Kas yra simptomas?

Pradėkime nuo prekės. Kas ji? „Iš pirmo žvilgsnio prekė atrodo esanti labai paprastas ir trivialus daiktas. Jos analizė parodo, kad tai yra labai painus daiktas, pilnas metafizinių įmantrybių ir teologinių gudrybių.“* Ką tai reiškia? Medis kinta, kai iš jo gaminamas stalas, bet lieka medžiu, paprasta jutimais suvokiama medžiaga. Tačiau medžio medžiaga pakinta, įgijusi prekės statusą. Visuomeninį gyvenimą sudaro gamintojai, pardavėjai, pirkėjai, prekėmis besimainantys žmonės: mainomasi nekilnojamuoju turtu, transportu, rūbais etc. Šiame sąsajų tinkle žmonės lygina ir maino įvairius produktus bei darbo rūšis, tačiau, kaip pabrėžia Karlas Marxas, „jie nežino, ką daro, bet jie tai daro“**.

Vienas dažniausiai užduodamų klausimų: kiek svetimų produktų galima gauti už savo produktą, t. y. kokių proporcijų pagrindu mainomi produktai? Tokioje sistemoje žmonių judėjimas įgauna prekių judėjimo logiką, kuriai, užuot ją kontroliavę, subjektai yra pajungti.

Tokia rinkos struktūra yra simptomas. Jacques’as Lacanas pabrėžia: „Jei norime ieškoti simptomo sąvokos ištakos, ji ieškotina tikrai ne Hipokrato mąstyme, o tekstuose Marxo, kuris pirmasis atsidūrė savo paties atliktoje jungtyje tarp kapitalizmo ir ko? Senų gerų laikų, kuriuos žmonės, kai nori juos, trumpai tariant, įvardyti kitaip, vadina feodaliniais laikais.“*** Taigi simptomą suprasime panagrinėję perėjimą iš feodalizmo į kapitalizmą.

Nesunku suvokti, kad karaliaus statusas yra struktūrinių santykių pasekmė, o ne metafizinė duotybė, nors dažniausiai manoma kitaip: teigiama, kad pavaldinių gyvenimas natūralus, nes tarp jų ir karaliaus vyrauja transcendentinė perskyra.

Feodalizmo laikotarpiu ši perskyra tarp pono ir vergo vyravo tiek gamybos procese, tiek už jo ribų. Vergas tuomet puikiai suvokė savo priklausomybę nuo pono valios. Kapitalistiniame diskurse situacija priešinga, nes jame uždrausta teigti, kad su žmonėmis elgiamasi kaip su daiktais. Kapitalizme žmonės santykiauja „laisvai“ ir veikia vedami egoistinių interesų, tad santykiai grįsti ne pono ir vergo, o prieš įstatymą „lygių“ asmenų logika. Manoma, kad kapitalistiniame diskurse susitikę subjektai nebepriklauso ponui, bet yra vedami utilitarinių motyvų, vienas kitą laiko tiesiog žmonėmis, besivadovaujančiais savo doxa ir tesidominčiais poreikius tenkinančiomis prekėmis.

Tad simptomą galima nusakyti taip: tai dviejų konfliktuojančių nuostatų kompromisas – sūnus jaučia homoseksualų potraukį tėvui, tačiau pirmojo vyriškumas tam priešinasi; brolis myli seserį, bet taip pat konkuruoja su ja, kad pelnytų tėvų meilę; žmogus bjaurisi tam tikra situacija, tačiau etiketo reikalavimai neleidžia atvirai į ją reaguoti etc. Simptomas yra tokių viena kitai prieštaraujančių tendencijų „numaldymas“, galintis pasireikšti tokiomis būsenomis kaip galvos skausmas, kosulys, karščiavimas, nerimavimas, gyvūnų fobija, mikčiojimas etc. Konflikto išstūmimas leidžia jį pamiršti, paversti nesąmoningu.

Simptomas aptinkamas perėjime iš feodalizmo į kapitalizmą, nes pasirodo ne tik klinikiniu, bet ir politiniu lygmeniu: feodaliniai pono ir vergo santykiai ne sunaikinami, o perstumiami ir taip įgauna socialinių santykių tarp prekių pavidalą.

Kaip reiškiasi žmonių santykiai tarp prekių? Būstas yra vartojamoji vertė, kuri vis dėlto neišvengiamai įtraukta į mainomosios vertės logiką. Kaip funkcionuoja mainomoji vertė? Kapitalistiniame diskurse aptinkami du principai – darbuotojo ir kapitalisto. Pirmojo schema tokia: prekė–pinigai–prekė; antrojo: pinigai–prekė–pinigai (pridėtinė vertė). Darbuotojo prekė yra jo darbo jėga: kūnas, protiniai sugebėjimai etc. Panaudodamas šiuos elementus jis gauna atlyginimą, kurio pagrindu reprodukuoja savo egzistenciją, kad vėl galėtų parsiduoti. Kapitalistas elgiasi priešingai: jis perka darbo jėgą. Tačiau esminga tai, kad, pasibaigus darbo dienai, kapitalistas netikėtai lieka su daugiau pinigų, nei buvo investavęs, – randasi pridėtinė vertė, kapitalas.

Jei į šią logiką perkeltume nekilnojamąjį turtą, pamatytume, kad kai būstas įsitraukia į mainomosios vertės logiką, jo vartojamoji vertė tampa nebesvarbi, todėl galima tarti, kad kapitalistiniame diskurse būstų skirstymas yra nesocialus ir neetiškas.

Beje, čia galime įžvelgti tai, kas psichoanalizėje vadinama „padalytu subjektu“, kurio veiksmai nesutampa su jo deklaracijomis. Dominuojanti ideologija byloja, kad valdžios aparatas susirūpinęs savo piliečiais: skiriamos išmokos, policija atkakliai saugo civilius nuo viruso, reklamose šūkaujama, kad piliečiai ir jų nuomonė svarbūs etc. Tačiau tiesa priešinga. Kapitalistinio diskurso pogrindyje diskurso agentas tesuinteresuotas darbuotojų išnaudojimu ir kapitalo kaupimu. Kitaip tariant, paviršiuje valdžia suinteresuota gyvybės puoselėjimu, žmogaus teisėmis, tačiau nekilnojamąjį turtą ir kitą jaunoms šeimoms, studentams etc. reikalingą vartojamąją vertę skirsto nesocialiai.

Taigi feodalizme vyravęs pono ir vergo santykis išlikęs, tik yra perstumtas. Tad ar galime sakyti, kad gyvename demokratijoje, kad valdžios aparatas rūpinasi žmonių gerove?