Lūžis prie Stambulo

Ne pinigai traukia moteris. Ne automobiliai ir ne brangenybės.
Ne restoranai ir brangūs drabužiai. Ne galia, turtas ir elegancija.
O tai, kas vyrą padarė galingą, turtingą ir elegantišką.
Jėga, kuria yra apdovanoti vieni ir kurios visiškai neturi kiti.

Sergej Dovlatov

Kažkada Stambulo miestas vadinosi Konstantinopolis ir buvo Bizantijos imperijos sostinė bei Rytų krikščionybės centras. Miesto dydis, neįveikiamos gynybinės sienos, nuostabūs pastatai, neapsakomi turtai darė neišdildomą įspūdį ir viliojo pirklius, piligrimus, mokslininkus ir keliautojus iš viso pasaulio. Strateginėje vietoje įsikūręs miestas taip pat buvo nuolatinis įvairių užkariautojų taikinys. Krečiama vidinių nesutarimų ir alinama kaimynų antpuolių Bizantijos imperija susiskaldė, prarado beveik visas savo teritorijas ir nusilpo. Galiausiai 1453 m. šis Rytų krikščionybės megapolis krito nuo turkų kariuomenės patrankų šūvių. Loukas Notaras, vienas svarbiausių Bizantijos pareigūnų, iš pradžių sėkmingai gynęs miesto sienas nuo priešų, kartu su savo kariais šturmo metu apleido savo postą. Šis jo atsitraukimas leido turkams užimti vieną svarbiausių miesto gynybinių punktų – Jūrinę sieną. Galbūt todėl, turkų sultonui Mechmedui II užėmus miestą, į nelaisvę patekęs Loukas Notaras netrukus gavo aukštas pareigas Osmanų imperijos administracijoje. Tačiau jo tarnyba truko vos kelis mėnesius. Kartą Mechmedui II puotaujant kažkas užsiminė, kad Loukas Notaras turi labai gražų keturiolikos metų sūnų. Sultonas iš karto pasiuntė pas jį savo eunuchą su žinia nedelsiant perduoti berniuką į sultono haremą. Gavęs neigiamą atsakymą sultonas įsakė nukirsdinti juos abu.

Šiuo metu daugelio Lietuvos gyventojų akyse visi šios istorijos elementai – krikščioniškos valstybės žlugimas, musulmonų antpuolis, išdavystė, susidorojimas, saviti šeimos modeliai, prievartiniai lyčių vaidmenys ir netradicinės seksualinės praktikos – kartu su Stambulo konvencijos ratifikavimu grasina persikelti į Lietuvą. Ginčuose dėl konvencijos tekste vartojamų sąvokų pasitelkiama retorika, samprotavimų logika ir daromos išvados ne juokais įelektrino visą virtualią erdvę. Skaitant kai kuriuos komentarus socialiniuose tiksluose norom nenorom atmintyje iškyla Immanuelio Kanto suformuluotas šūkis Apšvietos epochai apibūdinti: „Išdrįsk būti protingas. Turėk drąsos remtis savo protu.“ Jeigu didysis vokiečių filosofas būtų numatęs, kokias pragaištingas pasekmes XXI a. toks elgesys turės į skaitmeninę epochą įžengusiai Lietuvos visuomenei, tai savo lozungus būtų formulavęs kur kas atsargiau.

Lietuva, 1990 m. kovo 11 d. atkūrusi nepriklausomą valstybę, lygiai po metų Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nutarimu įsipareigojo vykdyti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatas*. Iš šių dienų perspektyvos galima tik su nostalgija žvelgti į tuos senus gerus laikus, kai norint prisijungti prie kokios nors tarptautinės sutarties nebuvo privaloma jos aptarimo socialiniuose tinkluose procedūra. Pavyzdžiui, šios deklaracijos 23 straipsnis nustato, kad „kiekvienas turi teisę į darbą, laisvą darbo pasirinkimą, teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir apsaugą nuo nedarbo“. Manau, kad šiandien būtų labai sunku įtikinti socialinių tinklų komentatorius, jog ši nuostata nesuteikia teisės bet kuriam žmogui atėjus į jūsų privačią įmonę pačiam be jūsų sutikimo pasirinkti pareigas ir įsidarbinti ir savo nuožiūra pasiskirti sau atlyginimą. Socialiniuose tinkluose būtų iš karto atskleistas pasaulinis sąmokslas, kurio tikslas yra priversti bankrutuoti visas privačias įmones, jas nacionalizuoti ir taip grąžinti komunistinę santvarką. Taip pat būtų pasakojamos istorijos, kad Jungtinėje Karalystėje vienas darbdavys atsisakė savo kepykloje įdarbinti žmogų ir buvo už tai nubaustas 10 000 svarų bauda, o Prancūzijoje kilo riaušės, per kurias policija šaudė į privačių parduotuvių langus. Beje, šiandien matome, kad net ir pasirašius šią deklaraciją nedarbas Lietuvoje neišnyko, o atlyginimai neleidžia pragyventi oriai, taigi ar vertėjo?

Neįmanoma aptarti visų baimių, susijusių su Stambulo konvencijos ratifikavimu, ir ne tik dėl to, kad nebijoti atsisakoma iš principo, o vienos baimės paneigimas tuoj pat pagimdo kitą baimę. Tiesiog kartais susidaro įspūdis, kad kai kurių Lietuvos tradicijų subrandintų vyrų pasąmonėje smurto prevencijos prieš moteris programos kažkokiu būdu susisieja su jų penio amputacija. Kartu juos apima baimė pagalvojus, kad po Stambulo konvencijos ratifikavimo prieš mažumų eitynes protestuojantys piliečiai bus verčiami sakyti „Už Lietuvą, žmonės!“ Visgi bent jau pagrindinę su šios konvencijos tekstu susijusią baimę yra būtina aptarti.

Kaip jau iki negalėjimo išdiskutuota socialiniuose tinkluose, angliškame konvencijos teksto variante vartojamos dvi sąvokos – sex ir gender. Į lietuvių kalbą jos verčiamos „biologinė lytis“ ir „socialinė lytis“. Nors konvencijos tekstas neakcentuoja „biologinės lyties“, tačiau ji yra aiškiai atskirta nuo „socialinės lyties“. O „socialinė lytis“ yra apibrėžta kaip tam tikri socialiniai vaidmenys, kuriuos visuomenė laiko tinkamais vyrams ar moterims (t. y. biologinei lyčiai). Ir iš tiesų, lietuvių kalboje žodis „lytis“ iš esmės asocijuojasi tik su tuo, kas konvencijoje vadinama „biologine lytimi“, tai yra grynai fiziologiniai skirtumai tarp vyro ir moters. Pats konvencijos tekstas kalba beveik vien tik apie gender, kuri į lietuvių kalbą verčiama kaip „socialinė lytis“. Iš čia išplaukia Didysis kaltinimas – Stambulo konvencija neva siekianti žodį „lytis“ ne tik atsieti nuo žodžio „biologinė“, bet ir apskritai panaikinti, sujungdama jį išimtinai tik su žodžiu „socialinė“. Tokiu būdu neva sukuriama situacija, kai yra tik socialinė lytis, o biologinė išnyksta apskritai. Taigi kai girdime gąsdinant, kad pakaks save laikyti moterimi ir tai reikš, jog esi moteris, turima omenyje būtent tai. Toliau plėtojant tą pačią mintį galima teigti, kad jeigu jau susigalvojai būti moteriškosios lyties, tai gali susigalvoti sau vienaragio ar alfa kentauro lytį.

Didieji kaltinimai gimdo didžiuosius paradoksus ir šiuo atveju situacija tikrai unikali. Reikalas tas, kad nors Stambulo konvencija yra kaltinama skirtingų lyčių suniveliavimu, iš tiesų yra priešingai – ji tas lytis aiškiai atskiria. O štai tradicinio-tautinio naratyvo polinkis į skirtingų lyčių niveliaciją yra akivaizdus. Paprastai kalbant, Stambulo konvencija nustato, kad jeigu tu turi tarp kojų penį, tai tu esi vyras ir vyras tu liksi net ir tuo atveju, jeigu į lauką išeisi pasidažęs lūpas, nusilakavęs nagus ir apsimovęs pėdkelnėmis. Konvencija pabrėžtinai atskiria biologinę lytį nuo socialinės, t. y. nuo tam tikro biologinei lyčiai primetamo socialinio elgesio modelio.

Tradiciniame-tautiniame požiūryje į skirtingas lytis ši perskyra nėra tokia aiški. Pavyzdžiui, juk ne kartą teko girdėti sakant, kad štai ši moteris „yra su kiaušais“. Tradicija yra nustačiusi, kad jeigu moteris sugeba įveikti stresines situacijas, nebijo prisiimti lyderystės ir moka pasiekti užsibrėžtus tikslus, tuomet jai užauga kiaušai. Apie vyrų tapimą bobomis irgi ne kartą girdėjome, kaip ir tai, kad vyrui yra svarbiau ne didelį penį turėti, o būti geru žmogumi. Ir dar būti protingam. Ir dar vyras turi uždirbti daug pinigų ir turėti nuosavą būstą, nes kitaip jis ne vyras (ai, bet gal prie viso to tegul būna su dideliu peniu ir labai gražus). Ir joks katalikų dvasininkas niekada neužsipuolė, kad toks socialinės ir biologinės lytinės tapatybės maišymas prieštarauja Dievo nustatytai tvarkai. Beje, netgi tas tautinis argumentas, draudžiantis gėjams įsivaikinti vaikus dėl to, kad vaikui augant su tos pačios lyties tėvais susiformuos neteisinga jo lytinė tapatybė – kaip gali biologinė lyties tapatybė neteisingai susiformuoti augant su tos pačios lyties asmenimis? Ar visgi šiuo atveju irgi turima omenyje socialinė lytis, t. y. kad tokioje šeimoje užaugęs berniukas vėliau nesugebės atlikti to socialinio vaidmens, kurį visuomenė laiko tinkamu vyrams?

Nežinau, kaip nuslūgus emocijoms jausis tie politikai, kurie savo gąsdinimais apie 78 socialines lytis psichologiškai smurtavo prieš savo protu remtis išdrįsusią ir dėl to šitiek prisikentėjusią lietuvių tautą. Greičiausiai iki to laiko jie jau bus pradėję gąsdinti kitais dalykais. Iš tiesų, net jei ši absurdiška baimė kažkokiu stebuklingu būdu realizuotųsi, situacija būtų išspręsta savaime ir labai greitai. Tiesiog nereikia pamiršti, kad visuomenės gyvenime socialiniai vaidmenys yra ne tik tie, kurie sukonstruoti biologinės lyties pagrindu. Mes kasdien matome politikų vaidmenis atliekančius melžėjus, turgaus prekeivius vaidinančius akademikus, į moralistų vaidmenį įsijautusius šunsnukius ir intelektualais save laikančius pusgalvius. Ir nieko. Kartais pasipykstam, bet kažkaip sugyvenam, vieni kitus suprasdami ir pagal galimybes toleruodami kito asmens sau įsikalbėtą socialinį vaidmenį. Galbūt kada nors netgi bus sugalvota atskira tarptautinė konvencija, apsauganti rinkėjų vaidmenis atliekančiųjų protus nuo psichologinio smurto iš politikus vaidinančiųjų pusės. Vien tik dėl to, kad būtent šioje vaidmenų sferoje tokio pobūdžio smurtas pasižymi išskirtiniu masiškumu ir cinizmu. Tačiau net ir tuo atveju atsirastų teigiančių, kad tokios konvencijos ratifikuoti nereikia, nes prie nusistovėjusios tvarkos mes jau esame pripratę, kad mūsų tradicija tokia.

Kai girdžiu deklaruojamą neva susirūpinimą visuomenės sveikata, prisimenu vieną vidurinės mokyklos laikų draugą, kuris paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje klausėsi „Metallicos“ ir užsiaugino ilgus plaukus. Netrukus jis gavo iš bręstančių skustagalvių perspėjimą tuos plaukus nusikirpti, nes kitaip bus primuštas. Perspėjimas buvo grindžiamas tuo, kad vaikščiodamas po mokyklą su ilgais plaukais jis kelia pavojų aplinkiniams, nes gali juos apkrėsti utėlėmis. Reaguojant į aplinkinių išreikštą susirūpinimą ir perspėjimus, plaukus teko nusikirpti. Ši istorija atskleidžia giluminį mūsuose susiformavusio susirūpinimo visuomenės ir konkretaus individo gerove modelį. Pavyzdžiui, tradicinės moralės sergėtojai dažnai kaip sąmokslą nurodo tai, kad 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš ligų sąrašo ir „nuo to viskas prasidėjo“. Nors blaiviai mąstant: jeigu žmogus nesijaučia blogai, neprašo pagalbos ir nekelia jokio pavojaus visuomenei, kodėl jis turėtų būti laikomas ligoniu? O gal visgi kelia grėsmę apkrėsti kitus utėlėmis ar kažkuo dar blogesniu? Mane visada žavėjo toks rūpinimosi kitais stilius – juk kaip būtų lengva rūpintis ir toleruoti tą, kuris yra kitoks, prieš tai paskelbus jį ligoniu. Kartais susidaro įspūdis, kad Stambulo konvenciją puolantieji jos vėlesnes pasekmes suvokia pagal analogiją su šituo Amerikos psichiatrų asociacijos sprendimu – iš pirmo žvilgsnio gal ir nieko labai baisaus, tačiau vėliau prasidės nebekontroliuojami procesai. Gal netgi taip atsitiks, kad kažkas pagarbos sau pareikalaus.

Stambulo konvencijos priešininkai taip pat reiškia nepasitenkinimą, kad konvencijos ratifikavimas pridaugins biurokratų, pridarys papildomų išlaidų ir panašiai. Tas tiesa, bet, esant tokiam smurto prieš moteris lygiui, jo prevencija neišvengiamai pareikalaus papildomų lėšų, taip pat reikės kažkam tas lėšas administruoti. Tačiau neapgaudinėkime savęs. Akivaizdu, kad šie ir daugelis kitų nuogąstavimų (pvz., sporto ir tualetų klausimai) yra aiškiai išvestinio pobūdžio. Kol visuomenėje sklando kalbos apie tai, kad žmonės po konvencijos ratifikavimo bus nuo mažens įkalbinėjami prie savo kūno ką nors prisisiūti arba nuo jo nusipjauti, tol papildomų lėšų ar etatų problemos svarstymas atrodo netgi kažkaip amoraliai.

Čia drįsiu suformuluoti Stambulo konvencijos priešininkų esminį kaltinimą. Mano galva, jis būtų maždaug toks: „Jei jau taip atvirai, tai mes patys nesame absoliučiai tikri, ar Stambulo konvencija kelia grėsmę tradicinei šeimai ir mūsų gyvenimo būdui. Mes protestuojame iš principo. Galbūt konvencijoje įtvirtinta socialinės lyties samprata iš tiesų niekuo neprieštarauja mūsų moralei, tačiau mes genderistais, kurie pasivadino žmogaus teisių gynėjais, nepasitikime. Galbūt dabar, detaliai nagrinėjant kiekvieną konvencijos žodį, mūsų nuogąstavimai gali būti paneigti loginiais argumentais (nors iš tiesų negali!), gal konvencijos sąvokos teisine požiūriu iš tiesų neapima jokio mums nepriimtino turinio (nors iš tiesų apima!). Tačiau, net ir atmetę sąmokslo versiją (kas šiaip jau būtų nedovanotinai naivu), mes bijome, kad, pavyzdžiui, vėliau, priimant kitus teisės aktus, ši ar kokia kita sąvoka, anksčiau patvirtinta ir pateikta kaip visiškai nekalta, taps išeities tašku įteisinant vienalytes santuokas ir pan. Mes manome, kad dabartiniai žmogaus teisių gynėjai elgiasi kaip tie sukčiai, kurie anksčiau ar vėliau, bet užtikrintai išvilioja iš patikliojo visus pinigus. Mes nesame prieš dialogą, tačiau genderistų primetamomis sąlygomis jis yra neįmanomas. Štai kodėl šiandien, net kai mūsų reakcijos į tam tikras jų iniciatyvas atrodo perspaustos ir neįtikinamos, mes nepastebimai atsidūrėme tokioje padėtyje, kai vadinamosios žmogaus teisės ėmė tiesiog dusinti ir todėl mes pradėjome intuityviai priešintis viskam.“

Ir tai yra kaltinimas, į kurį nėra vienareikšmiško atsakymo. Visais laikais žmonija evoliucionavo, keitėsi, kurdavo moralines normas, socialines struktūras ir jas griaudavo. Čia galima dar kartą prisiminti ekstremistinį filosofą I. Kantą, kuriam klausimas „Kas yra žmogus?“ buvo vienas esminių, o gal ir esmingiausias filosofinis klausimas. Turbūt daugeliui yra žinomi juokeliai apie tai, kad, nuvažiavus pas močiutę, ji tiek primaitina, jog po to reikia mėnesį laikytis dietos ar kaip nors panašiai. Tai visada būna juokinga. Tiesiog taip yra dėl to, kad ta močiutė visą savo gyvenimą gamino valgyti, plovė indus, grindis ir ravėjo daržus. Tas nuolatinis maisto brukimas ir yra būdas išreikšti meilei, kurį per dešimtmečius suformavo jos atliekamas socialinis vaidmuo. Ir kuo tos meilės daugiau, tuo daugiau blynų ir grietinės.

Dabar nesiginčydami, gerai tai ar blogai, mes galime užtikrintai prognozuoti, kad šis modelis bus sugriautas, o seneliais tapusi mūsų karta vargins alkanus anūkus nesibaigiančiomis kalbomis apie filosofinę dekonstrukciją, semiotiką ir poststruktūralizmą. Šiaip ar taip, tik laiko klausimas, kada pasibaigs šis cholesterolio kiekį kraujyje pumpuojančios močiutės socialinio vaidmens modelis. Ir ne Stambulo konvencija čia kalta, tiesiog žmonės tampa laisvesni, atviresni, daugėja galimybių, ilgėja gyvenimo trukmė, stiprėja savarankiškumo ir savirealizacijos poreikis, o visuomenė po truputį mokosi išgirsti tuos, kurie anksčiau būdavo nukišti į jos užribius. Jau nebepriversi žmogaus net ir kultūringai susėsti prie stalo ir padiskutuoti apie tai, su kuo jis turi lytiškai santykiauti ar kokio ilgio plaukus nešioti. Galų gale, net ir tradicinėmis save laikančiose šeimose tėvai ir vyrai neverčia moterų gimdyti kuo daugiau vaikų, „kad neišnyktų tauta“. Laikas nestovi vietoje ir Stambulo konvencijai besipriešinantys tautinių tradicijų saugotojai pagrįstai laiko save išdurtais, tik išdūrė juos ne Sorosas, liberalleftistai ar Europos Taryba. Juos brutaliuoju būdu išdūrė pats gyvenimas.

* Laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos Lietuva buvo įsipareigojusi dar 1948 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos paskelbta deklaracija, tačiau tuo metu Lietuva buvo okupuota.

Straipsnį skelbti kituose portaluose galima tik su autoriaus sutikimu.