Restauracija: „Žydrasis horizontas“, 1957; „Kalakutai“, 1959; „Adomas nori būti žmogumi“, 1959; „Kanonada“, 1961; „Svetimi“, 1961

Populiaraus LTSR prozininko Vytauto Rimkevičiaus scenarijus „Mirties kaimas“ iš pradžių buvo paduotas Arūnui Žebriūnui (nes jis ką tik visus buvo sužavėjęs kino novele „Paskutinis šūvis“ su mergaite taškuota suknele, banditu ir gulbėmis), jam nesisekė ir todėl filmą „Kanonada“ „užraukė“ 23 metų VGIK’o studentas Raimondas Vabalas. Šiandien autorystę pirmiausia priskirčiau rašytojui.

XX a. viduryje kinas – ir nebūtinai vien Lietuvoje, tas pats ir neorealistinėje Italijoje – priklausė filmo istoriją gundančiai rupiai popieriuje surašiusiam asmeniui (plg. su XXI a. pradžia, kai į priekį titruose ir festivaliuose išeina prodiuseriai). V. Rimkevičiaus opuse apie tolstančią karo kanonadą ir kaimą, kuriame kol kas nėra valdžios, knibžda daugybės galimų istorijų pradžios. Iš šito tirščio režisieriai nesugebėjo išsigraibyti tinkamo kąsnio. Reikia manyti, vienas labiau abstrahavo, kitas žiūrėjo iš arčiau, tačiau abudu klusniai ir įtaigiai (operatorius Jonas Gricius) filmavo ir klijavo epizodus. „Kanonada“, sakyčiau, vienas paslaptingiausių, energingiausių mūsų kino gemalų, vaizdžiai tariant, patyrusių persileidimą.

Įžvalgioji kino istorikė Mariana Malcienė kadaise rašė: „Epizodai buvo įspūdingi ir verti tolesnio kinematografininkų dėmesio. Tačiau filme jie buvo izoliuoti vienas nuo kito.“ Įžvalga pasitvirtina ir šiandien – atskiri filmo gabalai ypač tinka aktorių kūrybos vakarams: čia ir aristokratiškas Stepas Jukna, ir 33-ejų kaip plotkelis trapi Regina Varnaitė, ir 22-ejų nemokšiškai išnaudota debiutantė Eugenija Pleškytė, ir pagaliau genialusis Bronius Babkauskas, kurio girtuoklėlis balabaika Drimba anais laikais (!) skaito brazdžionišką „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį…“ ir verkia. Mūsų menų akademijos dėstytojai kino besimokantiems studentams galėtų pasiūlyti pratęsti kurią nors pasirinktą liniją ar personažo likimą – ne laužti savas istorijas iš piršto, o suartėti su paveldu, nors jis ir šiek tiek raudonas.

Panašūs silpni, nurašyti filmai ir tave pamoko vieno dalyko: nėra absoliučiai nereikalingos grandies vienoje laiko ir vietos grandinėje. Apmaudžios klaidos praverčia kaip laiptai. Pirmieji ar antrieji LTSR kino debiutantų filmai akivaizdžiai tapo tokiais laiptais. Kai kam net į olimpą. Nesu tikra, ar tą patį galėčiau pasakyti apie dešimtis pastarųjų dešimtmečių kino debiutantų.

B. Babkausko Drimba vis dėlto įžengė į kitą tais pačiais metais pagal rašytojų Antano Jonyno ir Juozo Požėros scenarijų sukurtą filmą „Svetimi“ su patraukliu antiherojumi –
protingu ir suktu ūkininku Vilkišiumi, kuris grįžta iš tremties, regis, filmo kūrimo metais, 1961-aisiais. (Ant sienos pastebėjau ir Chruščiovą, ir plakatą „Auginkime triušius“, ir iš žurnalų išplėštus puslapius su kosmonautu.) „Kanonadoje“ aktorius kolegų ansamblyje atrodė kaip vis išsišokanti balta varna, o čionai, gavęs pagrindinį veikėją, jis jau aprimęs, įsigilinęs į charakterį – ir vėl natūraliai nušluojantis gretimus teigiamus personažus. B. Babkausko temperamentą ir kartu neansambliškumą galėjo sureguliuoti nebent Vytautas Žalakevičius ar Juozas Miltinis.

Beje, „Svetimų“ mylinčių ir susvetimėjusių tėvo ir dukros santykių drama bus pakartota po kelerių metų „Laiptuose į dangų“. Ir dar kitais kartais. O štai sudėtingesnės motinos ir vaiko santykių analizės patriarchalinis XX a. tarybinis kinas stokojo – jie arba šventi, arba smerktinai nenorminiai, ir tiek.

Jaunas, 27 metų, režisierius Marijonas Giedrys susitvarko su scenarijumi ir aktoriais kur kas sėkmingiau nei R. Vabalas ir A. Žebriūnas. Jo užtikrintas kino realizmas paveldėtas iš mokytojo VGIK’e Sergejaus Gerasimovo. Iš deklaratyvaus teksto jis išspaudžia vaško („Kas ten tavo yra? Nieko. O čia – viskas, net ir žiurkės“, „Ko žiūri kaip vokietis į utėlę?“, „Antrąkart taip pat gyvenčiau“); ieško ir randa iškalbingų detalių (išeiginis Vilkišiaus kostiumas kabo apdengtas laikraščiais). Be abejo, režisieriaus rankos ir akys filme su giliais kadrais – tai operatoriai Algirdas Araminas ir Robertas Verba, kuriems kiek vėliau, net ir neturint specialaus išsilavinimo, buvo leista imtis režisūros.

Leista, kai nemokytų neleisdavo? Būtina pabrėžti, kad nuo 1958-ųjų (iki 1978-ųjų) studijai vadovavo išties kinu suinteresuotas Julijonas Lozoraitis. O Kinematografijos komiteto pirmininku dirbo toks pats Vytautas Baniulis (iki 1974-ųjų).

Apmaudu, kad „Svetimų“ – kaip ir kitų kai kuriuose epizoduose tarybinei valdžiai dar be subtilios ezopinės kalbos pritariančių filmų – nūnai nedemonstruoja nė viena nepriklausomos Lietuvos televizija („Lietuvos ryto“ televizija geriau parodo pigiai pirktus rusų serialus). Baimė, kad žiūrovas nesupras ir neatskirs, kas yra kas, valdžia įtars? Paveldas, meniniai filmai (o lyginant su serialais, tiesiog šedevrai) vėl guli ant lentynos kaip senais blogais laikais.

Beje, iš Maskvos po cenzūravimo sugrįžusieji dažnai sakydavo, kad mūsiškiai apsidraudėliai be reikalo tiek daug draudė, anie tą jau seniai praleidžia… Taip pat nūnai krenta į akis dar viena mistifikacija: po karo į tarybines Lietuvos aukštąsias mokyklas (ar tarnybas) nebuvo priimami nepatikimų tėvų vaikai – bent jau jie ar jų palikuonys taip teigia; tuo tarpu net keletas mūsų kinematografo klasikų, netgi LR karininkų sūnūs, įstojo į Sąjunginį kinematografijos institutą Maskvoje; V. Žalakevičius, kuriam po „Niekas nenorėjo mirti“ mūsų studijoje nebuvo leista pradėti nė vieno filmo, galiausiai emigravo į „Mosfilmą“, „nes ten, visiškai apsikabinus mešką, buvo daug lengviau kvėpuoti“… Tokie lietuviški paradoksai.

V. Žalakevičius, ekranizuodamas gerokai pakarpytą Vytauto Sirijos Giros romaną „Buenos Airės“ (1956), skirtingai nei filme „Marš, marš, tra-ta-ta!“ taip pat smetoninius laikus žiauriai išmėsinėjęs R. Vabalas, sukūrė nesenstančią neorealistinę dramą „Adomas nori būti žmogumi“. Sakyčiau, tai yra jausmingiausias ir gerai išstudijuota itališka ir prancūziška maniera juostoje atspaustas 28 metų režisieriaus darbas. Žinoma, jis turėjo bent iš dalies paklusti rašytojo sumanytai romantiškai prasidėjusios ir sutriuškintos Liucės ir Adomo meilės istorijai, bet nuo pirmų kadrų perveria gaivi filmo plastika, nuolat iššokantys „nors į paveikslą dėk“ kadrai tuščių butelių sandėlyje ar emigracijos biure su suktais laiptais (operatorius Algimantas Mockus) ir muzika (ilgam atmintyje nusėdęs Eduardo Balsio šedevras – habanera). Publikai yra transliuojama žinia ne tik apie tuometinio Kauno „supuvusį buržuazinį pasaulį“, bet ir apie žmogaus Adomo gimimą ir mirtį – nuo žalios jaunystės iki panašaus į Kapitoną sukiužusioje baržoje.

Emigracijos iš bedarbystės kamuojamos 4 dešimtmečio Lietuvos (šmėkšteli nacistiniai ženklai) vaizdus vos keliais kadrais permuša darbininko laidotuvės ir silpna bolševiko Petro (akt. Stasys Petronaitis) linija. Kur kas stipriau įrėžti gudrūs naujųjų kapitalistų Dausos (pirmas Donato Banionio vaidmuo kine) ir Amerikono (akt. Vaclovas Blėdis) veideliai. Prasigėrusį Kapitoną vaidinantis Juozas Miltinis vaidina ir save patį: „Reikia daugiau norėt!“, „Jei visur būtų vanduo, kur varnos nutūptų?“

Įdomu, kad V. Sirijos Gira – matyt, „daugiau norėdamas“ – jaunystėje buvo įsidarbinęs laivo gydytoju, plaukiojo į Afriką, o V. Žalakevičius vėliau, plėsdamas horizontus, keliaus į Lotynų Ameriką… Beje, šiame filme pradėjo dirbti jaunas architektas Algirdas Ničius – realiu LKS dailininku-statytoju, o ne tam tikram laikui užklydusiu vizionieriumi scenografu jis išbus iki pat 1990-ųjų.

„Adomas“ iki šiol stebėtinai gyvas – būtent nuo jo aš pati sau skaičiuoju lietuvių meninio filmo apsireiškimą pasauliui (buvo vežamas net į tolimą užsienį; rusų „atlydžio“ kritikai jį priėmė džiugiai, tik mūsiškiams jis kažkodėl buvo neparankus ir istorinei grynai nacionalinio kino pradžiai buvo pasirinkti lygiagrečiai pasirodę „Gyvieji didvyriai“).

Sprendžiant iš tragikomiškai skambančių filmo gaminimo smulkmenų, pateiktų puikioje Annos Mikonis-Railienės ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės knygoje „Kinas sovietų Lietuvoje“ (VDA leidykla, 2015), jaunasis V. Žalakevičius sugebėjo atlaikyti vietinių balsų spaudimą ir pakreipti savo „Adomą“ į naujo, pagavaus, totalaus kino pusę. Jo vėlesnė, cenzorių itin apkarpyta „Vienos dienos kronika“ (kurią dabar sunku teisingai įvertinti), rodos, stokojo gyvo kraujo ir kontakto dar ir dėl autoriui programinio, sudėtingos struktūros scenarijaus.

Šis „bronzinis“ mūsų kinematografo periodas negali apsieiti be Vytauto Mikalausko ir dviejų jo filmų. Solidus, mokytojų seminariją ir dramos studiją baigęs inteligentas, pasimokęs Maskvoje, jau 35-erių buvo teisėtai pastatytas „prie filmo“. Tačiau minkšto charakterio žmogui jį suvaldyti, matyt, buvo nelengva. Labiau sekėsi vėlesnės dubliažo režisieriaus pareigos ir kino istorijos rinkimas, kino populiarinimas, kur jam nebuvo lygių (ir pati mokykloje varčiau jo knygelę „Šimtas kino mįslių“ (1970).

„Žydrasis horizontas“ skirtas vaikams, svajojantiems apie jūrą ir bėgantiems iš namų. Vytukas bėga nuo mamos, kuri mieste prie namų augina paršelį, jo draugas Sauliukas – nuo mamytės, kuri vilki atlasinį chalatą ir prausia vaiką vonioje (scenarijus Romualdo Lankausko). Antrasis variantas buvo daug retesnis 6 dešimtmečio Vilniuje.

„Kalakutai“, deja, nesulaukė giminingo spektaklio „Žaldokynė“ likimo. O galėjo! Ir scenarijaus autorius dramaturgas Augustinas Gricius, ir Vytautas Mikalauskas po susidūrimų su visom valdžiom ir nuomonėm trenkė durimis ir paliko mūsų kino meną be komedijos žanro. Režisierius, tiesa, žurnalistikos baruose sugalvojo anekdotinę rubriką „Čia priėjo Kindziulis“.

Netgi kūrinio „cinkelį“ visada jaučiantis Saulius Macaitis apie filmą rašė: „Režisūra neskoninga, fiziologinė, [...] nesusipratimas pridarė daug žalos, [...] publika iš inercijos atmetė ir vėlesnę prasmingą politinę satyrą „Marš, marš, tra-ta-ta!“ Man gi šiandien „Kalakutų“ fiziologinis kontaktas visiškai priimtinas, nes jis tapo muziejinis, vertingas.