis nenustojo rūpintis tėvynės reikalais pabėgęs nuo Sibiro katorgos pradžioje į Prancūziją, vėliau – į Graikiją; dėl nuopelnų pastarajai vėliau net tapo Graikijos garbės piliečiu. Visgi nuo XIX a. vidurio ryškesnės graikų kovos atgarsių įtakos prislopintam lietuvių tautiniam judėjimui nematyti. Atrodė, kad S. Daukanto idėjoms nelemta išsipildyti. Lyg atspindint liūdną lietuvių situaciją – tautos žadintojas miršta apleistas ir vienišas, į kapines jį lydi vos saujelė pašaliečių.

 

Jonas Basanavičius: iš arti įvykius Balkanuose stebėjęs Lietuvos patriarchas

 

Artėjant XIX a. pabaigai, Europos žemyne vis didesnį pagreitį įgaunant politiniams-socialiniams pokyčiams, Tautų pavasaris galiausiai pasiekia ir Lietuvą. Jis čia ateina Jono Basanavičiaus (1851–1927) leidžiamo laikraščio „Aušra“ pavidalu. Lietuviams „Aušra“ buvo kaip graikams „Efimeris“ – pirmas slaptas pasaulietinis lietuviškas laikraštis (1883–1886). „Aušra“ sutelkė bene visus lietuvių inteligentus ir jie su nauja jėga pratęsė S. Daukanto pradėtus tautos atgimimo darbus. „Aušros“ sumanytojas ir pirmasis redaktorius J. Basanavičius neatsitiktinai šiandieninėje Lietuvoje vadinamas tautos patriarchu.

Gyvendamas Bulgarijoje (1880–1905), J. Basanavičius iš arti galėjo stebėti graikų tautinio atgimimo idėjos įkvėptą bulgarų kovą dėl nepriklausomybės ir jos patirtį pritaikyti formuojant lietuvių tautos atgimimą. Jis iš arti buvo susipažinęs, kaip pats rašė, ir su graikų atgimimo procesu. Pažymėtina ir tai, kad J. Basanavičius, pratęsdamas S. Daukanto liniją, siekį sukurti tautiniais pagrindais paremtą Lietuvos valstybę suvokė kaip atgimimo procesą. Šiuo atžvilgiu Lietuvoje ir Graikijoje vykę procesai panašūs, nes abu akcentuoja žodžius „atgimimas“, „atkūrimas“. Abiem atvejais stiprybės šaltinio buvo ieškoma senovėje, ji turėjo įkvėpti tautą ateities vizijoms. Todėl neatsitiktinai abiejų valstybių himnuose, sukurtuose tautų atgimimo metu, randame nuorodas į tautos praeitį: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“, gieda lietuviai; būk „Tokia pat narsi, kaip kadaise buvai“, savo valstybei linki graikai.

Dar viena iškalbinga su Graikija siejama detalė yra ta, kad tautos istoriškumui pagrįsti pasitelktos ir garbingos lietuvių kilmės teorijos. Pasak J. Basanavičiaus, lietuviai – didžiausios senovėje Balkanuose ir Šiaurės Graikijoje gyvenusios trakų tautos žalia atauga. Trakų gentis, anot jo, „buvo didžiausia tauta ant žemės“, savo aukšta kultūra padariusi didelę įtaką net graikams ir visai Europai bei slavų gentims. Šiuo metu ši ar kitos Antikos laikus ir tolimas žemes siekiančios lietuvių kilmės teorijos gali kelti šypseną, tačiau tai dar kartą iliustruoja vis atsikartojančios Antikos recepcijos svarbą tautos tapatybės ir savimonės formavimuisi.

 

●

 

Graikijos Respublika prieš trejus metus valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančią Lietuvą pasveikino iš Atėnų Akropolio muziejaus į LDK valdovų rūmus atveždama eksponuoti marmurinį Aristotelio biustą, tuo lyg diplomatiškai pakviesdama įvertinti su Graikija sietinų idėjų ir procesų įtaką Lietuvos valstybės atkūrimui ir į jį atvedusiam tautiniam atgimimui. Ką ir kalbėti apie antikinės Graikijos palikimo svarbą pačiai demokratijos sąvokai ir nuo demokratijos neatsiejamam tautiniam atgimimui, kaip bendriniam reiškiniui, iš čia pateiktos apžvalgos matyti, kad tam tikra su graikų tauta susijusi recepcija pastebima per visą lietuvių tautinio atgimimo istoriją. Daugeliui svarbiausių lietuvių tautos žadintojų įtaką darė ne tik antikinis palikimas, bet ir pati graikų tauta – ji neretai būdavo pateikiama kaip sektinas pavyzdys, siekiant lietuvių tautos kultūrinio ir istorinio tęstinumo. Todėl labai tikėtina, kad 1821 m. prasidėjusi graikų kova dėl nepriklausomybės prisidėjo prie lietuvių tautinio judėjimo užgimimo XIX a. trečiajame dešimtmetyje. Ši įtaka galbūt būtų buvusi akivaizdesnė, jei ne žiauriai numalšinti XIX a. vidurio sukilimai, atitolinę modernios lietuvių tautos atgimimą. Tačiau graikų tautos išsivadavimo svarbos Lietuvos valstybės atkūrimui nenuneigsi: kaip pirmasis nacionalinio pobūdžio judėjimas Balkanų regione ir Vidurio bei Rytų Europoje, Graikijos nepriklausomybės karas – ir jo sėkmė – buvo svarbi Tautų pavasario ištaka. Graikų tautos kova atgaivino po Prancūzijos revoliucijos, atrodo, paklydusią ir Vienos kongreso siektą įšaldyti tautų laisvės idėją ir paspartino ne tik Osmanų imperijos, bet ir kitų imperijų, tokių kaip Austrija-Vengrija ar Rusija, priespaudoje buvusių tautų išsivadavimą.

Už Jūsų ir mūsų laisvę, Graikija!