Nidos

 

Poetas, rašytojas, vertėjas Leonas Briedis (1949–2020) – latvių kultūros milžinas, intelektualas. Jo kūrybinį kelią ženklina trys dešimtys autorinių ir daugiau kaip penkios dešimtys verstinių knygų iš rumunų, anglų, ispanų, lenkų, rusų, albanų ir kitų kalbų. Jo literatūriniame palikime yra kukli kūrybinių reminiscencijų knyga „Nidos“ (Nidas, 1982). Pasak autoriaus, „nidos nėra bandymas išreikšti arba sukurti naują literatūros žanrą; tai yra tik poetinė metafora“. Arba tokia daugiaprasmio, jausmingo žodžio skambesio ir jį įprasminančio kūrėjo kasdienybė.

 

Išeidamas užtrenkiu duris

 

Galėčiau ką nors sukurti, bet viskas eina niekais. Nieko nesuprantu, nieko negaliu, nieko nepajėgiu. Pykstu, sviedžiu pieštuką, suplėšau popieriaus lapą – viskas veltui. Nors pirma atrodė: kas čia tokio ypatingo – atsisėdi ir pirmyn!

Išeidamas garsiai užtrenkiau duris. Į veidą tvokstelėjo gaivus vėjo gūsis, akimirką atimdamas kvapą.

Kur jūs, dieviškieji apsireiškimai, virpinantys širdį per pakilią, prakilnią eiseną sidabriniu beržynu?

O tu, Įkvėpime, kur tu?

Flaubert’as per trisdešimt penkias valandas suraitydavo vos pusantros frazės. Zola, prirakintas prie kėdės, kaip tikras pirmaklasis kaligrafiškai aprašinėja lapus – nesirašo… nesirašo… nesirašo… O šalia viršum židinio įrėžtas lotyniškas posakis: Nulla dies sine linea.

O kaip kitaip? Mano įkvėpimas plunksnos galiuke, mano rašalinėje, įmerk ir tu savo pirštelį į rašalinę – jeigu tau tai per maža, įkiški visą ranką, pagaliau įlįski pats… Ar tada metas laukti „dieviškojo įkvėpimo“, kai jau turi ryšius su leidykla, kiekvienos dienos „įdirbio normą“? Atėjo laikas išbraukti įkvėpimą iš mūsų kūrybos žodyno. Profesionalaus rašytojo darbas prilyginamas staliaus darbui – stalas po stalo, komoda po komodos… O kaip kitaip?

Mosteliu ranka. Šį kartą man nepadės jokia žinoma sentencija, net poetikos knygos formuluotė, kad įkvėpimas yra kūrybinių jėgų įtampa ir pakilimas, gimstąs esant maksimaliai minčių ir jausmų koncentracijai.

Tuonelos gulbė nuskrido. Man, kaip ir Swifto aprašytam Laputos išminčiui, telieka įkišti žalią agurką į stiklainį ir laukti, kas gi nutiks.

Įvyks paprasčiausia fotosintezės reakcija – H₂O ir CO₂ skaidys riebalus ir angliavandenius, ir aš su chlorofilu galėsiu susikurti saulės energiją gyvenimo (skaityk – ir poezijos) energijai ir pagaliau priartėti prie tiesiog būtino, labai reikšmingo įkvėpimo deguonies.

Dažniausiai imu į rankas medžio lapą, žolės stiebą arba samanų saujelę. Tai mano tikriausia ir iki šiolei geriausiai išbandyta priemonė atgauti kvėpavimą. Po to – žmonės. Ir pagaliau – knygos.

Jeigu ir tada neatsiranda Voltos lankas, tada…

Išeidamas garsiai užtrenkiu duris.

 

DOR

 

Langas – knyga į niekur. Norėjau pasakyti – į kasdienybę, bet susitvardžiau, nes tai tik mano svaja.

Jaučiuosi, tarsi visą laiką būčiau kažkokioje dimensijoje, kurią vadinu – svajoti. Tai galėčiau suformuluoti ir kaip – tobulinti, patikslinti, pabaigti, jau nutapytam paveikslui teptuku kai ką paryškinti, iš neryškaus, kontūrus praradusio pasaulio „susikurti“ patrauklią geometrinę figūrą ir neskambančiam žodžiui surasti rimą.

Svajoti. Prie lango. Žvaigždėtą naktį. Trivialus trikampis.

Rumunai šiam atvejui turi nuostabų žodį – DOR. Jis tarsi ledkalnis, kurio devyni dešimtadaliai esti po vandeniu – kažkur pasąmonėje, užprogramuotuose genuose, todėl reikia gimti rumunu, kad pajaustum šias penkias reikšmes, kurias pateikia rumunų–rusų kalbų žodynas:

1. karšti troškimai ir susitikimai,

2. liūdesys ir lūkesčiai,

3. kančia ir skausmas,

4. meilė,

5. polinkis ir siekiai.

Šiuo atveju mažai kuo gali padėti rumunų literatūrinės kalbos aiškinamasis žodynas, net ir ilgas šios temos apibūdinimas.

Kažkas panašaus nutinka ir su žodžiu „svajoti“. Svajoti apie Ją, apie laimę, apie duonos riekę, apie pinigus ir šlovę… Bet gali pasvajoti apie artimojo mirtį ir, apsaugok Viešpatie, net apie pasaulinį karą.

Koks talpus žodis! Ištisa reikšmių paletė ir gama! Pabandyki išsiversti vienu atspalviu (konkretus atvejis ir būtinybė priverčia) ir kažkas bus ne taip, atsiras net nevisavertiškumo ir klastojimo jausmas, bet DOR dėl to nekaltas.

Į ką atsigręžti? Į ką apeliuoti, kad aš vėl atgaučiau sielos pusiausvyrą ir ramybę?

Tada žvelgiu pro langą ir matau skrendantį paukštį, ir tai yra DOR. Girdžiu čiulbantį paukštį, ir tai yra DOR. Jaučiu jo tylėjimą, ir tai yra DOR.

Keista, tačiau šiuo vienu žodžiu galiu išvardyti visus ir viską; net tai, kas yra ir ko nėra, net tai, kas gyva ir kas jau mirę ar dar gims.

Ypatingas pojūčio sinkretizmas, o iš tikrųjų priežastis, pažadinusi jausmingą aistrą po antro, trečio, dešimto, šimtojo ir tūkstantojo žodžio, po pilnos burnos frazių ir sakinių, po begalybės foliantų kalnų, kad vėl viskas tęstųsi, tęstųsi.

Motina kviečia pietauti, bet aš žiūriu pro langą ir sakau:

– Netrukdyki man! Ar nematai, kad aš skaitau?

Ji supyksta ir išeina garsiai trinktelėdama durimis.

 

Vaikas

 

Iš kur ateina poetas?

„Iš namų. Iš talento. Iš – būti vaiku. Visi poetai yra kaip vaikai. Kažkas yra pasakęs, kad „žmoguje gyvena vaikas, kuris visad yra teisus“. Dažniausiai girdi ne savo, o šio vaiko balsą; kovoji ne dėl savo laikinų reikmių, bet dėl šio vaiko teisingo žodžio, kuris atsiskleidžia mene“, – sako moldavų poetas Grigorė Vieru.

Tą patį pažodžiui atkartoja ir Paulis Gauguinas: „Kur link mes einame? Kas mes esame? Kasdienybė. Iš kur mes atėjome? Šaltinis. Vaikas. Bendras gyvenimas.“

Toks pat kategoriškas ir nepalenkiamas buvo Paulis Éluard’as: „Poetai turi būti vaikai, net jeigu jie yra pražilę ir kamuojami organų sklerozės.“

Axelis Munthė jau visiškai neabejoja: „Tu visada būsi vaikas, tu niekada nepasensi, tu niekada nemirsi.“

Iš tiesų tai didelis talentas, tai gamtos suteikta didelė išmintis, nes vaikai niekada nepasensta ir niekada savęs neišduoda. Kiekviena diena jiems prasideda kaip visiškai nauja, išaušta kaip pirmapradė ir nepakartojama. Tada kiekvieno debesies pakraštys esti paauksuotas, zylės gerklėje skamba šimtai sidabrinių varpelių, verdama košė (trys pirštai vandens, trys pirštai druskos, trys pirštai miltų), dar tas rasos lašelis, kuris saulėtą rytą spindi kaip auksas, tinkąs vaistams nuo visų ligų.

Poezija yra amžina, nes ji visada prasideda iš naujo. Iš nieko. Ji nepriklausoma nuo bibliotekose sukauptų foliantų, nuo džokondų ir gernikų paveikslų galerijose, nuo protingiausių filosofų, nuo ledinio šulinio vandens vasaros vidurdienį, nuo gracingo stirnos bėgimo pieva, nuo mėnulio tako jūros užtakyje.

Pati poezija yra vaikas – visada atviromis akimis, į jas pažvelgęs gali išvysti tolimiausių žvaigždžių šviesą ir slėpingiausius Visatos procesų kontūrus.

Poezija neatsako nė į vieną klausimą ir niekada nesistengia ką nors paaiškinti, nes tokiu atveju ji per mirksnį sustingtų ir virstų pelenais, nebeliktų to, kas buvo tikrovėje. Tai visad amžinas klausimas, amžinas klausimo džiaugsmas ir begalinis proto smalsumas.

Jeigu norite, poezija yra religija. Tiksliau sakant, šis tik vaiko sielai būdingas gėlių ir paukščių religingumas, apie kurį aistringai kalbėjo Aleksandras Grinas „Raudonose burėse“ ir Rayus Bradbury „Pienių vyne“.

Ar tu gali kaip Asol prisiekti broliams Grimmams, Ezopui ir Andersenui?

Ak, kas dabar! Pasakos, pasakos…

„Dabar vaikai nebežaidžia, o mokosi. Jie tik mokosi, mokosi ir niekada nepradės gyventi“, – atsidūsta Aleksandras Grinas.

O ar tada poezija savo esme nėra lošimas ir žaidimas, pagaliau, ar ji netampa net didinga mūsų įvairuojančio ir nepakartojamo gyvenimo misterija? Ar ji nėra veržlus, niekieno nenustelbtas ir nė su kuo nesusietas, tiesiog neapskaičiuotas sielos pliūpsnis, kai toli už jo lieka matematinės formulės ir teoremos, poetikos teorijų knygos, kai vaizduotei ir įkvėpimui atsiveria milžiniškų galimybių akiračiai, žinoma, žodžiui, vaizdui – tam, ką mes kasdienybėje vadiname poezija?

Rumunų poetas Tudoras Arghezi labai raiškiai paaiškino, kad ir žaidimai turi savo vidinę, mums nežinomą mistiką ir slėpiningą vienuolišką gyvenimą, savo dramą. Ir jis pats iki žilagalvės senatvės išsaugojo švarią ir nesuterštą vaiko sielą, suskubo išgerti tamsos gurkšnį, kad visa būtis skrietų šimtmečiais, t. y. kad žiemos speige viskas žydėtų, lapotų, o mirties išdeginta dykra brandintų vaisius.

Pavyzdžiui, Čechovas mėgo sėdėti ant suolelio ir kepure gaudyti saulės zuikučius. Vítězslavas Nezvalas visą gyvenimą sudarinėjo horoskopus. Lorca su draugais įnikdavo į keistą kalambūrą – anaglifų kūrimą. Babelis slėpėsi nuo visų – ne todėl, kad bijojo žmonių, o todėl, kad mėgo slėpynes. Griego mėgstamiausia veikla buvo saulės spindulių remiksas, kuriam nebaisūs nei debesys, nei rūkas; jis saulės spindulius, paverstus į garsus, dosniai dovanodavo kiekvienam, aplankiusiam jį rudenį.

Negalima šių teiginių išversti klaidingai kaip apgailėtiną vaiko protą arba marazmą. Patikslinsime, kalba ne apie vaikišką naivumą, o, sakysime, apie vieversio, ramunės ir vasaros lietaus naivumą. Apie tokį itin reikšmingą ir menui esminį, būtiną rimties ritmo suvokimą. Apie juodvarnio širdies gabalėlį, į pieną įlašintą juodvarnio kraujo lašą arba ant kaklo pakabintą vilko dantį. Apie keistas briedžių ir šiaurinių elnių akis, kurios atrodo visad žvelgiančios tiesiai, nesvarbu, iš kurios pusės mes žiūrėtume. Apie nepaprastą kauko galią užuosti vaiką, ir, kaip žinome, tik vaikai jį gali išvysti.

Pagaliau – kalba apie galią matyti, girdėti, jausti (užuosti) poeziją, kuri kuo arčiau mūsų, tuo sunkiau pastebima ir regima.

Vaikystė – ši šagrenės oda, talismanas, leidžiąs savininkui išpildyti bet kurį norą, be to, ji turi galią nesusilpnėti ir nedingti. Todėl jauno žmogaus siela „Tūkstančio ir vienos nakties pasakose“ yra pati brangiausia.

Pavyzdžiui, Kanados eskimai tiki, kad mirusiojo siela persikelia į vaikus ir juose būna tol, kol paties vaiko siela sustiprėja, todėl tėvai niekada nebaudžia vaikų, nes mano, kad juose yra arba senelio, arba prosenelio dvasia.

Taip pat ugningai savo vaikus myli rumunai. Jeigu namuose yra vienas vaikas, jį vadina unicelul (vienintelis vaikas), jeigu du, juos vadina ochii capului (galvos akys), o jeigu kuris nors miršta, tėvai raudodami sako, kad jį pamylėjo Dievas (l-a îndrăgit Dumnezeu).

Senovės romėnų panteone buvo ištisa plejada vadinamųjų „akimirkos dievybių“, susietų su vaikų kultu. Pirmojo vaiko riksmo globėjas buvo dievas Vaticanus, artikuliuotos kalbos mokė Fabulinus, Farinus ir Locutius, valgyti ir gerti – deivės Educa ir Potina. Kai vaikas pradeda vaikščioti, Abeona už parankės išsiveda jį iš namų, o Adeona parveda namop. Ossipago prižiūri vaiko fizinį vystymąsi, sustiprina kaulus, Statanus ištiesina liemenį, o deivė Carna padeda auginti raumenis. Interduca kasdien veda į mokyklą, o Domiduca parveda namo.

Senovėje kalbėjo: namai be vaiko, šuns arba katino – namai be meilės ir džiaugsmo.

Kaskart, kai Jis pasirodo mums su durklu makštyje, užkištu už diržo, ir trumpu kardu prie šono, odine liemene ant kupros, kurioje ginklai įspaudę gilias rieves, mes iš nuostabos sulaikome kvėpavimą ir pagarbiai nulenkiame galvas.

Jis mus nugalės, kaip daugelį jau nugalėjo, nes Jis yra stipresnis už bet kokį posakį, dėsningumą šiurpinantį giliamintiškumą bei ciniškai pasitikinčią, sukrečiančią realybę.

Jis ištars tik vieną žodį „Borram!“ – ir nendrė pavirs žirgu, su kuriuo nušuoliuos penkių šimtų mylių per minutę greičiu.

 

 Juodraščio juodraštis

 

Poezijos knygos gali suklaidinti daugelį. Išskyrus leidybinio pobūdžio „broką“, t. y. įvairiausias spaudos klaidas ir kitus akiai skausmingus, nemalonius krislus.

Prakaito kvapo neužuosi. Beviltiška ieškoti eilutės, kuri būtų prisisunkusi rašytojo širdies kraujo, jo sūrių ašarų, būtų nuospauduota ir raukšlėta.

„Kūryboje paslapčių nebūna, – prisipažįsta Hemingwayus. – Būna tik nežmoniškas darbas. Tai ir yra kūrybos paslaptis.“

Lidija Seifulina bando apeliuoti į skaitytojų sąžinę sakydama, kad „literatūra yra sveikatai kenksmingas cechas“. Kai kaskart skaitau Dantę arba Šekspyrą, aš kaip su vandens pačiūžomis čiuožiu nuo tercinos link tercinos, nuo soneto link soneto, ir ši išorinė nepriekaištinga elegancija, tobulas kilmingumas ir žaismingas poetinis plastiškumas mane taip sujaudina ir užvaldo, jog net nedrįstu pagalvoti, kad kiekviena eilutė yra savitas „Šeiloko svaras“, išplėštas iš kūrėjo gyvo kūno, kančių ratas, sunešioti ispaniški batai keliaujant link „tikėjimo tikrovės“, t. y. poezijos…

Gal todėl taip dažnai išgirstame panieką: kas čia tokio ypatinga… brūkštelėjai plunksna ir viskas… jokių pastangų, jokios ypatingos kančios…

Jeigu visa tai sugretintume (tikiu, kad skaitytojas nesupyks ant manęs arba bent stengsis suprasti mano kategoriškumą), tada poeto gyvenimas pasirodytų kur kas įtemptesnis ir turtingesnis už eilinio žmogaus gyvenimą. Jis kur kas negailestingesnis, todėl ir trumpesnis. Vaizdingai kalbant, tai nuolatinis ir nenuobodus kopimas į kalną; visiems aišku, kad dviejų trijų kilometrų kopimas į kalną stačiais, kampuotais uolų skardžiais prilygsta dvidešimties trisdešimties kilometrų kelionei lygumos keliu.

Net fiziniu požiūriu poeto darbas reikalauja milžiniškos raumenų energijos ir prakaito. Kasdieninio, sąmoningo nuovargio. Joks stebuklas, jei poetas, kalbant sporto terminologija, „palūžta“, greitai praranda savo formą ir prieš startą sudega. Taip, taip! Tas, dar nieko neparašęs, ne mažiau talentingas ir gal talentingesnis už kažkurį kitą, nepakeldamas perkrovos ir iki galo neapskaičiavęs savo galimybių, neištveria ilgo, sudėtingo bėgimo per kliūtis ir yra priverstas pasitraukti į nuošalę, užleisti kelią kitiems.

Daugelis pradėjo anksti ir įspūdingai. Pavyzdžiui, septyniolikmetis Rimbaud jau buvo viską parašęs, tapo Rimbaud ir poezijoje numirė, nors gyveno gana ilgai. Rumunų poetas dvidešimtmetis Nicolae Labișas pateko po tramvajumi, palikęs tiek daug kokybiškų eilėraščių, kiek vidutinis poetas sukuria per visą savo gyvenimą. Šiuo atveju lemtinga nelaimė nutraukė jo poezijos kelią, bet niekur nėra pasakyta, kad tas lemtingas įvykis kartais neateina laiku. Dažnai po ryškios pradžios eina vienodas ir nuobodus tęsinys.

Rečiau, bet yra poetų, kurie pradeda vėlai – antroje gyvenimo pusėje. Prisiminkime kad ir Rainį, kuris savo pirmą rinkinį paskelbė būdamas trisdešimt septynerių. Prie jo galima priskirti ir rumunų poetą Tudorą Arghezi. Jis pirmą eilėraštį paskelbė būdamas šešiolikmetis, bet po to ilgam laikui „išėjo“ iš poezijos, nors ir intensyviai rašė, ir tiktai 1927 metais, sulaukęs keturiasdešimt septynerių, išleido pirmąją knygą „Tikrieji žodžiai“. Reto aukšto profesionalumo ir reiklumo pavyzdys. Bet dar fantastiškesnis yra „antrasis“ Tudoro Arghezi debiutas gyvenimo pabaigoje – aštuoniasdešimtmetis vos ne kasmet leido vieną po kito poezijos rinkinius, liudijančius nepaprastą dvasinį intensyvumą ir būties pojūčių svaigumą; kas žino, gal šie žiloje senatvėje parašyti Arghezi eilėraščiai yra patys geriausi…

Labai retai – pirštais gali suskaičiuoti tuos, kurie visą gyvenimą nugyveno harmoningai ir kūrybingai su savimi, gamta ir visuomene, nė akimirkos netapo apsunkinančia ir gėdinga našta nei sau, nei kitiems poetams, nei savo poezijos skaitytojams, nei pačiai poezijai. Sakykime, Homeras, Goethė, Levas Tolstojus.

Tačiau ne vien amžius svarbiausia. „Dešimties metų, dvidešimties metų, šimto metų menininkas yra visada menininkas, – tvirtino Paulis Gauguinas. – Iš pradžių mažas, po to didesnis, vėliau visiškai didelis.“ Panaši ir kita mintis: „Rafaelis, Mikelandželas, da Vinci ir dar daugelis kitų jau piešė motinų įsčiose.“

Bet iki to vadinamojo išėjimo į žodį, spalvą, garsą, iki to kliedesingojo, beprotiškojo savęs laukia neįsivaizduojamas titaniškas Sizifo darbas. Darbas, darbas ir dar kartą darbas. Šimtai tūkstančių eskizų ir apmatų, subraukytų penklinių, marmuro ir granito atskalų, juodraščių.

Tegul jūsų neklaidina gražus Rilkės stotas, kai jis, prisėdęs prie balto popieriaus lapo, kaligrafiškai, be jokių pataisymų ir braukymų vienu atodūsiu užrašo Orfėjo sonetą! Iki šios išraiškos akimirkos – šios kūniškiausios sielos akimirkos – praėjo šimtai ir tūkstančiai metų juodo, nešvaraus ir net grasaus darbo.

Ar vienas eilėraštis, viena eilutė, vienas žodis nėra pakankamai didelis atlygis?

 

Vertė Arvydas Valionis