Sagaalganas, Baikalo žiema ir laimės paieškos

 

„Noriu būti laiminga“, – pareikšdavo mano vyresnioji dukra kaskart, kai bandydavau jai įteigti eilinę socialinę dogmą. Mano vaikiškus klausinėjimus ir pavyzdžius ji stojiškai atremdavo ir siųsdavo mane penktos ryto link, kur čiulba paukšteliai, tarp ryžių laukų Katmandu vinguriuoja takelis į vaikų mokyklą, kur ji padėjo mokytis našlaičiams vaikams ir kur išbuvo du mėnesius…

Gimusi Prancūzijoje, mokiusis geriausiose Anglijos ir Amerikos mokyklose, per atostogas išvažinėjusi pusę pasaulio, nakvojusi penkių žvaigždučių viešbučiuose, ji atkakliai tvirtino, kad būtų laiminga miegodama ant grindų ir dar neišaušus kulniuodama takeliu į mokyklą pas jos laukiančius vaikus… Tuomet aš supratau, kad ničnieko neišmanau apie laimę, ir nusprendžiau paklausinėti mane supančių žmonių…

Jie irgi ne kažin ką išmanė ir siuntė mane ten, kur vynas su austrėmis, picos, degtinė, agurkai, kotletai, barščiai, krepšiai, mašinos, briliantai, kelionės – kam ko reikėjo.

Ūmai susimąsčiau – o kas ta laimė?

Kaip tik pasitaikė dėdulė Freudas ir pareiškė: „Užduotis padaryti žmogų laimingą nebuvo įtraukta į pasaulio sukūrimo planą.“

Darėsi vis įdomiau…

Supratau, jog retas įsivaizduoja, kas yra laimė. Tiksliau, visiems suprantamas džiaugsmas, svajonė, norų išsipildymas… O laimė – lyg ir ne itin suprantama, kas tai… To ir užteko, kad imčiau ruoštis į kelionę. Ką gi dar galėtų daryti fotografas, užsidegęs noru išsiaiškinti, nufotografuoti, papasakoti…

Aš – story teller. Aš negaliu fotografuoti tiesiog eidama pro šalį gatve, man nuobodūs paprasti statiški kadrai, aš mėgstu žmones, mėgstu klausinėti, mėgstu klausytis istorijų… Dėlioti iš nuotraukų dėliones… Todėl aš nuolat kelyje, man tai svarbiausia… Mano komforto zona ir galios vieta – oro uostas!

Pirmiausia „laimės“ ieškoti leidausi į Čiukčiją. Draugės ištarta frazė: „Atsargiai, Sašenka, Čiukčijoj visos svajonės išsipildo“ – tapo intriguojančiu kelrodžiu. Nuoširdžiai pasakysiu, jog visai nesiorientuoju vietovėse, todėl nuolat atsiduriu kažkur, kur eiti nė neketinau ir kur manęs, lyg tyčia, laukia geriausi susitikimai ir kadrai.

Čiukčijoje, Beringo sąsiaurio pakrantėje, prie Lorino gyvenvietės, Banginių medžiotojų šventės metu užklydau į jurtą, kur per neatsitiktinį atsitiktinumą sutikau Mišą Kožuchovą – jis taip pat filmavo laidą apie banginius… Čia viskas ir prasidėjo.

Mūsų susitikimas buvo pratęstas: Butanas, Solovkai, „Kruzenšternas“ ir žieminis Baikalas.

Apie šias keliones galima pasakoti valandų valandas, šimtai fotografijų, istorijų, atsiminimų… Stiprioji kelionių su Klubu [žurnalisto ir keliautojo Michailo Kožuchovo kelionių klubas, rengiantis keliones ir ekskursijas su žymiais muzikantais, artistais ir rašytojais, – J. J.] savybė – tai Mišos įdirbis ir pažintys su vietos gidais. Gidas, palydovas tokiose išvykose yra svarbiausia. Ačiū Mišai, kad jais dosniai dalinasi.

Viena iš mano mylimiausių ir įspūdingiausių kelionių – žieminis Baikalas, sunkiai pasiekiamas ledinis gražuolis…

Ruošdamiesi kelionei nusprendėme, kad iš pradžių važiuosiu su grupe, o tada su vairuotoju ir gidu trauksiu toliau… Tikslas – rasti šamanus ir išklausti jų apie laimę. Na, jei jau yra tikslas, nematau kliūčių – štai koks šūkis!

Įsivaizduokite, minus 40, nuo taško iki taško – 8 valandos kelio, nusigauti būtina dar iki sutemų, užtat bet kuriuo paros laiku, kad tave nudžiugintų ir nustebintų, patieks svarbiausią nacionalinį patiekalą – sriubą su lakštiniais ir buuzais… Ir taip visą svečiavimosi laiką. Manuoju atveju – tris savaites.

Prie Baikalo specialiai važiavome būtent žiemą. Pirma, kad pamatytume jį užšalusį – tai kerintis vaizdas. Antra, dėl Naujųjų metų – Sagaalgano…

Baltoji šventė pagal budistų tradicijas švenčiama sausio–vasario mėnesiais. Šiemet kaip tik pasitaiko vasario 11-ąją. Šiuo metu visi iš tolimiausių gyvenviečių keliasi į centrą ir galima vienoje vietoje sutikti buriatus, rusus, sentikius iš Tarabogatajaus kaimo, Jekaterinos ištremtus į šį atšiaurų kraštą, šamanus, budistų vienuolius.

Budistų vienuolynai – dacanai supa visą Baikalą. Tuo metu jau buvau lankiusis Butane ir žinojau apie budistų apeigas ir mantras, apie maldas ir giedojimus, tačiau Ivolgos vienuolynas su gyvu negyvu Itigelovo Chambo lamos netrūniu kūnu mane sukrėtė… Sėdi ant pasostės vienuolis, mažutis toks, šimtai žmonių aukodami meldžiasi aplinkui. Itigelovo neaprašinėsiu, mano asmeniniai pojūčiai buvo siaubingi ir aš apie tai tuojau pasakiau gidui budistui: „Ką daryt, sakau? Toks jausmas, kad jam bloga, o jūs jį kankinate.“ Budistinis atsakymas: „Jūsų bėda, jums dabar su ja ir gyventi.“

Atsakymas šokiravo, nuotaika krito, o aplink gražu, saulė, žmonės išsipuošę iš visų pusių į šventyklą suvažiavę, už šventyklos matau namelius, ištisą kaimą…

Nameliuose – budistų vienuoliai: viename gydytojas, kitame astrologas – visur eilės, žmonės laukia…

Po Itigelovo aš jau niekur nebenoriu. Išėjau pasivaikščioti po kaimą, vėl pasiklydau. Einu, pagal savo geriausią tradiciją, kur akys veda… Žiūriu – namelis šeštu numeriu pažymėtas, apvertus – 9. Mano skaičius, galvoju, nagi užeisiu… Namelyje vienuolis. „Sveikas, – sakau, – laimės ieškau, pabursi?“ Matyt, jo jau niekuo nebenustebinsi: „Užeik, – sako, – tik nefotografuok.“ Čia aš ir praradau susidomėjimą, o jis staiga nei šio, nei iš to: „Naujo šuns neimk.“ Tai niekdarys, manau sau, su kvailais pareiškimais. Turiu jau vieną šunį – mylimą taksę Ritą. Taigi, daugiau nieko ir nebesiklausiaũ… Pasėdėjau, sumokėjau, nieko nenufotografavau ir išėjau… O po poros dienų gavau žinią, kad mūsų Ritulė gaišta… Ir čia supranti, kad nieko padaryti negali, net nežinia, kurioje vietoje Sibire esi atsidūręs, iki Paryžiaus tik su skraidančiu kilimu nulėktum, ir tai tik šiltuoju metų laiku. Vilčių nėra, nėra tau užtarėjų, išskyrus pačią gamtą, ir tokią akimirką gali patikėti bet kokia galia, žemiška ir nežemiška…

Štai tokios nuotaikos būdama sulaukiau Sagaalgano kulminacijos – nuodėmių sudeginimo… Reginys neįtikėtinas: visoje vienuolyno teritorijoje daugybė didžiulių laužų, giedojimas, būgnas, nesibaigianti virtinė žmonių, metančių į ugnį ryšulėlius – kieno didesnis, kieno mažesnis, matyt, priklausomai nuo nuodėmių skaičiaus per metus…

Procedūra paprasta: nuodėmę prisiminei, skudurėliu apsišluostei, ryšelin įdėjai, šventyklon nunešei ir ugnin įmetei… Ir taip kiaurą naktį.

O rytą – Jo didenybė Baikalas!

Kirsti reikia. Važiuojam į Olchono salą pusiau karinėmis ladomis-kolchoznikais.

Aplinkui – nė gyvos dvasios, kas porą sekundžių mašina šokteli ant sušalusio vandens gurvolų.

Kurį laiką driekiasi žvejų išvažinėtas kelias, paskui ir jo nelieka. Priekyje toks pat uazikas, tik be žmonių – užtat su eglutėmis…

Kam eglutės? Keliui ženklinti iš paskos važiuojantiems potencialiems išprotėjusiems keliautojams.

Kodėl uazikas tuščias? „Dėl viso pikto, jis juk prieky mūsų važiuoja, jeigu ledas plonas, jis įlūš, o mes sustosime. Beje, mergaitės, – štai liukas, matote? Jis atsidaro kaip tanke, dangtį stumt lauk nuo savęs… Kam? Na, tam atvejui, jei įlūžtume…“ Kąąąąą? Na ir klyksmas per visą automobilį… Ir Nepaprastųjų situacijų ministerijos riksmas iš būdelės: „Pavardes, pavardes duokit!“ O pavardes – kam? „Na, irgi tam atvejui, jei įlūšim, kirsti Baikalą juk draudžiama!“ Tokią akimirką norisi tik fotografuoti ir išgerti…

Prašai sustabdyti automobilį, iškiši objektyvą pro vos vos pravertą langą, vėjas toks, kad per sekundę nuplėšia objektyvo dangtelį… Be to, šitos grožybės ir nenufotografuosi, pernelyg didelė, neaprėpiama, kadre neišsitenka… Važiuoji toliau… Ir vėjas staiga nurimsta, it pasakoje „Šaltukas“ – saulė šviečia, ledas spindi, aplinkui – nė gyvos dvasios…

Gidai patyrę, visas pasakiškas vietas žino – urvus su neįtikėtinais varvekliais, ledas mėlynas mėlynas, skaidrus, o keisčiausia, kad atsigulus atrodo šiltas ir sausas… Kam gultis? Kad patogiau būtų konjaką iš ledinės eketės, negiliai pragręžtos lede, gerti. Kam palmės, o man štai čia ir yra tikroji egzotika. Iš vienos pusės gražu – iš kitos baisu. Na, ir dar, aišku, šalta.

Kojos šąla. Vargais negalais Paryžiuje surasti „pašiltinti“ batai, prancūzų suvokimu, tinkami iki minus 15, buvo išmesti prie pirmo viešbučio. Išgelbėjo elnenos untai su karoliukais, nupirkti vietos turguje. Gražiausieji. Kas žiemą išsitraukiu juos Paryžiuje ir tiesiog žiūriu į juos… Na, dar kokiai madingai fotosesijai duktė pasiskolina…

Baikalo turgūs – atskira giesmė. Kokios tik žuvies ten nėra, ikrai kažkokie vietiniai, žolės! Iki šiol saugau tokią itin kvapnią šamanišką žolelę sagan-dailia – ne daugiau kaip vieną lazdelę arbaton – suteikia žvalumo. Daugiau nevalia, iš proto išeisi. Tikiu jų žodžiais, šamanai – rimti vyrukai…

Apie šamanus reikėtų atskiro pasakojimo – ištisas mistikos ir nuotykių pasaulis. Kaip mes jų ieškojome per visą slėnį, kaip dalyvavome nesibaigiančiose šamaniškose apeigose. Gerai, kad su manimi buvo vairuotojas, gidas ir Serioža iš Tulos. Jis pradžioj irgi mūsų grupėje buvo, bet kai sužinojo, kad pas šamanus toliau viena važiuosiu, pasiprašė pakeleiviu ir priėmiau – geras pakeleivis tokioje ekstremalioje kelionėje daug vertas…

Išlydėjome grupę atgal į Maskvą – ir pirmyn. Kaip visada, su devizu „matau tikslą – nematau kliūčių“. Tikslas aiškus – išklausti šamanų apie laimę, o štai kliūtys – jau kita istorija. Šamaną nuteikti kalbėti apie laimę ne taip ir lengva – apsivalyti reikia, antraip – ko atėjai.

Vairuotojas tuoj pat pasišalino. Jis vietinis, tokiais žaidimais neužsiima, vis dažniau mūsų mašinoje laukdavo, tik kartą pas šamaną užėjo, ir tai tik pas garsų – Baltąjį, kurį asmeniškai pažinojo. Pas kitus nė už ką.

Teko man, vargšelei, pirmiausia prieš pokalbį šamaniškas apeigas atlikti – apsivalyti jau kokį penktą kartą. Pienas, degtinė, sausainiai, būgnas, daina, ugnis – visi šamaniškų burtų atributai. Daugiau negaliu, jau pykina, fotografuoti nebespėju. Čia man pravertė gidas ir Serioga, pasiūliau dabar juos apvalyti, o kol jie išsproginę akis į viską spoksojo ir ataugusiomis ausimis klausėsi, aš viską fotografavau ir fotografavau: ir dūmus, ir žodžius, ir žmones, ir dvasias.

O kai paskutinis šamanas Jaroslavas Irkutske būgną į rankas paėmė, karūną užsidėjo, lokio kailinių tuomet jis dar neturėjo. Žiūriu, nuplaukė mano vaikinai pakeleiviai, paveikė juos: sėdi ant suolelio, vienas mažutis storutis, kitas liesas ir ilgas, ir jau užburti juda į būgno taktą. Teko liautis fotografavus ir traukt juos iš jurtos.

O kai jau buvome beišeiną, gražuolis šamanas mano knygelėje parašė: „Laimė – tai mylėti ir būti mylimam“, o akys tokios liūdnos liūdnos… Na, manau sau, sulaukėme… Meilės šamanui reikia.

Ir ką jūs manote, sutiko jis savo laimę – Nataliją, tokią pat gražuolę kaip ir jis pats, irgi šamanę, ir dukrytės juodu susilaukė…

Štai ir galvokite dabar patys – kas ta laimė?

O aš važiuoju toliau…

 

mktravelclub.ru

Vertė Jurgita Jasponytė