Namai namuose

 

Esė apie vieną dvarą prie jūros

 

Yra vienas pastatas prie jūros. Jį grafų Tiškevičių dvaru vadina. Ne tik dvaru, bet ir rūmais, kartais – vasaros rezidencija. Jame įsikūręs Gintaro muziejus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys. Tai yra kultūrinė įstaiga. Kultūros paveldo objektas. Neoklasicizmo stiliaus statinį ir interjerą suprojektavo vokiečių architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas. Jis iškeltas ant kopos mišraus (prancūziško ir angliško dermė) stiliaus parko apsupty. Seniai seniai tai buvo – daugiau kaip prieš šimtą dvidešimt metų. Per anksti, kad sakytume „namai“, o ne „rūmai“. Tačiau per dvejus metus plytos iš grafo plytinės virto namais, paskui – griuvėsiais, kareivinėmis, tvartu, dailininkų buveine, muziejumi, rūmais ir atvirto į namus: gal namai yra nuolatinis virsmas viskuo? Paklausi – kokie čia namai, jei juose seniai niekas nebegyvena? Kokie čia namai, jei juose gyveno didikai? Jei juose – ne kambariai, o salės? Jei masyvus veidrodžio rėmas – rokoko stiliaus, o virš jo maskaronas? Kokie čia namai, kai židiniai abipus sienos remia vienas kitam nugarą? O sietynai tviska prabanga? Ir holo laiptais driekiasi raudonas kilimas. Tik… Jis būna ir žalias. Priklauso nuo nuotaikos, žingsnių, žvilgsnių. Šešerius metu esu čia ir susidūriau su daugybe skirtingų požiūrių. Kai kuriems žmonėms rūmai ir muziejus yra Kita erdvė, ji pakylėja kaip patirtis už įprasto jaukumo ribų, kartais pernelyg nutolusi, nepasiekiama ir kaip tik dėl to siekiama. Tačiau dabar tikiu – tereikia antro žvilgsnio ir tas savo pačių sukonstruotas didingas fasadas ima mirgėti impresionistinėmis spalvomis, kol tampa permatomas, lengvas ir labiau savas nei kiautas sraigei.

Laikrodžių švytuoklės gimdo dvejones – tai į vieną, tai į kitą pusę besimetančias, – ar sustos kada ties aukso viduriu? Ir išgirsi dešimties vaikų krykštavimą. Nebe grafaičių, bet vaikų, kurie čia žaidė slėpynių, šildėsi, grįžę po čiuožinėjimo ant užšalusio tvenkinio, šoko, dainavo, mokėsi, kalbėjo lenkiškai, prancūziškai, vokiškai, rusiškai, žemaitiškai ar tik jiems suprantama kalba. Vaikų, kurie po ilgų kelionių sugrįždavo namo. Tie laikai praėjo, gyventų šiandien – pasirinktų kitokį stilių: gal nebebūtų nei baliustradų, nei ketaus vazų, nei lenktos formos durų rankenų ir langų rankenėlių, sietynų, raudonmedžio baldų su grifo letenomis, sienų, dengtų šiltomis tapiserijomis iš vilnos ir šilko gijų. O kambariai nesirikiuotų taip tvarkingai, kaip galerija. Gal ir virtualios ugnies židinyje pakaktų. Kas žino, kaip praeiviai vadintų šį stilių – „tvariu“, „lakonišku“, „skandinavišku, bet ne visai“, „perkrautu“, „išmaniuoju“, „pagal fengšui“, „kosmopolitišku“, „retro pagal skonį“? Tik ar būtų tai namų stilius? Kas daro dvaro rūmus, muziejų, įstaigą, saugomą objektą namais? O kas darė juos namais prieš šimtą metų? Iš kur tas žmonių tikėjimas, kad tai yra jų namai? Tikriausiai nėra atsakymo, namų neapčiuopsi, bet jie yra.

 

Šviesa ir veidrodžiai

 

Kas rytą muziejuje budintis sargas atveria duris ir langines. Langų labai daug – į rytus, į pietus, į vakarus ir į šiaurę. O dar buvo ir stoglangis palėpėje, iš kurio šviesa į šiaurinį holą krisdavo pro ovalius langus. Dabar vietoj ovalių langų – veidrodžiai su savais atspindžiais. Ir veidrodis virš židinio. Pasistiebus matosi veidai. Gal dėl to – šviesu. Nors ir šiaurė. Kartais pamirštu, kad tais laikais elektros dar nebuvo. Taigi sietynuose būdavo įžiebiamos žvakės – ir visi tikėjo, kad yra taip šviesu, kaip tik begali būti. Vėliau įvesta elektra – ir vėl tikėjo, kad šviesiau nebegali būti. Ir džiaugėsi, nes baldai, daiktai, sienos, netgi veidrodžiai atgijo lyg nauji, dar nematyti, ryškūs, spalvingi. Tada atsirado stiklinės vitrinos, galiausiai – ir gintaras su sava šviesa. Ir vėl viskas atrodė kitaip. Šviesa keičia charakterį. Šviesa keičia būtį. Tačiau būna ir per šviesu, nejauku, nes šviesa išryškina kiekvieną detalę. Apnuogina ne tik kūno, bet ir sielos netobulumą. Dėl to kartais mieliau renkamės prieblandą. Todėl labai gera, kai galima pasirinkti, kiek įsileisti šviesos. Nėra nieko labiau jaudinančio, nei tarsi kokiam pasaulio kūrėjui pasakyti: tebūnie. Šviestuvuose, žvakidėse, sienose, nišoje palei lubas, languose ar už langų. Tiek, kiek norisi. Šviesoje esi nuogas ir tikras. Užgesinti visada galima. Ir tikriausiai nėra nieko gražiau nei saulės šviesa, išryškinanti dulkių ruožą ore, kuris tuoj bus tavo.

 

Tvyrojimas ore

 

Atsigręžus iš tam tikros perspektyvos galima pamatyti Tiškevičių rūmų atspindį fontane. Kartais atrodo labai tikroviškai, bet tai nėra patys rūmai. Kartais rūmus galima pamatyti nuo Birutės kalno – atrodo, ištiesi ranką ir paliesi. Vis dėlto paliesi tik orą. Pačiuose rūmuose, koplyčios parodų salėje, yra trys laipteliai: galbūt užteks palypėti jais ir vėl viskas bus kaip kadaise – atsiras altorius, sužibs Miuncheno meistrų kurti vitražai, iškils suolai, kad būtų kur atsiklaupti per patį pakylėjimą. O gal – savai maldai. Juk grafų šeima čia rengdavo mišias, bet dažniau melsdavosi patys. Tiesiog šiaip, ryto ir vakaro malda. Kaip Dievo namuose, esančiuose namuose. Nebėra nei altoriaus, nei vitražų, nei kryžiaus – užtenka trijų laiptelių erdvėje. Ir jie primins tai, kas nepamirštama.

Taip pat rūmuose yra palėpė. Toks šventas namų kampas. Labai svarbu, kad namuose būtų palėpė, net jeigu fiziškai jos nėra. Juk ir rūmuose niekas į palėpę neįleidžia. Ten net nėra vietos, gal net visu ūgiu išsitiesti negalėtum. Tiesiog pakanka įspūdžio, kad viršum visko yra tas nematomas aukštas, kuriame bet kada galėsi sudėti buvusių ir būsimų svečių lagaminus. Ir atrasti kažką senelių, kurių gal net nepažinojai. Ir kažką anūkų, kurie dar negimė.

Ir dar – rūmuose yra šiluma. Nesvarbu, ar šildomasi židinyje spragsinčiomis malkomis, ar šildymas dujinis, centrinis, ar, kaip šiuo atveju, šilti garai ortakiais pasklisdavo iš cokoliniame aukšte įrengtos katilinės. Svarbu, kad erdvėje yra centras, iš kurio šiluma išeina ir į kurį sugrįžta. Visai kaip banga.

 

Jūros ošimas

 

XIX a. pabaigoje Baltijos jūros krantas buvo arčiau, beveik ties Birutės kalno papėde. Todėl iš antro rūmų aukšto, žvelgiant nuo terasų, buvo matyti jūra. Tik kas čia svarbiau – belvederis, tas atsiveriantis gražus vaizdas ar tai, kad rūmuose yra terasa? Namų terasa kaip jūros pažadas. Nesvarbu, ar už jos pati jūra yra, ar nėra. Galų gale matome, ką norime matyti. Ir girdime ošimą. Kartais net tada, kai tai yra traukinio dundėjimas ar gatvės triukšmas. Kai kuriems žūtbūt reikalingas toks patvirtinimas, jog gyvybė žemėje dar yra ir besiklausant būtų galima ramiai užmigti: šurmulys kaip ženklas, kad viskas gerai, esame ne vieni. Ir tai – ne vien ošimas, o sekama istorija, jei tik istorija gali būti viena – supinta iš daugybės istorijų, susitinkančių ir prasilenkiančių žmonių, kurie kartais keliauja laiku. Juk kadaise čia gyveno žmonės, jie kūrėsi namus kažkieno buvusių namų vietoje: manoma, kad dar X a. šioje teritorijoje gyventa kuršių. Visai netoli, kur dabar pietinis rūmų fasadas ir rožynas, būta kuršių palaidojimų, o greta – medinių trobelių. Jų šeimininkai turėjo savus papročius, savą gyvenimo būdą, paliko ateities kartoms kultūrinį sluoksnį. Vis dėlto – ar tai taip svarbu šiandienos architektams ir naujakuriams? Ar naujuose namuose bus įkomponuota atminties ženklų? Ar naujų namų sienos ir grindys savaime sugeria priešistorę? Gal juose netgi vaidenasi – genius loci? Šiaip ar taip, kiekvieni namai turi savo gerąjį vaiduoklį, net jei jis už terasos.

 

Medžiai, kurių šakos remiasi į langą

 

Namai niekada nesibaigia ties sienomis – jie tęsiasi, susijungdami su medžių šakomis, paukščių giesmėmis, automobilių išmetamaisiais vamzdžiais, šuliniais, skalbinių virvėmis, kitų namų langais, žaidimų aikštelėmis, gatvėmis, dviračių takais ir tiltais. Tiškevičių rūmų aplinka – nepakartojama. Jie stūkso apsupti parko ir sengirės šimtamečių pušų, ant jūros kranto. Tačiau aplinka svarbi tik tiek, kiek ji atliepia lūkesčius. Žmonių lūkestis – laimė. O laimė yra paukštis. Galbūt dėl to šiuose rūmuose tiek daug langų – netgi cokoliniame aukšte, pastatą juosia specialiai iškastas griovys. Cokoliniame aukšte gyveno rūmų patarnautojai – tai buvo ir jų namai. Atviri, bet saugūs, nelyginant praviras inkilas ar medžio kamiene išskaptuota buveinė, dar vienas senas geras ir vienintelis toks pasaulyje Baublys. Visai netoli, Birutės alėjoje, yra tokie šiuolaikinio architekto projektuoti namai, kurie „išskaptuoti“ tam, kad apgaubtų medį. Kai kurių prabangių namų fasadas primena pušų žievę. Vienuose jų, t. y. „Eglės“ apartamentuose, lygiagrečioje S. Daukanto gatvėje viename aukšte gyvena pats architektas. Jiems nieko nenutiks nei lietuje, nei kaitroje šimtus metų. Kaip nenutiko rūmams.

 

Su užuolaidomis ir be jų

 

Kai supranti, kad čia yra kažkokia paslaptis, žinai, kad tai – tikri namai. Šių rūmų paslaptis – šešėliuose, stumdomosiose duryse, langinėse ir užuolaidose. Stumdomosios arba užkulisinės durys buvęs išmanus tų laikų išradimas: jos paslepiamos sienoje, taip (bent tariamai) sutaupant vietos. Visi praktiški ir ypač patraukiantys dėmesį interjero sprendimai – tie, kuriuos galima paslėpti, o prireikus – „paviešinti“, išsaugant objekto paskirtį kokybiniu ir estetiniu požiūriu. Panašiai ir rūmų langinės – randamos viduje, o ne išorėje. Jos susilanksto lyg vėduoklė ir būdamos vienos spalvos su lango apipavidalinimu yra beveik nepastebimos. Jos buvo naudojamos ne tik nuo vėjo apsisaugoti, bet ir tam, kad ankstyva saulė nepažadintų po ilgų vakarų, pokylių, intelektualų susibūrimų, pašnekesių. Taigi langinės – ir ramybės, poilsio užtikrinimas. Visai kaip užuolaidos – sakralumo ir sykiu paprastumo. Kai jos yra – žengi žingsnį artyn, nujauti, kad jau tuoj tuoj pamatysi viską, bet sustoji ir nusišypsai – juk nebūtina pamatyti viską. Kai jų nėra – žengi žingsnį nuo lango atbulom, nes tuoj tave kas nors pamatys, bet tada puoli prie lango, jį praveri ir persisveri, nes tegul ir mato! Juk aš tokia kaip ir jūs – laisva asmenybė, kartais linkusi į anonimiškumą. Tokie tampa ir langai – architektūriniai anonimai. Neretai Vakarų Europos šalyse langines dar galima pamatyti, tačiau užuolaidų – nėra. Tai veikiau ne architektūrinis, o interjero dizaino sprendimas, tačiau užuolaida kaip plazdantis atitvaras, reliatyvi riba erdvėje yra simbolinis saugumo garantas. Vieniems priimtiniau atvirumas, aiškumas, kitiems – gyvybiškai svarbu išlaikyti paslaptį, ribą tarp privataus ir viešojo gyvenimo. Tad namai yra ten, kur išsipildo ribų ir atvirumo poreikis arba atrandama jų pusiausvyra.

 

Namai – muzika iš vidaus

 

Tenka pripažinti, kad ta pati muzika esant kambaryje ir klausantis jos lauke ar jos aido tolumoje skamba skirtingai. Kai kurie muziejaus koncertai vyksta lauke – atlikėjai pasirodo pietinėje rūmų terasoje. Tačiau vienam ar kitam muziejininkui tenka budėti per renginį ir kartais sėdint pačiuose rūmuose girdėti muziką iš vidaus. Ten pat laukia atlikėjai prieš pasirodydami publikai. Į terasą jie išsineša dalį savo susitelkimo, kuris buvo užkulisiuose. O grįždami iš scenos parsineša dalį atsipalaidavimo ir scenos nuotaikos. Vyksta žaidimas „Išorė atspindi vidų ir vidus išorę“. Laukiamojo, vadinamosios Židinio menės, sienos išpuoštos lipdiniais, vaizduojami rožių motyvai. Kaip tik priešais, lauke už terasos, – rožynas. Aplinka atspindi pastato tematiką. Taip kaip rūmų fasadas atspindi interjerą. Tačiau dažnai nutinka, kad išorė – apgaulinga: įžengi į namų vidų ir aikteli iš nuostabos. Ir priešingai – įmantrus fasadas, bet viduje nyku. Ieškoti abiejų dermės ar disonanso, o gal tokio disonanso, kuris gimdo savotišką sutartinę? Klausaisi koncerto, skambančio ten kažkur anapus, galvoji, kokios sunkios, bet jaukios šių rūmų sienos. O ką gi grafai matydavo, žvelgdami pro tuos pačius langus? Ar jiems čia buvo gera? Ar pavyktų su jais kalbėtis, prisėdus ant Liudviko XVI stiliaus krėslų? Ar jaustum dar tų krėslų svorį, pastebėtum jų grožį? Pavargus nuo privačių pamokų, kurorto vizijų, darbų paskirstymo ir priežiūros, susitikimų ritualų ir sunkių suknelių. Ką valgytume? O gal svarbiau – iš kokių indų ir kaip valgytume? Viena palangiškė pasakojo, kad vienas iš grafo mėgstamiausių patiekalų buvo paprasčiausias šiupinys su bulvėmis ir rūgpieniu! Ar jis skanesnis dėl to, kad patiekiamas porceliano lėkštėje su mėlynu Lelivos herbo atvaizdu (karūnos su povo plunksnomis, mėnulio ir žvaigždės simbolika bei šūkis „Švieskite gyvenimo bekelėse“)?

Kažkada šnekučiavomės su kolegėmis, kokius išmoningus klausimus mums užduoda atidūs lankytojai: nuo „Kodėl grafai rašė tokius mielus laiškus kraštovaizdžio architektui Édouard’ui François André?“ ir „Kiek jie atseikėjo už dvarą?“ iki „Ar grafai gydėsi dantų skausmą gintaru?“ ir „Kaip būdami tokie turtingi negalėjo išgelbėti dukros nuo difterijos?“ Klausimų penklinės. Prisimenu, kaip pirmąsyk atėjau į muziejų ir pasiklydau. Tąkart mane palydėjo. Dabar čia nebepasiklysčiau. Jau niekada nebegalėsiu rūmų matyti taip, kaip juos mačiau pradžioje. Kartais lankytojai sustoja ties laukujėmis durimis ir klausia – kur išėjimas? Kaip nuostabu yra pasiklysti rūmuose. Nes taip būna pirmąsyk. Kaip nuostabu yra parodyti kelią, lyg būtum šeimininkas, ir užsimerkus išskleisti visą dviejų aukštų žemėlapį. Jie turėjo svajonę įsirengti ir trečią aukštą. Prisimenu, kaip ankstyvą rytą žiūrėjau į parką iš vidaus, ir buvo – tik rūmai ir aš. Žiūrėjau iš kitos, išvirkščios, pusės ir laukiau. Pasistiebusi ir stebėdama, kaip parko takai prisipildo pamažu skubančios turistinio juoko gijos. Pasirodė sargas su raktais. Netrukus Jie ateis… Kažkas ir dabar kopia vėduokliniais laiptais. Ar sustos prie nišos su liūtuku? Tiesa, architektas ten buvo numatęs sfinksą. Ir sfinksas virto liūtuku. Ir tai tampa kasdienybe. Ir rūmai tampa namais. Namais namuose.

 

Namai kaip archė

 

Namams architektūra yra kaip siela – archė arba pradžių pradžia. O iš namų atsiranda miestas. Tiesa, būna miręs miestas arba miestas-benamis, kuriame stūkso tik namų sarkofagai, įsirėžę į aplinką kaip statistiniai vienetai. Ir yra gyvas miestas, kuriame gyvena namai, o kartu su jais – ir žmonės. Namai augina žmones ir žmonės augina namus. Nuo ko ir iš ko jie prasideda? Tai yra santykis, gamtos ir kultūros ryšys. Jis apima tai, kas svarbu architektui ir gyventojui, – namai randasi ten, kur atliepiamos vertybės. Tvarumas ar vartojimas? Kelionės ar sėdėjimas namie? Tradicija ar atvirumas? O gal visko po truputį? Taigi architektai žaisdami erdve, šviesa ir laiku kuria patogumą bei jaukumą, kai susitinka svajonė ir tikrovė ir šiltai susirango prie kojų. Jie renkasi medžiagas, jų harmoniją arba tonaciją – vieną iš galimų, suderina duotybes tarsi stygas, stipriau ar mažiau įtempia – o ar šis instrumentas taps namais? Atsakyti gali tik tas, kuriam jis skirtas. Tačiau kuriant galima pasitelkti tam tikras gaires ir simbolius, kurie įgalina žmones atpažinti tai, kas sava. Tam labai padeda dialogas tarp architekto ir užsakovo – išsamiau atskleidžiant ne tik vizualinį, bet ir vertybinį lūkestį. Būtent taip su architektu F. H. Schwechtenu tarėsi grafai Tiškevičiai: tai liudija jo rūmų fasado ir interjero detalių eskizai, keli variantai pasirinkti, pavyzdžiui, skirtingos ornamentikos baliustrados. Žinoma, būna užsakovų, kuriems reikia galutinio rezultato, patiems nedalyvaujant vyksme. Jie ieško užtikrinto architekto, kuris pateiktų geriausią vienintelį sprendimą. Taip pat būna ir architektų, kurie jaučia pareigą visų pirma patys sau sukurti neginčijamą variantą – ir tai yra bene tiesiausias kelias į Namus. Tačiau kartais pakanka kelių štrichų, gairių, kurie žmogui sukelia ateities viziją. Prasideda didysis Namų statymo procesas, (ne)tobulas architekto ir užsakovo bendras kūrinys. Projektuojant svarbu viskas: ir kas matoma, ir kas nematoma. Svarbu tiek aiškiai apibrėžtos ribos, tiek erdvė. Namai randasi arba juos suvokiame ir per santykį su aplinka bei kitais namais. Tai gali būti ir Baublys, ir rūmai. Juk namai – tai gyvenimo ryšulys, užsimesi ant peties ir sugrįši.

Tekstas sukurtas Architektūros fondo projektui „Aikštėje“.Projekto strateginė partnerė – Lietuvos kultūros taryba.