Trumpa pažintis su gražiąja Mijako sala
Nors apie Okinavą neseniai rašiau („Š. A.“, 2020.X.23), susiklostė aplinkybės, kai reikia temą pratęsti. Galbūt nelabai socialiai atsakinga rašyti apie keliones siaučiant koronaviruso pandemijai, tačiau visai neseniai atsirado proga apsilankyti Mijako saloje. Tai visoje Japonijoje žinoma sala, garsėjanti vienais gražiausių šalyje žydro vandens ir šviesaus smėlio paplūdimių, tad nuo seno neformaliai vadinama čiurašima, kas vietinėmis kalbomis reiškia dailią salą. Dabartiniais laikais pagalvojus apie salą pirmiausia į galvą šauna kurortai su prabangiais viešbučiais. Tačiau norėtųsi, kad apie salą būtų žinoma ne tik kaip apie dar vieną turistinę vietovę, tad skubu pasidalinti savo įspūdžiais, kol lietuviakalbėje internetinėje erdvėje neįsigalėjo vien tik paviršutinis komercializuotas ir į asmenukių blykstes orientuotas šio ne tik estetiškai malonaus kampelio vaizdavimas.
Slėpiningasis utakis pietinėje salos dalyje. Čia ir toliau – aut. nuotr.
Apie Mijakodžimą (Mijako salą) įvairiomis kalbomis galima rasti daug šiltų nelyginant okinaviška saulė atsiliepimų ir reikėtų būti itin įnoringam, kad imtum reikšti pretenzijas salai, kurioje telpa daug kas – milžiniški cukranendrių laukai, specifinė riūkiūjietiška architektūra, pakelėse žydinčios kinrožės, prabangūs kurortiniai miesteliai, pasakiški paplūdimiai, koralų rifai… Gatvės švarios, saugu, žmonės draugiški, mandagūs, bet neįsitempę, daug kas labiau primena pagrindinę Okinavos salą, bet ne visą kitą Japoniją. Bene vienintelis mane, lietuvišką rūpintojėlį, nuliūdinęs dalykas buvo suvokimas, kiek menkai vietiniai saugo savo tapatybę.
Sunajamos paplūdimys, vienas įspūdingiausių saloje. Įdomi detalė, kad net šalčiausiais mėnesiais jūros temperatūra prie Mijako krantų nenukrinta žemiau 20 laipsnių.
Tik atvykę pasisamdėme taksi, beveik už viską sumokėdami turizmo atsigavimą per pandemiją skatinančiu Japonijos vyriausybės čekiu. Susipažinimo būta spėraus ir nepakankamai išsamaus, tačiau be taksi būtume daug ko neišvydę, nes viešasis transportas yra prastokai išvystytas ir atvirai diskriminuojantis išmaniųjų telefonų neturinčius atvykėlius, atstumai per dideli įveikti pėsčiomis, o oras pasitaikė lietingas. Kad ir šiltas – dvidešimt keturi laipsniai gruodžio pradžioje. Išvažiavus už oro uosto urbanizuotas vietoves greit pakeitė cukranendrių laukai ir po visą salą šen bei ten išsimėtę vėžlio šarvų formą primenantys kolumbariumai. Okinavos salyne laidojimo tradicijos gerokai skiriasi nuo žemyninės Japonijos, kur vyrauja kompaktiški kuklūs antkapiai. Palaikų deginimas tebėra naujovė, nepasiekusi kaimo vietovių. Kartais prižiūrimi kapų masyvai dunkso cukranendrių laukų pakraščiuose. Mus vežė šešiasdešimt penkerių metų vietinis taksistas, Mijako saloje lankęs pradinę mokyklą ir nuo tada čia gyvenantis, tad pokalbis su juo leido geriausiai susipažinti su Mijakodžima ir aplinkinėmis salomis. Kadangi šiek tiek nutuokiu apie vadinamąją žemyninę Okinavą, galėjau daryti drąsesnes išvadas pabendravęs vos su vienu vietiniu.
Čerpėmis dengtas tradicinis gyvenamasis namas. Eiliniai vietiniai gyvendavo kuklesniuose nameliuose su šiaudiniais stogais, šių praktiniais sumetimais nebėra.
Mijako sala kultūriškai yra viena didžiausių ir – leisiu sau taip pasakyti – reikšmingiausių Riūkiū salyno salų. Vietinė mijakų kalba, nors gimininga japonų kalbai, iš visų japonų-riūkiūjiečių kalbų išsiskiria japonų kalbai visiškai nebūdingu šykščiu balsių vartojimu. Kai kurie žodžiai be jų tiesiog apsieina. Lyg to būtų maža, anksčiau tiltais nesujungtose gretimose mažose salose (Ikemoje ir Kurimoje) vartojamos tarmės, kurių, anot taksisto, nepavyksta suprasti ne tik japonams ar okinavams, bet ir kaimyninių salų gyventojams. Tačiau tai viso labo mijakų dialektai. 70 kilometrų į vakarus nutolusioje Taramos saloje, kurioje pabuvoti neteko, šnekta skiriasi tiek, kad ją kartais kalbotyrininkai laiko atskira kalba. Tačiau Mijako saloje, kaip ir Okinavoje, pasididžiavimo savo unikalia kalba neregėti ir taksistui net buvo keista, kai paklausiau, ar kalbą jis laiko atskira nuo japonų. Tiesa, vietinės kalbos padėtis Mijako saloje daug geresnė, nors salos gyventojų skaičius net nesiekia 50 000, – kalbą mokėjo ir mūsų vairuotojas, tik to nesureikšmino. Kalbos palyginti geresnės padėties priežastis labai paprasta – sala mažiau urbanizuota, o gyvenant kaimo vietovėse galima ir nebūti tobulai japonu. Tačiau štai centrinėje dalyje, Hiraroje, anot vairuotojo, niekas nekalba kitaip, tik japoniškai. Mijako salos gyventojai labai greitai kratėsi mijakiškos ar juolab riūkiūjietiškos tapatybės ir norėjo tapti tikrais japonais. Todėl ir mus vežęs taksistas paklaustas atsakė, kad visų pirma save laiko japonu, o visa kita – antraeilės tapatybės. Ir pridūrė – jo karta jau tokia, leisdamas suprasti, kad ankstesnės kartos atstovai ne visi buvo tokie įsitikinę savo japoniška tapatybe. Pastaruoju metu ir centrinė Tokijo valdžia, ir Okinavos prefektūros valdžia ėmėsi atsargių pastangų neleisti Riūkiū kalboms išnykti, bet sunku pakeisti liūdnas tendencijas, kai patys vietiniai kratosi savo kalbinės tapatybės. Pagalvojau, kad pats sau pavydėsiu, jog gyvenau laikais, kai šiame pasaulio krašte dar vyravo kalbinė įvairovė.
Mijako salos gyventojai ilgą laiką išsaugojo savo senąjį tikėjimą, ir panašų į japonišką šintoizmą, ir
Centrinėje Mijako dalyje dunksantis paminklas senajam salos valdytojui Jonahasedo Tujumiai.
nuo jo besiskiriantį. Tikėjimo esmė – protėvių garbinimas. Nors vietiniai beveik maksimaliai absorbavo japoniškas tradicijas ir šimtmečiais į salą keliaudavo budistinės, konfucianistinės, šintoistinės tiesos, šintoistinių maldyklų ar juolab budistinių šventyklų (pastarųjų išvis, ko gero, nėra minimoje saloje) čia labai kuklus skaičius. Jei ir išvysi šintoistinį torii – žinok, kad už jo greičiausiai bus altorėlis vietiniams dievams. Užtat įdomi detalė – katalikų bažnyčių net trys, ko gero, proporciškai daugiausia šalyje, kur krikščionių vidurkis vos 0,9–2 %. Tačiau daugiausia saloje mistiškųjų utakių, prie kurių vietiniai pasimeldžia ir palieka gėrimų, vaisių, gėlių, o yra tekę matyti ir netuščią cigarečių pakelį. Utakiai – kai kuriose olose, miškeliuose ar ant kalvų pastatyti labai paprasti altorėliai, žymintys šventvietę, kurioje pagerbiami dievai ir protėviai. Žymesni utakiai atrodo ištaigingiau ir primena šintoistines maldyklas, tačiau dažniau jie stebina paprastumu ir nepuošnumu.
Viešnagės metu pasisekė aplankyti pagrindinį salos muziejų. Laiko daug nebuvo, tačiau jo užteko permąstyti sociobiologinę Riūkiū salų įvairovę. Vos 25 kilometrus iš pietų į šiaurę ir maždaug 15 kilometrų iš rytų į vakarus besidriekiančioje saloje yra bent trys endeminės roplių rūšys (driežai). Praėjusiame šimtmetyje čia dar buvo galima išvysti tik šiai salai būdingą tulžio ir šikšnosparnio rūšį, deja, jos išnyko. Šiaurinėje salos dalyje esančiame Šimadžiryje su bangomis ir kylančiu vandens lygiu kovojama mangrovių miškeliu, kuris ir gruodį pilnas gyvybės – krabų, driežų ir paukščių. Šalia galima išvysti egzotiškųjų pandanų, bananų, cikų. Mijakai turi ir vien tik jiems būdingą paprotį – paantu. Šis paprotys išliko dviejose salos gyvenvietėse ir nors tarpusavyje šiek tiek skiriasi, turi vieną bendrą bruožą – festivalio metu vyrai apsidangsto lapais ir visą kūną išsitepa purvu, taip imituodami paantu, arba tradicines dievybes. Persirengusieji paantu eina per kaimus ir visiškai tiesiogine šio žodžio prasme drabsto purvais naujai pastatytus namus ir žmones, ypač mažus vaikus. Purvas čia turi sakralumo prasmę, nes lemia sėkmę ir atbaido piktąsias dvasias. Kadangi Mijako saloje (bent jau būta) daug turistų, tyčiom ar netyčiom į festivalį patekusiajam irgi draugiškai būdavo atseikėjama purvo; pasitaikydavę, kad į festivalį užklydusieji tariamai ar iš tiesų nežinoję, ko tikėtis, ir vėliau skundęsi, tad prieš porą metų imta įspėti purvo bijančius smalsuolius nekelti kojos į vietas, kur vyksta festivalis. Kai kurie žmonės neįvertina festivalio išskirtinumo, o štai UNESCO šią šventę prieš porą metų įtraukė į nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Salos peizaže dominuojančios cukranendrės.
Mijakodžima dabar yra neatsiejama Japonijos dalis, tačiau kadaise ši sala nepriklausė ne tik Japonijai, bet ir Riūkiū salas valdančiai valstybei. Iš išlikusių šaltinių matyti, kad XIV a. viduryje būta bandymų konsoliduoti valdžią saloje, čia daug pasitarnavo garsiausias vietinis didikas Jonahasedo Tujumia, užmezgęs ryšius su Čiūzano karalyste (dabartinė pagrindinės Okinavos salos centrinė dalis), su Jaejamos salų valstybės vadovu mokėjęs jai duoklę ir 1390 m. paskelbtas Mijako salos valdovu. Mokesčiai centrinei valdžiai su laiku darėsi tokie dideli, kad Mijako salos gyventojai iki šiol nejaučia nostalgijos laikams, kai buvo suvienytos Riūkiū karalystės sudėtyje. Kai kalbame apie Mijako salą, reikėtų ją išskirti ne tik iš Japonijos, bet ir iš Riūkiū salų konteksto. Jei istorija būtų pakrypusi kitaip, Riūkiū salynas būtų priklausęs Kinijai arba net tapęs nepriklausoma valstybe. O Mijako sala šiaip galėjo ir neatitekti Japonijai. Inkorporuotas Mijako salas kartu su Jaejamos salomis naujoji Japonijos valdžia 1881 m. buvo linkusi atiduoti Kinijai mainais į prekybinių ryšių užmezgimą. Vis dėlto dėl vidinių neramumų Kinijai nusilpus šio punkto buvo atsisakyta ir Mijako sala pasiliko Japonijos dalimi. Tačiau dėl 215 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Mijako salos nutolusių mažyčių negyvenamų Senkaku salų priklausymo iki šiol verda teritoriniai ginčai tarp Japonijos, Kinijos ir Taivano.
Mijako oro uostas su tradicinėje architektūroje naudojamomis čerpėmis.
Kiekvieną kartą lankydamasis Okinavoje patiriu trejopą būseną – nuostabą, kaip smarkiai salos skiriasi nuo visos kitos Japonijos ir net tarpusavyje (nors koją buvau įkėlęs tik į keturias, iš jų tik į dvi ne probėgšmais), pagarbą gamtos grožiui ir trapumui bei nusivylimą dėl to, kaip sparčiai vietiniai tolsta nuo savo tapatybės ir kaip paveldas virsta tik iškamša turistams masinti. Vis dėlto ši sala galbūt turi netgi daugiausia šansų išlaikyti savitumą. Be kita ko, mijakų kalba yra geriausiai skaitmenizuota po okinavų kalbos, yra bent vienas mijakiškai dainuojantis populiarus dainininkas, teko girdėti apie gerai kalbą išmokusį užsienietį. Vis dėlto ir čia jai tenka kovoti su laiku, kuris visoms Riūkiū kalboms yra negailestingiausias, kai vietiniai vis dar sprendžia – išsaugoti ar pamiršti.
