Nenugalimoji armija
Išeitų puikiausia proginė iliustracija. Gyvoji vėliava ar įsikūnijusi himno eilutė. Čia viskas telpa: Nepriklausomybės saulė, tautos žygdarbiai, patriotizmas, vienybė, svajonių Lietuva su katalikiškomis ir tautinėmis vertybėmis, mūsų stiprybė, semiama iš šlovingos praeities. Žinoma, dar būtų atkirtis pykčiui ir barniams, puikybei, kvailumui, susireikšminimui. Viskas čia išvien. Ryškiai, jautriai ir įtikinamai.
Bet man dėl tos nuotraukos buvo daug paprasčiau. Per ka
rantiną, tiek pirmąjį, tiek dabar, Vilniaus gatvėse, parkuose, palei abi upes, užmiesčio pasivaikščiojimų takeliuose, ant kalvų, iškritus staigiam sniegui, visur matėsi aibė vaikų. Lyg paskelbus vaikų mobilizaciją. Net bažnyčioje per mišias jų netrūko, kai jau buvo galima įsileisti vidun penkiolika namų ūkių. O juk vaikai šiuo atveju – privilegijuoti, jie visada iš kokio nors namų ūkio, taigi neskaičiuojami, be bilietų ir leidimų. Kad ir kiek išretėdavo praeiviai, antai kokia mamytė ar babytė jau stumia vežimėlį, traukia rogutes, vedasi už rankos ir po vieną, ir po dvi savo atžalas. Žiūrėk, kontempliuok ir garbink amžinąjį gyvenimą.
Negana to, Kristus dar mokė, kad mažutėliai – lyg šventieji tarpininkai, nes jų angelai regi dangiškojo Tėvo veidą. Nepasiklausi angelų ir nepatikrinsi. Bet kol kas užtenka ir vaiko. Apie juos pasakyta, kad jų veidai be melo ir veidmainystės. Per visus kaukėtus mūsų mėnesius tobulai atskleista tiesa. Vaikai neturėjo kaukių. Jie vieninteliai mieste įžūliai atstovavo grynajam Dievo paveikslui ir panašumui. Kaip liepia Biblija stovėti prieš Dievą nepridengtu veidu, taip jie ir stovėjo. Atlaikė pandeminį Dievo žvilgsnį neprisidengę.
Anie aštuoni veidukai palei didžiojo kunigaikščio kojas irgi atlaikė ne mažiau. Bandoma laisvės karta. Naujas antropologinis tipas. Jei kas vingiavęs panemuniais, gražiausiu Lietuvos keliu, atpažins, jog tai Veliuona. Vietovė legendinė. Unikali ir nuotrauka, nes atspausta iš stiklinio negatyvo, buvusio Vokietijoje. Kartu atėjo Jurbarko sinagogos interjero fragmentas. Kituose negatyvuose dar matosi Raudonės ir Gelgaudiškio pilys, Veliuonos bažnyčia. Turbūt koks nors smalsus užsienietis prieš karą lankėsi ten ir viską perkėlė ant tų stikliukų.
Vytauto paminklas Veliuonoje atsirado kartu su tuzinu kitų panašių statinių, iškilusių 1930-aisiais, per Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus. Paskui, vėl kone sinchroniškai, dauguma jų dingo. Išliko biustas Jurbarke, nes buvo sukurtas nacių sušaudyto skulptoriaus. Perlojos aikštėje, kaip kalbama, Vytautą saugojo į pjedestalą įmūrytas bėgių gabalas ir dzūkų aršumas. Kas jam padėjo išstovėti Veliuonoje, nežinau. Galėjo ir vaikai.
Nuotraukoje paminklas vos išdygęs. Dar nėra jį juosiančios geležinės grandinės. Gėlės pakraščiais irgi naujai susodintos. Kaimiškas namas fone netrukus taps stilingu provincijos mūrinuku, Veliuonos pašto skyriumi. Niekas tų vaikų čia nesodino, neliepė pozuoti. Kaip balandžiai dabar tvarkingai sutupia ant bažnyčios kraigo, taip ir jie. Savanoriai sargybiniai. Svetimšalis fotografas ėjo pro šalį ir sustojo. Vietiniams gyventojams, žinoma, įdomesnis buvo paminklas.
Ši miesto aikštė ir pats didysis kunigaikštis per savo amžių turėjo prisižiūrėti visa ko. Pompastiškų prieškario švenčių vaizdai šiandien kelia šypseną. Bet tuoj pat būna nejuokinga, nes prisimeni, kaip tos šventinės aikštės paskui demonstravo pralaimėjimą ir mirtį. Ar kuris iš tų mažutėlių paminklo papėdėje po penkiolikos ar dvidešimties metų negulėjo ten pat pašautas? Gal kas atpažins savo giminės žmogų? Jų amžius toks, kokio reikėjo, kad išeitum ginti gimtojo Nemuno, kai išmušė valanda. „Mes už tavo pėdą tavo pėdoj žūsim, tu krauju žydėsi kraujo Nemune.“ Brazdžionis, kad ir iš tolo, mokėjo byloti tautos balsu. Berniukas nuotraukos centre, sukryžiavęs basas kojas ir žiūrintis tiesiai į objektyvą, jau beveik pasirengęs. Veidas panašus kaip visų tų, kurie ėjo. Padidinus vaizdą, ant kaktos baltas taškas. Taikinys kulkai? Šventoji stigma?
Panemunių kelias pro Veliuoną meiliai nuzulintas vaikystėje, kai veždavo vasaroti į vienkiemį Stakių parapijoje. Tarp Veliuonos ir Raudonės – mamos tėviškė. Senelė ten kelis dešimtmečius mokytojavo kaimo mokyklose. Bet tai jau kitos istorijos. Praėjusią vasarą su draugų būreliu buvome užsukę Veliuonon. Kas stipresni, net užsikorė į bažnyčios bokštą. Pripaveikslavo gražių panoramų. Bet po atnaujintu Vytauto paminklu nebūtume nufotografavę sutūpusių vaikų. Viskas keičiasi, nebeįdomu kunigaikščiai? Nors antai Gediminas Vilniuje dar ir kaip traukia jaunąją kartą. Pilna aplinkui riedlenčių ir paspirtukų, vos tik atšilus. Jeigu susodintum papėdėje ir nufotografuotum ant stiklo plokštelės, antropologinis tipas būtų tas pats. Ir veidų bus, vertų stigmos.
Nenorėjau nukrypti į patriotinį auklėjimą. Tik pasakyti, kad per šį sunkmetį nieko nebuvo gražiau, maloningiau. Gal ir rytoj bus, poryt, kai atsiskies viskas, vėl atrodys įprastai. Girdime per pamokslus, kad Viešpats mūsų neapleidžia, kad žemė pilna stebuklų, tik apsidairyk, atverk akis ir širdį. Jo, matyt, darbas buvo ir ta mobilizacija.
Jeigu ką, tai nei gimdžiau pats vaikų, nei auginau, nedirbau mokykloje ir vaikų darželyje. Tiesa, kitados, Sibire, būrys jų sekiodavo iš paskos, kad padaryčiau nuotrauką ar eičiau su jais pažaisti stalo teniso. Žinoma, paskui visokios katalikiškos stovyklos, rekolekcijos, žygiai. Dalijau Pirmąją komuniją. Įdomu, kiek pakrikštyta? Tūkstantis, du? Reiškia, kad buvo išvaduoti iš gimtosios nuodėmės. Ir iš piktosios dvasios žabangų. Parengti kovai už amžinąjį gyvenimą. Ir ko gi tada bijotis? Vaižgantas rašė, kad neįveikiama tauta, kurios ginti stoja vaikai. Tik juokas jiems Stambulo konvencijos pavojai. Taip pat ir šešių bažnyčių, užvirusių eschatologinį mūšį, gąsdinimai. Pavasaris, jau tikrų tikriausias, net kai pasnigę. Po ano kraujo Nemune eina ir kitas poetas:
Užsimerksi, pamąstysi,
Nusijuoksi… O paskui –
Vien tik mėlyna akyse,
Žemėj, ore ir danguj.
