Gyventi nežinant

Antanas A. Jonynas. Naujieji sonetai. V.: Tyto alba, 2020. 53 p.

Skaitant Antano A. Jonyno „Naujuosius sonetus“ pirmiausia dėmesį patraukia įtaigūs vaizdai, liudijantys, kad santykis su pasauliu ir netgi interpretacija užgimsta anksčiau už tam tikrų kategorijų kūrimą. Kitaip tariant, stebėjimas savaime jau yra interpretacija, nes į tą patį dalyką galima pažvelgti iš įvairių perspektyvų. Tad lyrinio subjekto santykis su pasauliu skleidžiasi ne tik gvildenant pažinimo ir egzistencines problemas, bet ir per įdėmų įsižiūrėjimą: „virš gatvės juodo brūkšnio / palinkusio šermukšnio / liauna šakelė drebanti // ramybe siela gėrisi / ir stebi atsivėrusį / gal sapną o gal nebūtį“ (p. 13). Estetinė žiūra, ryškūs štrichai akimirksniu atveria eilėraščio erdvę, kurioje vaizduojami pavidalai, jų savybės ir spalviniai niuansai itin glaudžiai susiję: pvz., „sidabrinė pilkšva žaluma / tamsiai spindintis juodas raudonis“ (p. 16), „juodos eglės“ (p. 24) perteikia ne tik lyrinio subjekto jausenas, bet ir idėjinį turinį.

Dar viena „Naujųjų sonetų“ ypatybė – meistriškai išlaikyta pusiausvyra tarp ironijos ir jausmingumo, nostalgijos ir šiuolaikiškumo. Jaučiamas nuolatinis saiko pojūtis, joks bruožas nenusveria kito, tačiau vienas kitą papildo, kai vieno dalyko ypatybė išryškėja per savo priešybę. Tai, beje, vykusiai perteikia mirguliuojantis Deimantės Rybakovienės sukurtas knygos viršelis.

Atkreiptinas dėmesys, kad sonetuose įvairiausi reginiai, patirtys kartkartėmis pasirodo kaip stebėtojo vaizduotės žaismas: „Diena tarytum magiškas kristalas / sublyksi atminties briaunom spalvotom / ir balta staltiese užklotas stalas / viduryje gražaus ir jauno sodo // [...] dangus virš priemiesčio grėsmingai niaukias / ir sušmėsavusios į šalį traukias / baltutės slaugės žaliame sode“ (p. 25). Visa pasirodo kaip gėrėjimosi vertas vaizdas, regimas vidiniame subjekto pasaulyje, kuris itin subtiliai supriešinamas su išorine aplinka, tad riba, skirianti vidaus reginį nuo išorinio, tampa vos perregima. Tokie ir panašūs niuansai yra būdingi visai knygai: esama subtiliai brėžiamų ribų tarp patirties ir rašymo, žinojimo ir nežinojimo, subjekto savivokos ir atminties. Pagaliau, atmintis gali būti laikoma ir patiriamos dabarties sąlyga, nes atsiminti geba ir kūnas (p. 31).

Kaip minėjau, A. A. Jonyno sonetuose įvairūs bruožai išryškėja per savo priešybę. Paradoksalu, bet užmarštis taip pat pasireiškia per jai oponuojančią atminties galią. „Sonete apie užmarštį“, kuriame sutelktas itin stiprus emocinis krūvis, esama ne vieno prasminio sluoksnio: „Iš tų laikų tik užmarštis / plonom srovelėm atsruvens / ir supsis gumulai tiršti / pačiam dugne tamsaus dubens // tik plieks prožektoriaus šviesa / nuo dunksančio tamsoj kalėjimo / ir melsis Dievas kapuose / prislėgtas nieko negalėjimo“ (p. 41). Užmarštis gali būti laikoma prarastimi, susijusia su išorinei prievartai negalinčiu pasipriešinti vidiniu tikėjimu, kai asmeninė patirtis neišvengiamai tampa istorinės atminties dalimi, net jei pastaroji dėl savo svorio ir paties subjekto prisiminimų drumstumo apibrėžiama kaip užmarštis.

Užmarštis gali būti tapatinama ir su mirtimi. Išsamioje recenzijoje Neringa Butnoriūtė pažymi, jog „(ne)patikimos atminties problema jau daugelį metų yra „programinė“ ir viena įdomiausių Jonyno poezijoje, ji šiek tiek kinta drauge su kūryba. Atmintis – fenomenas, kurį kursto turiningos patirties ir vaizduotės žaismas. Šie elementai tekstuose nuolat persidengia, palaiko savotišką įtampą, nes asmeninė atmintis sutampa su kultūros atmintimi ir atvirkščiai, tačiau visad – su tam tikra (savi)refleksija“ (http://www.skaitymometai.lt/index.php?1163022733). Neatsitiktinai recenzentė akcentuoja A. A. Jonyno poezijos lėtaeigį pobūdį, mat skubotai perbėgus paviršiumi nepavyktų užčiuopti sonetų įvairiapusiškumo, juose filosofinės ir literatūrinės nuorodos tampa poetinės tikrovės integralia dalimi.

Viena iš knygoje gvildenamų problemų yra pažinimas ir jo ribotumas, tad ne veltui mokslas ir netgi išmintis prilyginami nuodingam mišiniui (p. 33). Kitaip tariant, lyrinis subjektas, kurio „atminties biblioteka“ gali kaupti „patirties makulatūrą“ (p. 17), nepasitiki vien tik racionaliu požiūriu ar idėjas generuojančiu visažiniu ir visagaliu kūrėju: „spyglius atstačiusios pakrantės pušys / nekintančiu nakties vaizdu bodėjos / nesklandė nei žuvėdros nei idėjos / ir netgi vėjas slėpės susigūžęs“ (p. 15). Pažinimo procesai dar labiau komplikuojasi, kai lieka neaišku, ar prisiminimai yra tik sapnai ir ar apskritai pasaulis gali būti laikomas tikru (p. 13, 16, 39). Vis dėlto, kad ir kuo būtų laikomas šis pasaulis, neįmanoma paneigti juslinių patirčių, tad belieka pasakyti: „gyvenu nežinodamas nieko“ (p. 24). Aplinkinis vyksmas nėra kontroliuojamas stebinčiojo, o šypseną keliantys vaizdai patvirtina tiesą apie pasaulio tvarką, nepriklausomą nuo stebėtojo valios: „tai kas auga ir tai kas teka / tai kas rieda (dažniausiai žemyn) / mėlynake tu mėlynake / bent jau tu nieko man neprimink // kambary sunkiai krosnis kūrenas / sunkiai vartosi primuštas senis / bet lig vakaro jis atsigaus“ (p. 9). Kita vertus, vaizdinys gali būti nepažinus: „Kas ten vazoje? kokie žiedai / svyra tamsūs sunkūs nepažinūs / besiartinančio vakaro blandoj“ (p. 26). Daiktų ir išorinio vyksmo abejingumas stebinčiajam pasirodo per inertiškai riedančio dviračio įvaizdį (p. 9), mirusiojo negalėjimą pasipriešinti gyvųjų valiai (p. 32) ar stebimo kambario erdvę, kurioje jo savininko nesatis susijusi su tvinksinčia įtampa tarp gyvenimo ir mirties, slypinčia po kasdienių daiktų paviršiais (p. 40).

Skaitant sonetus galima daryti išvadą, kad vienintelis išties pasitikėjimo vertas dalykas yra savojo mirtingumo įsisąmoninimas, nes mirtis neatsiejama nuo žinojimo ir tikrumo (p. 18, 46). Vis dėlto subjektą traukia nemirtingumo (ne)pasiekiamybė, kurią reprezentuoja filosofinis akmuo: „žiūrėjau į mėnulio skridinėlį / kaip filosofas akmenį pralošęs“ (p. 15). Tačiau tokia būsena nėra visiškai persmelkusi lyrinio subjekto savastį, o pažinimo nepakankamumas leidžia pasinerti į gyvastingumo svaigulį: „absurdiškas pasaulis. bet ar tai / jo trūkumas? gal tai kaip tik paguoda / ir vien nuo to kad to nesupratai / pašiurpsta palaimingai oda“ (p. 14). Absurdo pajauta ir žinančio nežinojimo palaima pasirodo kaip nepertraukiama (kol nemirštama iš tiesų) dvilypė subjekto būsena, supinta iš tikro ir netikro, sapno ir tikrovės, savivokos ir mirties nuojautų, kai abejingi pasirodo ne tik materialaus pasaulio daiktai, bet ir anapusybė: „protėvių palaimintosios vėlės / nesuprantamai kažką veblena / ir dėlioja lego kaladėles“ (p. 48). Neišsprendžiama gyvenimo ir mirties mįslė asocijuojama su žaidimu, tad nenuostabu, kad savotišku atsakymu apie pasaulį ir jo likimą tampa poezija: „Kodėl visa tai parašei? / nes viskas taip ir yra / vidury dykumos meldžiasi pranašai / suklaupę po drykstančia laivo bure // o kur dėsimės mes iš miesto ištrūkę / pro dygias šakas sunkiai skverbias šviesa / [...] ar tikrai buvo sutartas pasimatymas? / po tuo akmeniu slepias gyvatė / ant to akmenio sėdi mergaitė nuoga // [...] jau žinau, kad pasaulis išliks / kol egzistuoja poezija. arba jos stoka“ (p. 27). Figūrų išdėstymas atveria daugialypę eilėraščio erdvę, tad ištara „viskas taip ir yra“ gali būti laikoma miražu, sapnu. Dėl šios priežasties visa apibendrinantis, tarsi „pasiektas“ žinojimas labiau primena intuityvų, erotinių potyrių persmelktą išgyvenimą, kai išsipildymo pilnatvė (poezija) arba geismas (poezijos stoka) yra viena. Panašiai apibūdinamas subjekto (ne)mirtingumo suvokimas: „kitados galvojau kad nemirsiu / o dabar jaučiuosi negyvenęs“ (p. 48). Šiuo atveju mirtis ir gyvenimas gali būti suvokiami ne kaip priešingi poliai, bet kaip iliuzija. Regis, neatsitiktinai stebimo pasaulio daiktai pasirodo tarsi savo pačių faktiškumą pridengę ženklai, skatinantys kurti naują ženklų ir simbolių pasaulį: „Apsilaupęs pavasario kalnas / metalinis upės vanduo / senas rusvas dviračio balnas / kaip riestinis kirtis ant o“ (p. 9).

Galima sakyti, poezija yra neatsiejama nuo gaivališkos jėgos, įskeliančios racionalaus mąstymo lukštą. Tokiu atveju gyventi nežinant reiškia būti toliaregiškam, nesirenkančiam riboto suvokimo, veikiau nevengiančiam pašiepti tam tikrą situaciją, vaizduoti ją tragikomiškai, pvz., sonete „Poeto kambarys“: „Nykokas interjeras / nušiurusios portjeros / net knygos ant palangės / atrodė neprabangios // [...] tik jauno vyro griaučiai / kampe atrodė graudžiai“ (p. 35). Apie nepaaiškinamą poezijos prigimtį, paslapties ir erotikos triumfą sufleruoja ir knygą užsklendžiantis sonetas pavadinimu „Avarija“ (p. 49), kuriame plastiškai kaitaliojami vaizdai.

Žongliruodamas įvairiausiomis figūromis ar tiesiog fiksuodamas kasdienio gyvenimo detales, poetas neretai sukuria netikėtumo efektą, kai lakoniškos ištaros aprašomą situaciją ar įvykį staiga parodo visiškai ne taip, kaip galbūt būtų galima tikėtis, tad daugelis situacijų yra nebanalios dėl netipinio atvaizdavimo ir figūrų perdėliojimo. Belieka tik pridurti, kad „Naujuosiuose sonetuose“ įtikinamai atskleidžiamas nežinojimo grožis, per kurį atsiveriama visa pranokstančiam poezijos iš(si)pildymui, geismui ir ilgesiui.