Simone’os Weil laiškai

 

Nemažą prancūzų filosofės, „šventosios pasaulietės“ Simone’os Weil (1909–1943) palikimo dalį sudaro korespondencija. Garsiausi laiškai – dominikonui Perrinui, įtraukti į knygą „Dievo laukimas“ (Attente de Dieu, liet. 2017), kuriuose ji aiškina, kodėl nesiryžta apsikrikštyti, „Laiškas vienuoliui“, skirtas dominikonui Couturier, kur pateikiamas žmogaus prie Bažnyčios slenksčio 14 punktų klausimynas, ir laiškas karo invalidui Joë Bousquet – šioji draugystė užsimezgė per vieną naktinį pokalbį, – vadinamas jos pirmąja dvasine autobiografija (prie laiško S. Weil pridėjo George’o Herberto eilėraštį „Meilė“, svarbų jos atsivertimui). 1937–1938 m. laiškuose medicinos studentui Jeanui Posternakui – juodu susipažino gydydamiesi Šveicarijos klinikoje – ji dalijasi įspūdžiais iš Italijos, kur mėgavosi muzika, architektūra, muziejų lobiais, pateikia pačios verstų Homero „Iliados“ ir Platono ištraukų ir ragina adresatą mokytis senosios graikų kalbos (pasak jos, lengvos!), kad galėtų skaityti Platoną. O prieš mirtį rašytuose laiškuose tėvams, slėpdama savo sveikatos būklę, pasakoja apie Londono orus, parkuose vaikštinėjančias mergaites, vaisių desertus, Shakespeare’o spektaklius…

Šiai publikacijai pasirinktas prancūzų rašytojui Georges’ui Bernanosui skirtas laiškas, kurį jis iki mirties nešiojosi savo piniginėje, ir keli laiškai ispanui Antonio Atarésui, internuotam Viši belaisvių stovyklose, nepažįstamam bendraamžiui, su kuriuo ji gyvenime nė karto nesusitiko.

 

Laišką G. Bernanosui S. Weil parašė 1938 m., atsiliepdama į jo pamfletą „Didžiosios kapinės po mėnuliu“ (Les Grands Cimetières sous la lune). Kilus Ispanijos pilietiniam karui G. Bernanosas iš pradžių palaikė nacionalistus, bet pasibaisėjęs Maljorkos Palmoje frankistų vykdytomis represijomis nuo jų atsimetė. S. Weil 1936 m. rugpjūčio 8 d. kirto Ispanijos sieną, pasiryžusi kautis respublikonų gretose, bet dėl nelaimingo atsitikimo (įkišo koją į verdantį aliejų) turėjo palikti šalį, o tai, ką spėjo pamatyti fronte, atgrasė ją nuo tolesnio dalyvavimo Ispanijos kare.

 

Pone,

kad ir kaip būtų juokinga rašyti rašytojui, kuris dėl savo profesijos pobūdžio visada būna užverstas laiškais, perskaičiusi „Didžiąsias kapines po mėnuliu“ negaliu susilaikyti to nepadariusi. Ne todėl, kad tai pirmas kartas, kai mane sujaudina Jūsų knyga; „Kaimo klebono dienoraštis“ – mano akimis, pati gražiausia, bent jau iš tų, kurias esu skaičiusi, ir iš tikrųjų didi knyga. Bet jeigu man ir patiko ankstesnės Jūsų knygos, neturėjau jokios priežasties varginti Jus laiškais. Dėl paskutinės – kitas reikalas; aš turėjau patirties, atliepiančios jūsiškę, nors kur kas trumpesnį laiką, tik paviršutiniškos, išgyventos kitoje vietoje ir iš pirmo žvilgsnio – tik iš pirmo žvilgsnio – visai kita dvasia.

Aš nesu katalikė, nors – tai, ką pasakysiu, be abejo, ne kataliko lūpose turėtų atrodyti pasipūtėliška kiekvienam katalikui, bet nemoku to išreikšti kitaip, – nors niekas katalikiško, niekas krikščioniško man niekada neatrodė svetima. Kartais sakydavau sau, kad jeigu tik prie bažnyčių durų kabėtų skelbimai, kad įeiti vidun draudžiama kiekvienam, kurio pajamos viršija tokią ar tokią sumą – nedidelę sumą, – aš bemat atsiversčiau. Nuo vaikystės prijaučiau grupuotėms, priskiriančioms save prie niekinamų socialinės hierarchijos sluoksnių, kol suvokiau, kad šios grupuotės dėl savo pobūdžio negali neatbaidyti joms prijautusių žmonių. Paskutinė, kuri man įkvėpė šiokį tokį pasitikėjimą, buvo ispanų CNT¹. Prieš pilietinį karą buvau truputį pakeliavusi po Ispaniją – nedaug, bet pakankamai, kad pamilčiau šią tautą, kurios sunku nepamilti; anarchistų judėjimas man atrodė natūrali jos didybės ir trūkumų, jos pačių teisėčiausių ir pačių neteisėčiausių siekių apraiška.

CNT, FAI² buvo stebinanti jovalynė, kur būdavo įsileidžiamas bet kas, todėl čia vienas greta kito rasdavo vietą amoralumas, cinizmas, fanatizmas, žiaurumas, bet netrūko ir meilės, brolybės dvasios ir ypač garbės jausmo, tokio gražaus, kai į jį pretenduoja pažeminti žmonės; man atrodė, kad tie, kurie ateina čia vedami idealų, ima viršų prieš tuos, kuriuos akina smurto ir suirutės pomėgis. 1936 m. birželį buvau Paryžiuje. Aš nemėgstu karo; bet kare didžiausią siaubą man visada kėlė likusiųjų užnugaryje padėtis. Kai supratau, kad negaliu savęs įveikti, kad norom nenorom morališkai dalyvauju šiame kare, t. y. kiekvieną dieną, kiekvieną valandą trokštu vienų pergalės ir kitų pralaimėjimo, pasakiau sau, jog Paryžius man yra užnugaris, sėdau į traukinį ir išvažiavau į Barseloną ketindama įsitraukti į kovą. Tai buvo 1936 m. rugpjūčio pradžia.

Per vieną nelemtą įvykį man teko sutrumpinti viešnagę Ispanijoje. Kelias dienas praleidau Barselonoje; paskui Aragono krašte, po atviru dangumi prie Ebro upės, už penkiolikos kilometrų nuo Saragosos, toje pat vietoje, kur neseniai per Ebrą buvo persikėlę Yagüės³ būriai; po to ligonine paverstuose Sidžeso rūmuose; paskui vėl Barselonoje; iš viso beveik du mėnesius. Palikau Ispaniją ne savo valia ir ketinau ten grįžti; vėliau sąmoningai nieko nesiėmiau. Nebejaučiau jokios vidinės būtinybės dalyvauti kare, kuris jau buvo nebe išbadėjusių valstiečių karas su žemvaldžiais ir žemvaldžius remiančia dvasininkija, kaip atrodė iš pradžių, o karas tarp Rusijos, Vokietijos ir Italijos.

Atpažinau tą pilietinio karo, kraujo ir teroro kvapą, kurį skleidžia Jūsų knyga; aš juo alsavau. Turiu pasakyti, kad nemačiau ir negirdėjau nieko, kas visiškai prilygtų niekšingumui, apie kurį liudija kai kurios Jūsų papasakotos istorijos, kaip tas senų valstiečių užpuolimas, tie jaunieji fašistai, verčiantys bėgti senius guminių lazdų smūgiais. Tačiau užteko to, ką girdėjau. Man vos neteko dalyvauti kunigo egzekucijoje; per kelias laukimo minutes klausiau savęs, ar aš tiesiog žiūrėsiu, ar pati būsiu sušaudyta už mėginimą įsikišti; ir dabar nežinau, ką būčiau dariusi, jei laimingas atsitiktinumas nebūtų sutrukdęs egzekucijai.

Kiek daug istorijų veržiasi iš mano plunksnos… Bet būtų per ilgai; ir kurių galų? Pakaks vienos. Buvau Sidžeso rūmuose, kai nugalėta liaudies milicija grįžo iš žygio į Maljorką. Jie patyrė didelių nuostolių. Iš keturiasdešimties jaunuolių, išvykusių iš Sidžeso, žuvo devyni. Tai paaiškėjo tik kai grįžo likusieji, trisdešimt vienas. Jau kitą naktį buvo surengtos devynios baudžiamosios ekspedicijos ir šiame miestelyje, kur liepos mėnesį dar viešpatavo ramybė, nužudyti devyni fašistai, arba vadinamieji fašistai. Tarp tų devynių – trisdešimtmetis kepėjas, kurio nusikaltimas buvo tas, kaip girdėjau, kad jis priklausė somatén⁴ milicijai; senas tėvas, kuriam jis buvo vienturtis vaikas ir vienintelis ramstis, išsikraustė iš proto. Ir dar viena istorija: Aragone mažas tarptautinis būrys, dvidešimt du kovotojai iš įvairių šalių, po nedidelio susirėmimo paėmė į nelaisvę penkiolikmetį vaikinuką, kariavusį falangistų gretose. Jis drebėjo iš baimės matydamas, kaip jo akyse žudomi draugai, ir vos tik suimtas pasakė, kad buvo paimtas į kariuomenę prieš savo valią. Jį apieškant buvo rastas medalionas su Švč. Mergele ir falangisto bilietas; jis buvo nuvestas pas Durruti⁵, kolonos vadą, ir šis, visą valandą postringavęs jam apie anarchistų idealo grožybes, leido pasirinkti – mirti ar tuojau pat pereiti į gretas tų, kurie jį paėmė į nelaisvę, ir stoti prieš savo vakarykščius draugus. Durruti leido vaikinukui parą pagalvoti; po dvidešimt keturių valandų vaikinukas pasakė „ne“ ir buvo sušaudytas. O juk Durruti tam tikrais atžvilgiais buvo nuostabus žmogus. Mažojo herojaus žūtis tebeslegia mano sąžinę, nors sužinojau apie ją tik po visko. Ir dar: viename kaime, kuris nežinia kiek kartų ėjo iš rankų į rankas raudoniesiems ir baltiesiems, raudonoji milicija, galutinai jį atsiėmusi, rado rūsiuose saujelę paklaikusių, išsigandusių ir išbadėjusių būtybių, tarp kurių buvo trys ar keturi jaunuoliai. Raudonieji padarė išvadą: jei jaunuoliai, užuot pasišalinę su mumis, kai atsitraukėme paskutinį kartą, pasiliko ir sulaukė fašistų, vadinasi, jie yra fašistai. Taigi, nieko nelaukę, juos sušaudė, o paskui kitiems davė valgyti, laikydami save labai humaniškais. Ir paskutinė istorija, nutikusi užnugaryje: du anarchistai man pasakojo, kaip sykį jie su draugais sučiupo du kunigus; vienas buvo nušautas iš revolverio vietoje, kito akyse, paskui kitam buvo pasakyta, kad gali eiti. Kai jis buvo už dvidešimties žingsnių, jie jį nukepė. Tas, kuris pasakojo šią istoriją, labai stebėjosi, kad aš nesijuokiu.

Barselonoje per baudžiamąsias ekspedicijas būdavo nužudoma po penkiasdešimt žmonių per naktį. Žiūrint proporcingai tai daug mažiau negu Maljorkoje, nes Barselona turi beveik milijoną gyventojų; tris dienas, beje, ten vyko žūtbūtinis gatvių mūšis. Bet skaičiai tokiu atveju, ko gero, nėra esminis dalykas. Esminis dalykas – požiūris į žudymą. Niekada nemačiau nei tarp ispanų, nei tarp prancūzų, atvykusių čia kovoti arba pasivaikščioti – pastarieji dažniausiai būdavo prėski, nepavojingi intelektualai, – niekada nemačiau tarp jų nė vieno žmogaus netgi draugijoje be pašalinių reiškiant pasipiktinimo, pasibjaurėjimo ar bent jau nepritarimo dėl bergždžiai pralieto kraujo. Jūs kalbate apie baimę. Taip, baimė atliko savo vaidmenį šiose žudynėse; bet ten, kur buvau aš, nemačiau, kad ji vaidintų tokį vaidmenį, kokį jai priskiriate. Akivaizdžiai drąsūs vyrai – bent jau vieno drąsa galėjau įsitikinti savo akimis – kartą, užkandžiaudami ir draugingai bendraudami, su maloniomis, broliškomis šypsenomis pasakojo, kiek jie nužudė kunigų ir „fašistų“ – labai plati sąvoka. Bent jau man susidarė įspūdis, kad kai laikini dvasiniai vadai priskiria kažkurią kategoriją žmogiškųjų būtybių prie tų, kurių gyvybė nieko neverta, žmogui nieko nėra natūraliau kaip žudyti.

Kai žinoma, kad galima žudyti nerizikuojant nei būti nubaustam, nei pasmerktam, tai ir žudoma; ar bent jau šypsenomis skatinami tie, kurie žudo. Jeigu ir pasitaiko, kad iš pradžių juntamas šioks toks pasibjaurėjimas, jis nutylimas, o netrukus ir nuslopinamas iš baimės pasirodyti nevyriškam. Įsitraukiama, pasiduodama svaiguliui, kuriam neįmanoma pasipriešinti neturint dvasinės jėgos, o ji, manau, yra išskirtinis dalykas, nes niekur jos nemačiau. Užtat mačiau romių prancūzų, kuriems iki tol nejaučiau paniekos, – jiems nebūtų šovę į galvą patiems eiti žudyti, bet jie aiškiai mėgavosi skendėdami šioje kraujo prisigėrusioje atmosferoje. Jau niekada ateityje negalėsiu jausti jiems nė menkiausios pagarbos.

Tokioje atmosferoje greitai pamirštamas ir pats kovos tikslas. Mat tikslą galima apibrėžti tik siekiant visuomenės gerovės, gero žmonėms – o žmonės čia neturi jokios vertės. Šalyje, kur didžioji dauguma vargšų – valstiečiai, svarbiausias visų kraštutinės kairės grupuočių tikslas turėtų būti pakelti valstiečių gyvenimo lygį; ir šitas karas,
ko gero, pirmiausia, iš pradžių, buvo žemių dalijimo šalininkų ir priešininkų karas. Ir ką gi, tie nelaimingi ir nuostabūs Aragono valstiečiai, kurie liko išdidūs po tiekos pažeminimų, nekėlė susidomėjimo netgi liaudies milicijai. Jie neturėjo įžūlumo, žvėriškumo, neįžeidinėjo kitų – bent jau aš nieko tokio nemačiau, bet žinau, kad anarchistų kolonose už vagystę ir išprievartavimą buvo baudžiama mirtimi – ir ginkluotus žmones nuo beginklių gyventojų skyrė praraja, beveik tokia pat praraja, kokia skiria vargšus ir turtuolius. Tai galėjai pajusti iš visada gana romios, nuolankios, baimingos vienų laikysenos ir kitų nesivaržymo, begėdiškumo, globėjiško elgesio.

Eini į savanorius pasiryžęs aukotis ir žūsti kare, panašiame į samdinių, kare, kur vis labiau įsigali žiaurybės ir lieka vis mažiau pagarbos priešui.

Galėčiau be galo tęsti tokius apmąstymus, bet reikia liautis. Nuo to laiko, kai pabuvau Ispanijoje, girdėdama, skaitydama įvairiausius svarstymus apie Ispaniją negaliu pacituoti nė vieno autoriaus, išskyrus Jus, nes Jūs, kiek žinau, buvote pasinėręs į Ispanijos karo atmosferą ir jai atsispyrėte. Jūs esate rojalistas, Drumont’o⁶ mokinys – koks skirtumas? Jūs man nepalyginti artimesnis už mano draugus iš Aragono liaudies milicijos – draugus, kuriuos aš vis dėlto mylėjau.

Tai, ką rašote apie nacionalizmą, karą, prancūzų užsienio politiką pokariu, mane irgi sujaudino. Versalio sutarties metu man buvo dešimt metų. Iki to laiko buvau patriotė, egzaltuota kaip visi karo metų vaikai. Noras pažeminti nugalėtą priešą, kuris tuo laikotarpiu (ir vėlesniais metais) visur liejosi per kraštus taip pasibjaurėtinai, mane visam laikui išgydė nuo to naivaus patriotizmo. Mano šalies noras pažeminti kitus mane skaudina labiau negu pažeminimai, kuriuos gali tekti patirti jai.

 

S. Weil

 

Panelė Simone Weil

3, rue Auguste-Comte, Paryžius (VI)

 

P. S. Savo adresą užrašiau mašinaliai. Mat pirmiausia manau, kad turite svarbesnių darbų negu atsakinėti į laiškus. Be to, mėnesį ar du būsiu Italijoje ir Jūsų laiškas, ko gero, ten manęs nepasivytų, nebent lauktų pakeliui.

 

 

●

 

Laiškų, rašytų Antonio Atarésui 1941–1942 m., iš viso išlikę šešiolika. Apie apgailėtiną frankizmo išvarytų iš tėvynės ispanų padėtį Vernė belaisvių stovykloje Prancūzijos pietuose ir anarchistą valstietį iš Aragono kaimo, savamokslį Antonio Atarésą, kurio beveik visą šeimą išžudė frankistai, niekieno nelankomą ir negaunantį siuntinių, Simone’ai Weil papasakojo ten laikytas senų laikų bičiulis anarchistas Nikolajus Lazarevičius. S. Weil panoro kuo galėdama A. Atarésui padėti ir jam parašė. Taip prasidėjo neakivaizdinis jų bendravimas. Antonio laiškų Simone’ai nėra išlikę, bet iš to, ką jis rašė filosofės tėvams, galima spėti, kad išvykusi į Jungtines Valstijas Simone’a mažai jam terašė arba jos laiškai adresato nepasiekdavo. 1944 m. pradžioje, nežinodamas, kad jo draugė mirė, jis dar rašė jai iš Alžyro. 1951 m. A. Atarésas įsikūrė Buenos Airėse. Jo mirties data nežinoma.

 

Marselis, 1941 m. balandžio 22 d.

 

Mielas drauge,

atleisk, kad neparašiau Tau anksčiau. Buvau labai užsiėmusi. Tu puikiai supratai mano mintį paskutiniuose dviejuose laiškuose, bent jau mano minties esmę. Apie tai būtų galima daug ką pasakyti, bet dabar ne laikas.

Čia nuostabus oras: jūroje šviesos srautai, o medžiai apsipylę žaluma. Esu laiminga žinodama, kad jauti džiaugsmą žiūrėdamas į kalnus. Kol žmogus turi tokius dalykus kaip jūra, kalnai, vėjas, saulė, žvaigždės, mėnulis, dangus, jis negali būti visiškai nelaimingas. Ir net jeigu iš jo visa tai atimama ir jis pasodinamas į belangę, jį paguosti turėtų jau vien žinojimas, kad visi tie dalykai egzistuoja, kad jie yra gražūs ir kad kiti jais nevaržomai mėgaujasi.

Tai, kad tenai, kur esi, sugebi patirti džiaugsmą, rodo, kad Tau pavyko išsaugoti geriausiąją savo dalį. Tau teko kentėti, bet niekas iš tikrųjų nepadarė Tau žalos. Man tai didelis džiaugsmas, ir aš jaučiuosi laiminga užmezgusi ryšį su Tavimi.

[...] Atleisk, kad vis dar neradau laiko išsiųsti Tau knygų. Išsiunčiau siuntinį; galbūt jau jį gavai. Netrukus išsiųsiu dar vieną.

Nurašiau Tau keletą coplas⁷. Linkėjimai.

 

Simone Weil

 

 

Marselis, 1941 m. liepos 21 d.

 

Mielas drauge,

taip, aš gavau Tavo laišką. Ieškojau kokio nors žodyno ir ispaniškos prancūzų kalbos gramatikos; knygynuose jų nėra, bet manau, kad pavyks gauti. Tačiau filosofijos ar geros literatūros knygų, deja, ispaniškai nerandu. Ar Tu moki prancūziškai pakankamai gerai, kad galėčiau Tau atsiųsti prancūziškų knygų?

Išsiunčiau perlaidą ir toliau kartkartėmis jas siuntinėsiu pagal Tavo poreikius ir savo galimybes. Nemanau, kad dėl to Tave turėtų graužti sąžinė ar kankinti abejonės. Kai turiu bent kiek pinigų, niekada neatrodo, kad tie pinigai priklauso man. Tiesiog jų yra. Siųsdama nesijaučiu juos atiduodanti. Jie tiesiog pereina iš mano rankų į rankas kito žmogaus, kuriam jų reikia, ir aš jaučiuosi niekuo dėta. Norėčiau, kad pinigai būtų kaip vanduo ir patys plauktų ten, kur jų trūksta. Taigi, kai atkeliauja perlaida, įsivaizduok ne kad gauni kažką iš manęs, o tiesiog kad tau truputis pinigų įkrenta į rankas. Šitai neturi nieko bendro su mumis. Tu ir aš, tas, ką mudu duodame vienas kitam ir gauname vienas iš kito, – tai mintys ir jausmai laiškų forma. Tarp mūsų vyksta tokie mainai, nes daugelį dalykų jaučiame ir mąstome vienodai. O dėl viso kito, tai visada sakyk, ko Tau reikia, ir aš padarysiu, ką galėsiu; išskyrus tai, nė vienas nesukim dėl to galvos, nes mudviejų asmeniniams santykiams šitai nieko nereiškia. Tikiuosi, supranti mane ir šiuo klausimu jauti tą patį.

Man labai patiko Tavo atsiųstas eilėraštis ir jausmas, kurį jis išreiškia.

Dėkoju, kad papasakojai apie savo kasdienį gyvenimą. Ar dar ilgiesi Pirėnų paukščių⁸? Nežinau, ar tyla nėra gražesnė už visas giesmes. Kai erdviame gamtovaizdyje leidžiasi arba kyla saulė, nėra didesnės harmonijos už tylą. Net jeigu aplink tave kalba ir triukšmauja žmonės, girdi tylą, plevenančią virš viso to ir nusidriekiančią ligi pat dangaus. Džiaugiuosi, kad turi gryno vandens; grynas vanduo – puikus dalykas. Naktys Afrikoje tikriausiai labai giedros ir žvaigždėtos. Ar mėgsti žiūrėti į žvaigždes? Ar jas pažįsti? Platonas sakė, kad rega yra iš tikro vertinga tik todėl, kad leidžia pažinti žvaigždes, planetas, mėnulį, saulę. Man gėda prisipažinti, kad beveik nepažįstu žvaigždynų ir nežinau jų pavadinimų. Prieš kelis mėnesius įsitaisiau žvaigždėlapį, kad nebebūčiau tamsuolė. Bet jo neištyrinėjau; mat paskui pamaniau, kad norint žiūrėti į dangų nereikia knygų ir kad dažnai ir ilgai į jį žiūrint galbūt pavyks be jokios pagalbos pažinti žvaigždžių grupes ir dangaus judėjimą, kaip piemenims, kurie išrado astronomiją prieš tūkstančius metų. Man nėra didesnio džiaugsmo kaip žiūrėti į dangų giedrą naktį, taip sutelkus dėmesį, kad visos kitos mintys išgaruoja; tada galėtum patikėti, kad žvaigždės krenta sielon.

Tu turi bent jau saulę ir žvaigždes. Aišku, norėčiau, kad turėtum ir kitus gražius dalykus, kurių neturi; bet ką daryti? Aš truputį pažįstu – deja, ne per geriausiai – vieną žmogų, kuris užima gana svarbų postą Alžyre. Parašyk, ar tai gali būti naudinga.

Aš, be abejo, netrukus paliksiu Marselį ir išvažiuosiu dirbti laukuose. Jei taip įvyks, ko gero, nebegalėsiu Tau daug rašyti, nes būsiu pavargusi. Bet juo labiau galvosiu apie Tave.

 

Draugiškai

Simone Weil

 

 

1942 m. pavasaris

 

Mielas drauge,

jau ateina pavasaris. Tikiuosi, kad tenai, kur esi, klimatas šiuo metų laiku dar nėra varginantis. Prasideda laukų darbai; gal Tau kas nors pasikeis.

Jei nėra kaip pagelbėti Tau, kad atsidurtum Prancūzijoje, gal reikia imtis žygių ir mėginti padėti Tau palikti Europą? Parašyk, ką manai.

Kad ir ką sakai apie šaltinius, teikiančius Tau paguodą, gerai žinau, kad visas Tavo džiaugsmas atkariautas iš skausmo. O tai pats gražiausias džiaugsmas. Jausdamas tokį džiaugsmą, dalijiesi juo su tikraisiais išminčiais, gyvenusiais iki krikščionybės, ir tikraisiais vėlesnių laikų šventaisiais. Jie sugebėjo pakylėti savo sielą iki daugumai žmonių nepažįstamų aukštumų, kur skausmas – džiaugsmas, o džiaugsmas – skausmas. Iki tokių aukštumų yra pakilę ir tikri poetai. O tikroji poezija iš tenai nusileidžia. Tu esi visų jų brolis. Bet vis dėlto norėčiau, kad patirtum ir bent kiek gryno džiaugsmo, džiaugsmo, kuris iš tikrųjų būtų džiaugsmas. Manau, tam užtektų būti laisvam gražioje vietovėje po atviru dangumi. Tai taip nedaug; nejaugi iš tiesų būtų sunku gauti bent tiek?

Nikolajus [Lazarevičius] dabar su žmona ir vaiku yra viename Varo departamento mieste. Manau, jie laimingi pagaliau būdami kartu. Juk jie ilgai kentėjo.

Šiuo metu yra daug kančios, bet labai maža jos dalis iš tiesų tinkamai pakeliama. Tinkamai pakelti kančią, susigrąžinant džiaugsmą per kančią, – tai, žinoma, lygiai taip pat vertinga kaip parašyti gražų eilėraštį ar filosofijos veikalą, padaryti mokslinį atradimą ar panašiai.

Pasikliauk mano broliška draugyste.

 

Simone Weil

 

P. S. Štai kelių graikiškų Aischilo eilučių vertimas. Tuos žodžius taria Prometėjas, dievas, kuris, kaip tikėjo graikai, išgelbėjo žmones nuo pražūties, pavogęs ir padovanojęs jiems ugnį ir išmokęs juos kalbos, skaičiavimo, astronomijos, amatų ir menų. [...]

 

 

Oranas, 1942 m. gegužės 18 d.

 

Mielas drauge,

šiandien esu priversta parašyti kai ką, kas, bijau, Tau gali būti labai skaudu. Galvojant apie tai man plyšta širdis. Paskutiniame laiške pasakojau, kokių žygių ėmėsi mano tėvai, kad išvyktų į Ameriką, ir rašiau, kad negaliu atsisakyti jų lydėti. Bet nemaniau, kad tie žygiai bus sėkmingi. Jie buvo sėkmingi, ir per atsitiktinumą labai greitai buvo gauta vieta laive.

Ką tik perplaukiau jūrą – pakartojau Tavo kelionę, kuri Tau pasirodė tokia graži. Tuo metu, kai mano siela buvo perpildyta nuostabaus jausmo iš visų pusių regint jūrą, galvojau apie Tave.

Graužiuosi dėl to, kad laiškai iš Amerikos keliauja kur kas ilgiau negu iš Marselio. Susirašinėti mums bus sunkiau. Laiškai oro paštu kainuoja per daug brangiai, kad galėtume dažnai juos siųsti. O kitokie keliauja lėtai.

Bet mes vis tiek ir toliau susirašinėsime. O svarbiausia – mus, kaip ir anksčiau, jungs mintys. Galvosiu apie Tave kiekvieną mielą dieną. Kas dieną sakyk sau: „Šiandien mano draugė pagalvojo apie mane ir trokšta, kad aš patirčiau džiaugsmo pilnatvę.“

Ar rašei Meksikos konsului? Jeigu ne, parašyk jam kuo greičiau. Aš perdaviau žinią apie Tave vienam žmogui, kuris eina svarbias pareigas konsulate.

Jeigu pasiseks, mudu galbūt susitiksime Amerikos [žemyne].

Perduodu žvaigždes, mėnulį, saulę, dangaus žydrynę, vėją, paukščius, šviesą, neaprėpiamą erdvę, perduodu visa tai, kas visada liks su Tavim, perduodu visa tai iš savo minčių Tavo labui, kad kiekvieną mielą dieną teiktų Tau džiaugsmo, kurio linkiu ir kurio esi be galo vertas.

Atleisk, kad nieko negalėjau dėl Tavęs padaryti ir kad dabar iškeliauju taip toli.

Jei gali, kuo greičiau parašyk man šiuo adresu:

Panelei Simone Weil

Ponia Bercher, Blaise’o Pascalio g. 148, Kasablanka

Draugiškai iš visos širdies

 

Simone Weil

 

 

Parengė ir vertė Diana Bučiūtė