Apie meilę kitose vietose
Būtų nuotrauka kaip nuotrauka. Du jauni pranciškonai, nusifotografavę prieš karą fotoateljė „Rekord“ Kaune, Ukmergės pl. 14. Vienuolyno archyvai sovietmečiu išblaškyti ar dingę, o nuotraukų išliko nemažai. Daug daugiau nei paskui iš atgimimo laikų. Kaimo berneliams fotografija vis dar buvo šventė. Kitas dalykas, kad buvo jauni, džiaugėsi savo nauja uniforma ir vienuolišku gyvenimu. Didžiavosi apvilkti pranciškonišku abitu, jautėsi pagražėję, pranokę savo bendraamžius.
Bet anapus šio portreto – neįtikėtina istorija, detektyvas ir žygdarbis kartu. Kažkas iš pačių vienuolių visa tai ir užrašė kitoje nuotraukos pusėje. „Kaune, Žaliakalnio vienuolyne atgailaująs kunigas Saveikis sugrįžęs iš miesto girtas norėjo nušauti brolį Paulių Šveikauską, bet kartu būdamas brolis Bernardinas Bernotavičius prieš atsistojo, manydamas, kad išgelbės Paulių, tuo tarpu k. Saveikis paleido šūvius ir per vidurius peršovė br. B. Bernotavičių.“
Nuotraukoje brolis Paulius stovi uždėjęs savo būsimam gelbėtojui ranką ant peties. Fotografuota, aišku, dar iki incidento. Vargu ar po to vienuolyno vadovybė leido jiems kartu gyventi.
Gaila, kad nenurodyta data, net metai. Kauno laikraščiuose toks įvykis turėjo būti paminėtas. Ieškojau informacijos Kretingoje leisto pranciškonų žurnalo komplektuose, bet ten tyla. Ar brolis Bernardinas peršautas mirė? Greičiausiai ne, nekrologą tikrai būtų įdėję. Atgailaujančio kunigo Petro Saveikio duomenys yra dvasininkų žinyne. Jis gimęs 1891 metais, iš Panevėžio vyskupijos, 1940 metais ėjo altaristo pareigas Dusetų parapijoje. Kas buvo vėliau – nežinia. Jeigu vyskupijos kurijoje išliko jo asmens byla, sužinotume daugiau. Brolis Paulius Šveikauskas, gimęs 1908 metais, tame pačiame dvasininkų sąraše pažymėtas kaip Kretingos vienuolyno gyventojas. Brolio Bernardino tarp pranciškonų tuo metu jau nebuvo. Abu jie laikinuosius vienuolinius įžadus davė 1936 metais. Nuotrauka galėtų būti ta proga. Paskui abu paskirti į Žaliakalnio vienuolyną.
Įdomu, ar čia tiktų Naujojo Testamento sakinys, jog nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti?
Mūsų laikais kunigų seminarijoje, ten pat Kaune, tokius santykius vadindavo partikuliarinėmis draugystėmis ir laikė įtartinais. Rekomenduodavo jų vengti, grėsė pašalinimas. Bet vis tiek kai kas surizikuodavo. Vieną partikuliarinę draugystę mačiau iš arti. Abu klierikai mokėsi skirtinguose kursuose, negalėjo susitikti kada nori. Išeidavo į Santaką kartu pasivaikščioti, taip, kad nekristų į akis. Sykį, per kultūrinę programą, visą seminariją vežė autobusais į teatrą Vilniuje. Grįžome jau naktį. Buvo šilta, tamsoje visi ėmė snūduriuoti. Abu draugai miegojo priešais. Jaunesnysis lyg netyčia padėjęs galvą ant peties vyresniajam. Kitą kartą su vyresniuoju buvome nelegaliai ištrūkę į miestą, kažkas davė slaptą raktą nuo šoninių vartelių. Pareiname patyliukais į seminariją po vidurnakčio, o prie kambario durų tas jo draugas sėdi susirangęs ant palangės ir laukia. Mėlyni treningai, basas. Esu dar matęs šventą paveiksliuką, kur gimtadienio proga jis palinkėjęs savo draugui viso to, kas veda į meilę.
Matyt, išsipildė linkėjimas. Abu seminarijos nebaigė ir kunigais netapo. Jaunesnįjį pašalino už drausmės laužymą, o vyresnysis tais pačiais metais, prieš kunigystės šventimus, pats išėjo. Susitikdavau retkarčiais, rodos, jis dirbo draudimo agentu. Klausiau, kaip jaunasis draugas. Sakydavo, kad užsienyje. Paskui po kelerių metų mačiau abu iš tolo lauko kavinėje Vilniaus centre. Atrodė linksmi ir laisvi. Už kelių žingsnių buvusios kunigų seminarijos rūmai. Pagalvojau, kaip jie bendrautų, jei būtų tapę kunigais.
Kas turi teisę atrasti sau vietą Amoris laetitia puslapiuose? Ar liudyti meilę gali tik tie, kurie laikosi Bažnyčios katekizmo? Ką liudija tie, kurie laikosi, bet patys nemyli ir niekada nemylėjo? Taip, popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis paraginimas apdainuoja meilės džiaugsmą šeimoje. Bet ten pat kviečiama prisiliesti prie kiekvieno konkretaus gyvenimo ir pažinti švelnumo jėgą. „Tai darant gyvenimas tampa įstabiai sudėtingas.“