Prie lietuvybės versmių

 

Dvidešimt penkeri metai su Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva (1972–1997)

 

Nežinau, ar galima parašyti objektyvius atsiminimus, nes jie, nori to ar ne, vis tiek pateikiami per autoriaus matymo lauką. Tam, kad šie atsiminimai daugiau atitiktų objektyvią tiesą, stengsiuosi būti sąžiningas.

Kelionės. 1962 m. vasara Vilniuje, pirmoji mano gyvenime vasara mieste. Vos baigęs tris Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto kursus jau buvau Matematinių metodų taikymo ekonomikoje laboratorijos laborantas, gaudavau gal pustrečio karto už stipendiją didesnį atlyginimą. Tiesa, dekanas, sužinojęs, kad kovo mėnesį pradėjau dirbti, stipendiją iš karto atėmė. Nors mokiausi be trejetų, per šešias sesijas penkių balų sistemoje buvau gavęs tik tris ketvertus. Tokia buvo sovietinė tvarka.

Vasara karšta, mirtinai trūko gamtos. Studentų Tauro bendrabutis buvo apytuštis, kurso draugai išsivažinėję. Knygyne atsitiktinai į rankas pakliuvo Eugenijaus Danilevičiaus ir Vytauto Karvelio knygutė „Vilniaus apylinkėmis. Turistiniai maršrutai“. Dvylika maršrutų į visas puses nuo Vilniaus. Nusprendžiau sekmadieniais keliauti, kol kas vienas. Pasirinkau žinomiausią kryptį – Žaliųjų ežerų link. Juk Molėtų plento tęsiniu pro Jeruzalę ir Baltupius, grįždamas iš gimtojo Rokiškio krašto, autobusu įvažiuodavau į Vilnių. Savas, pažįstamas kelias.

Lengvais sportbačiais apsiavęs, perėjęs Žaliąjį tiltą, pėsčias patraukiau Kalvarijų gatve. Penktas troleibusas tuomet važinėjo iki Žalgirio gatvės. Dabartiniame Broniaus Laurinavičiaus skvere buvo troleibusų žiedas, galinė stotelė. Toliau – jau veikianti Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla. Baigėsi asfaltas, prasidėjo „brukas“ (akmenų grindinys), kuriuo buvo išgrįsti visi didesni Vilniaus krašto vieškeliai. Įsiminė įspūdingai atrodantis, tankiai užstatytas Baltupio kaimelis.

Už Santariškių, įveikęs miškelį, ties Vanaginės kaimu pasukau į dešinę Didžiųjų Gulbinų kaimo link. Ties pionierių vasaros stovykla priėjau gražuolį Gulbiną su sala, kurioje neseniai, gal prieš dvejus metus, buvo aptiktas piliakalnis. Ėjau keliuku palei ežerą. Malūnas ant pertekėjusio per Gulbiną Riešės upelio. Įspūdingi skardžiai, tikra Šveicarija… Vaizdą dar pagyvino mėlynai žydinčių lubinų guotai.

Keliukas atvedė prie Kryžiuočių ežero pietinio prielipo – mažučio ežerėlio. Pasukau į pietus. Palei Riešės upelį sutūpusios sodybos, čiurlenantis vanduo, keliuką beveik uždengiantys lazdynų krūmai, palaiminga vėsa. Palyginti su įkaitusiais miesto mūrais – vos ne rojus.

Naujųjų Verkių autobusų stotelė. Belaukiančius 35 autobuso ten sutikau mūsų fakulteto aspirantą, būsimą Kovo 11-osios Akto signatarą Saulių Razmą su būsima žmona, primabalerina Leokadija Aškelovičiūte. Persimetėme keliais žodžiais.

Po pirmosios kelionės buvo kitos. Per dvejus metus su kurso draugais ir bendradarbiais ne kartą aplankėme apie 30 kilometrų spinduliu nuo Vilniaus nutolusias žymesnes vietas: Trakus, Kernavę, Medininkus, Turgelius, Jašiūnus, Asvejos ir Vilkokšnio ežerus.

1964 m. baigiau universitetą. Po penkerių metų draugystės su Margarita K. nutarėme kurti šeimą. Tam, kad gautų darbą Vilniuje, ji turėjo būti priregistruota mieste ar Vilniaus rajone. Vargais negalais prisiregistravome Rudens skersgatvyje ir ten apsigyvenome. Šeimininkas davė namų knygą, nes netikėjo, kad nesant laisvo ploto mums tai pavyks. Kol gyvenome pas jį, niekaip negalėjo sau atleisti, kad už namų knygą nepaėmė pinigų.

Sekmadieniais šeimininkai buvo linkę poilsiauti prie degtinės butelio. Norėjo, kad ir nuomininkai prisidėtų. Gerti nesinorėjo, už atliekamus pinigus juk geriau kokią knygą nusipirkus, ne degtinės butelį. Todėl sekmadieniai pasidarė mūsų kelionių diena. Rytais stengdavomės kuo anksčiau iš namų išsprukti. Važiuodavome į priemiestinių autobusų stotį Liepkalnio gatvės pradžioje, o ten dažniausiai lipdavome į pirmą pasitaikiusį autobusą. Buvome skaitę geografo, tuomet dar docento Česlovo Kudabos „Mūsų gamtoje“, „Nemune“, „Moksle ir gyvenime“ skelbtų vietovių aprašymų, stengėmės jas surasti, apžiūrėti. Keliaudavome beveik bet kokiu oru, išskyrus didelį lietų. Prisimenu, kaip spaudžiant –25 °C šalčiui prieš vėją nuo Gardino vieškelio žingsniavome Keturiasdešimties Totorių kaimo link ar sningant ir pustant nuo Kenos vieškeliu bridome Vilniaus link. Daug tokių prisiminimų. Grįždavome, kai šeimininkai po vaišių jau ilsėdavosi. Keliaudami puikiai pailsėdavome, užsigrūdindavome, žiemą beveik nesirgdavome.

Kai gavome valdišką kambarį Muziejaus (dabar – Vokiečių) gatvėje ar kai pasistatėme kooperatinį butą Prano Eidukevičiaus (dabar – Rinktinės) gatvėje, irgi keliaudavome. Įprotis sekmadieniais keliauti išliko iki senatvės. Ilgainiui susiformavo maršrutai, kuriais sekmadieniais vesdavau ramuviečius. Man įspūdingiausias maršrutas – miškais Lietuvos ir Gudijos pasieniu nuo Katlaukės (gudiškai – Kotlovka) iki tilto per Vilnią šiauriau Šumsko. Galima iš karto neiti link Šumsko, o paplente, kurią pavasarį puošia žydintys nuodingojo žalčialunkio krūmai, žygiuoti iki Uosininkų (gudiškai – Jaseniki) kaimelio sodybų, paskui pasukti dešinėn aukštų kalvų link, nuo kurių malonu pasižvalgyti į tolimas apylinkes. Beje, apie šias kalvas, rodos, „Nemune“, parašė Č. Kudaba, o mums beliko tik pagal aprašymą jas surasti. Tada miškais reikėdavo pasiekti senovinį Drevininkų (gudiškai – Dravianiki) kaimą. Jo kapinaitėse matyti aiškūs lietuvybės nykimo pėdsakai, pavyzdžiui, tvorele aptverta šeimos kapavietė, du paminklai; ant senesniojo lietuviškai užrašyta „Aleksa“ ir kitas tekstas, o ant naujesnio – kirilica „Alioksa“.

Atsimenu, žiemą per sniegą vienam brendant šiuo maršrutu miške įvyko kurioziškas įvykis, kuris gerokai išgąsdino. Staiga už kokio metro sujudėjo sniegas ir iš po jo su didžiausiu triukšmu pakilo ir nuskrido dvi žvyrės (baltieji tetervinai).

Esu skaitęs, kad Šumsko parapijos kaimuose 1940 m. dar buvo lietuviškai kalbančių vyresnio amžiaus žmonių. Tai patvirtina ir Šumsko kapinės, kuriose ant antkapių gausu lietuviškų šaknų (be galūnių) pavardžių. 1968 m. keliaudami palei Ašmenos intaką Aluošą (gudiškai – Loša), tekančią į rytus nuo Vilnios aukštupio, netoli Čiudeniškių bažnytkaimio sutikome avis ganantį aštuoniasdešimtmetį senuką, į mūsų lietuvišką pasisveikinimą jis atsakė „laba diena“. Pasišnekėjus paaiškėjo, kad jaunystėje jis dar kalbėjęs lietuviškai, dabar dar suprantąs, bet kalbėti jam jau esą sunku.

Keliaudavome iš Lavoriškių ir palei Vilnią iki Kenos ir toliau. Adomaičių kaime (gudiškai – Adamčiuki) 1974 m. suradau senuką agronomą Antonį Jankovskį, kuris buvo surinkęs ir Minske paskelbęs Lavoriškių apylinkių vietovardžių. To straipsnio teksto jis nesurado, bet su užsidegimu, pasiremdamas pavyzdžiais, kalbėjo apie lietuvišką vietovardžių kilmę. Inteligentiška šeima. Jo žmona nuoširdžiai apsidžiaugė, kai pasakiau, kad Adomo Mickevičiaus „Ponas Tadas“ jau išverstas į lietuvių kalbą.

Buvusios lietuviškos Lavoriškių apylinkės gudų kultūrai svarbios tuo, kad netoli nuo Lavoriškių miestelio, Mačiuliškių kaime, gimė Bronislovas Taraškevičius (gudiškai – Branislau Taraškievič), pirmosios klasikinės gudų kalbos gramatikos autorius.

Kitas atsparos taškas kelionėms – Medininkai su didžiule, beveik dviejų hektarų ploto aptvarine pilimi. Iš ten keliaudavome dviem kryptimis: Vilniaus arba Šumsko link. Eidami Vilniaus kryptimi aplankydavome tuomet žinomą aukščiausią virš jūros lygio iškilusį Lietuvos žemės tašką – Juozapinės kalną. Pro Žemaitėlių kaimą pasiekdavome Rukainius, būtinai aplankydavome palivarko sodybą Bareikiškėse, kurioje beveik dešimt metų gyveno ir kūrė lenkiškai rašęs vienas žymiausių Lietuvos romantizmo atstovų Vladislavas Sirokomlė. Dažniausiai pasiekdavome ir Nemėžio miestelį su įspūdingais dvaro rūmais, totorių mečete ir kapinėmis.

Prisimenu pirmąjį apsilankymą V. Sirokomlės sodyboje. Buvo vasaros sekmadienis. Kaimą ir sodybą suradau pagal Č. Kudabos aprašymą. Kieme stūksojo granito stalas su lyra ir įrašu, kurį poeto 35-ųjų mirties metinių proga pastatė vilniečiai draugai. Kuplios liepos, sodelis su pakelta nuo žemės girnapuse, ant kurios sėdėdamas rašė poetas. Tuomet aplinkui dar nebuvo naujų statybų. Jautėsi kažkokia ypatinga nuotaika, kurią sukūrė tarytum ore plevenanti poeto dvasia. Vėliau keliaudami su ramuviškiais sodyboje įkurtam muziejui padovanojome Petro Armino-Trupinėlio kūrybos knygelę, kurioje buvo išspausdinta ir V. Sirokomlės poezijos vertimų.

Eidami Šumsko link aplankydavome į rytus nuo Medininkų esantį Pilkapių kaimą, kuriame praeityje gyventa totorių. Totorių kapinių vieta buvo neariama, palikta dirvonuoti. Atgavus Nepriklausomybę kapinėse pasodinta medelių. Antkapiniai akmenys nurinkti. Vienas su užrašu buvo įmūrytas į ūkininko Macutkevičiaus pirkios pamatus, po melioracijos pervežtas į Medininkų pilies kiemą. Arabų kalbos žinovas iššifravo jame esantį tekstą: „Nėra kito Dievo, išskyrus Alachą. Mahometas jo pranašas.“

Už Gudijos sienos miškelyje – dideli pilkapiai. Pagal senąjį Minsko plentą – Bikiškių dvarelis, kuriame gimė kovotojas su caro valdžia, geologas, Vilniaus universiteto profesorius Juozas Lukoševičius. Toliau į šiaurės rytus prie Vilnios ištakų – didelis Vindžiūnų kaimas. Eidami saulėtą dieną pavasarį stebėjome įdomų vaizdą – pietrytinės pirkių sienos buvo nukabinėtos kiaulių kumpiais. Šiame krašte mėsos nerūko, ją vytina, o pavasario saulė gerai dezinfekuoja. Tarp šio kaimo ir Šumsko miestelio – Šumsko dvaras su ištaigingais dvaro rūmais.

Medininkų pilies kieme pastatytame muziejaus namelyje gyveno Medininkų pilies gidas ir sargas, politinis kalinys Januškevičius. Su juo susidraugavome. Pokario metais mokytojavo Raseinių rajone, vaikus mokė rusų kalbos, pavalgydindavo užeinančius partizanus. Už tai buvo nuteistas, rodos, dešimt metų lagerių. Kilęs iš Žemaitijos bajorų. Medininkuose gyveno jo ištekėjusi sesuo, todėl grįžęs iš kalėjimo pas ją apsistojo ir įsidarbino Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus Medininkų padalinyje. Kalėjimų iškankintas žmogus sirgo hipertenzija. Kartą mūsų paprašė supjauti ir suskaldyti šūsnį malkų. Tą mudu su kalbininku ir keliautoju Kazimieru Eigminu 1974 m. lapkritį ir padarėme.

Galbūt prie ankstyvokos Januškevičiaus mirties bus prisidėję ir ramuviškiai. Istorija tokia. 1975 m. dabar žinomą poetą, Nacionalinės premijos laureatą Vladą Braziūną lydėjome į kariuomenę. Buvo graži gegužės 9 diena. Po žiemos norėjosi ištrūkti į gamtą. Priemiestiniu autobusu atsidūrėme Medininkuose. Nuo žydinčių kiaulpienių geltoname pilies kieme vaišinomės, dainavome. Ir, matyt, nelabai patikome vietiniam jaunimui. Jie nuo pietinės pilies sienos vis kažką šūkalojo. Po kelių dienų vakare jaunuolis iš netolimo Juozapinės kaimo įsiveržė į muziejų ir kirviu suniokojo muziejaus ekspoziciją šaukdamas, kad „litvinai“ užvaldė pilį. Senukas Januškevičius iš savo kambarėlio pabėgo. Vėliau nusikaltėlis gavo realią kalėjimo bausmę, turėjo atlyginti ar ne 700 rublių nuostolius. Nuteistasis per kitus perdavė Januškevičiui grasinimą, kad jam nedovanosiąs. Gal po dvejų ar daugiau metų Januškevičių jo kambarėlyje rado negyvą su nubrozdintu veidu. Milicija mirties priežasties netyrė, skrodimo nedarė, nurašė natūraliai mirčiai. Muziejaus vadovybė tylėjo. Vietiniai kalbėjo, kad Januškevičius tikriausiai buvo nužudytas.

Trečiasis kelionių pradžios punktas – Turgelių bažnytkaimis, esantis už trisdešimties kilometrų į pietryčius nuo Vilniaus. Iš ten pamerkiais keliaudavome į vakarus, iki Jašiūnų miestelio ir dvaro. Turgelių kapinėse palaidotas senojo Vilniaus universiteto rektorius, teisininkas ir ekonomistas Simonas Malevskis. Už Merkio – piliakalnis, tiesa, gerokai apardytas pašonėje įrengto žvyro karjero. Iš ten buvo atvežtas ir Katedros aikštėje pastatytas jubiliejinis akmuo, skirtas 650-osioms Vilniaus metinėms (1323–1973). Toliau buvusios kunigo Povilo Ksavero Bžostovskio valdos – valstiečių savivaldos bandymas vadinamoji Paulavos respublika. Nuo jos per miškelius pasiekiamas Vilkiškės palivarkas: gyvenamasis namas ir parkas įsikūrę žemai, Merkio kilpoje, tvartai ir kiti ūkiniai pastatai – aukščiau, Merkio slėnio šlaite. Akmeninio vandens malūno sienos – tiesiog Merkio vagoje.

Jašiūnuose pastatyti dvaro rūmai, kuriuose gyveno Vilniaus universiteto rektorius Jonas Sniadeckis ir jo dukterį vedęs istorikas Mykolas Balinskis. Dvaro kapinaitėse jie ir palaidoti. Prieš Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų 1979 m. ilgokai jų kapų ieškojau Jašiūnų kapinėse. Mano pastangas stebėjęs vietinis jaunuolis rusiškai paaiškino, kad dar yra ir kitos – „ponų“ kapinės, prie kurių įsikūrusios tarybinio ūkio dirbtuvės. Iki Nepriklausomybės atgavimo ramuviškiai pavasariais šių kapinaičių kapus kiek aptvarkydavo, pasodindavo gėlių. Vėliau lenkų patriotinės organizacijos pasirūpino, kad kapinaitės būtų aptvertos aukšta metaline tvora, o jų vartai rakinami.

Išvardijau pagrindinius kelionių maršrutus. Man daugiausia kartų yra tekę eiti nuo Medininkų – gal trisdešimt, o gal ir daugiau kartų. Buvo ir daugiau maršrutų. Per tris sekmadienius nuėjome palei Vilnią nuo jos žiočių iki ištakų ties minėtu Vindžiūnų kaimu, ėjome pagal Vilnios intaką Kenos upelį. Vienas ramuviškių lyderių Artūras Judžentis vedė ramuviškius pagal Vokės upę.

1993 m. teko dirbti grupėje, kuri tyrė kultūrinį paveldą maždaug penkiolikos kilometrų spinduliu apie Vilnių. Teko pabuvoti visuose kaimuose ir kaimeliuose. Pastebėjau įdomių lietuvybės pėdsakų, pavyzdžiui, dzūkavimą lenkiškai vadinant kaimus – Bolondziški, Buivydziški, Medviedziški, Podziekaniški, Vojevodziški ir kt. Į šiaurę nuo Didžiosios Riešės esančio Čimbariškės vienkiemio vienoje sodyboje užtikau senuką Germanovičių, jis papasakojo apie dar lietuviškai mokėjusį savo tėvą, kuris 1939 m. rudenį nueidavęs į Raudondvario dvarą už Molėtų plento su ten apsistojusiais Lietuvos kareiviais lietuviškai pasišnekėti. Jo lietuviškai mokantis tėvas mirė 1942 m.

Kai dar tik pradėjau domėtis kraštotyra, sekmadieniais pakeliaudavome su buvusiu bendradarbiu „Sigmoje“, matematiku Vytautu Naktiniu. Esame ėję palei šiaurinę Vilkokšnio ežero pakrantę. Įsimintiniausia buvo kelionė į Krėvą 1970 m. lapkritį. Anksti ryte autobusu nuvažiavome į Ašmeną. Iš ten, vadovaudamiesi žygeivių vado Tado Šidiškio padovanotu žemėlapiu, pėsti žingsniavome gal trisdešimt kilometrų. Užėjome lenkų karių kapines su didinga Lenkijos herbo erelio skulptūra. Pirmojo pasaulinio karo metu artilerijos apgriautos Krėvos pilies sienos paliko liūdną įspūdį. Grįžome atgal kitu keliu iki Barūnų bažnytkaimio, o iš ten autobusu iki Ašmenos.

1971 m. pavasarį mano bendrakeleivis nusipirko valtį. Sutarėme balandžio 17 d. ją išbandyti Skaistės ežere šiauriau Trakų. Mano planus pakeitė iš tėvelio gautas laiškas, kuriame buvau prašomas savaitgalį parvažiuoti į tėviškę, į Močiekų kaimą prie Žiobiškio, padėti kirsti kurui žabų. Žygio atsisakiau. Grįžęs iš tėviškės sužinojau, kad V. Naktinis ir mane pakeitęs diplomantas fizikas Algirdas Colaitis nuskendo. Valtis neatlaikė didelio vėjo ir aukštų bangų. Įvykį vertinau kaip savotišką dieviškąjį testą: kas svarbiau – ar pagarba ir pagalba savo tėvams, ar laisvalaikio malonumai?

 

Bus daugiau