Žvėrynas

 

Nuo Arabų pavasario pradžios praėjo dešimt metų, o nuomonės dėl perversmo rezultatų išsiskiria. Žinau, nes jiems aptarti skirtus straipsnius skaitau ir su jų autoriais ginčijuosi jau savaitę. „Ne visos revoliucijos pasiteisina“, – dūsavo vienas. „Ir ne apie visas straipsnius rašo“, – bumbėjau. Kiti analizuoja išmoktas pamokas, yra manančių, kad judėjimas tebesitęsia. 2011-aisiais, kai įvykiai arabų šalyse įgavo pagreitį, dar verčiau naujienas, bet ne tik todėl tuos metus prisimenu taip, lyg vakar būtų pasibaigę.

O prasidėjo jie įprastai – sausį aš ir vėl peršalau, vanduo iš čiaupo bėgo drungnas. Boilerio meistrą iškvietėme, bet durų Mariaus teta neatidarė. Tiesa, tarpusavyje taip mes jos niekada nevadinome, visada tik ponia. Ironiškai, nes jos apartamentai baigėsi ties supuvusiais laiptais pirmame aukšte, kur prasidėjo mūsiškiai. Koridoriuje ji pasirodė po gerų dviejų savaičių. Su trumpo plauko tamsiai rudais kailiniais stačia apykakle ir žvali, net pirma pasisveikino. Svyruodama tempė kibirą su vandeniu ir atvėrusi duris išliejo jį ant laiptelių. Sudraudžiau, kad lauke minusas, bet tik numojo ranka ir pasidomėjo, ar namuose nešąla kojos. Tą vakarą šiltas vanduo atsirado – ji prausėsi ir tvarkėsi. Išsivedžiau Grūdą ant purvino sniego pažiūrėti, ką veikia, bet mane pamačiusi užtraukė užuolaidas. Veltui tikėjausi, kad spėsiu nusimaudyti, nes Grūdą prausiau jau šaltu vandeniu. Pasišildžiusi didelį dubenį paprašiau Mariaus nunešti į vonią ir ryte ant laiptelių paberti smėlio.

– Ponia atsigavo, – perspėjau.

Sušilti bandydavau rytinės pamainos troleibusuose, kurie dažniausiai atvažiuodavo sausakimši. Tai gelbėjo neilgai – termometro stulpeliui nukritus žemiau 20 laipsnių šalčio senų troleibusų durys, būdavo, neužsidaro. Liūliuodavau tada per Liubarto tiltą nosį į šaliką įkišusi, guosdamasi, kad į priekį. Darbe prasiblaškyti taip pat sekėsi sunkiai. Teroristas Maskvos Domodedovo oro uoste susprogdino sprogmenį, aukų ir sužeistųjų skaičius augo visą vakarą. Pirmosios nuotraukos fotobanke buvo blausios, įžiūrėti galėjai tik ant žemės gulinčius kūnus. Po jų pasipylė greitosios pagalbos automobiliai, ant neštuvų vežami žmonės aprištomis galūnėmis, savo kabinete telefonu kalbantis Medvedevas.

– Įsivaizduoji, – grįžusi pasakojau Mariui, – taksistai iškart po įvykio kainas pakėlė keliskart, nuvažiuoti į miestą kainavo virš tūkstančio litų.

– O ką tu manai? Gyvenimas tęsiasi, – nukirto, o aš nutylėjau, kad atsirado maskviečių, kurie apie tai išgirdę žmones iš oro uosto ėmėsi vežti nemokamai.

Jis buvo teisus – gyvenimas iš tikrųjų tęsėsi, tik ne mūsų namuose. Pasibaigus dujoms balione naujos elektrinės viryklės, kaip prašiau, Marius nemontavo, seną balioną pakeitė nauju. „Viskam savas laikas“, – ramino ir aš bandžiau save įtikinti, kad jis dar nepraėjo. Egipte netrukus prasidėjo revoliucija, atsistatydino Mubarakas. Naujojoje Zelandijoje įvyko žemės drebėjimas, kuris įspėjo apie artėjančią daug didesnę stichinę nelaimę. Baigiantis kalendorinei žiemai Marius užsispyrė atšilus orams kieme statyti medinę pavėsinę, iš bendradarbio net susiveikė brėžinius, statybininkų telefonus.

– Pamatysi, – būrė, – kavą gersime gryname ore, – o aš neprieštaravau, nors netikėjau.

Neištvėriau tik po kovo 11-osios. Naujienas apie įvykius Japonijoje verčiau vieną po kitos, fotobanke nebeliko vietos kitoms nuotraukoms. Tarp kadrų su žemės drebėjimo ir cunamio nuniokotais namais, atrodė, mačiau ir tą, kuriame gyvenau. Vienoje iš nuotraukų rusva antklode apsigobusi jauna japonė praverta burna ir išgąsčio kupinomis akimis žiūrėjo į ateitį, aplink ją – namų, automobilių ir medžių nuolaužos.

– Skambini mamai, – šnypščiau, bet jis prašė nekelti bangų.

– Bus kaip su kabeline, – prikišo. Sulaukęs, kol ponia išeis į parduotuvę, iškvietė meistrą ir pasinaudojo atsarginiais raktais. Girdėjau nervingus jo žingsnius antrame aukšte, bet susisukti spėjo.

Mamą Marius atsivežė Velykų proga. Į vidų ji įėjo nenusiavusi aukštakulnių, man į rankas įkišo savo paltą ir butelį baltojo vyno, o į viršų užnešė „Napoleoną“. Kvietėme ponią šventinių pusryčių, bet žemyn ji nelipo ir mamos neišleido. Nors mudu valgėme tyloje, nieko, išskyrus skardų jų juoką, neišgirdome. Nulipusi Mariaus mama džiaugėsi gera sesers sveikata ir perdavė nuo jos linkėjimų:

– Nei šis, nei tas – po vienu stogu, o svetimi.

Perdavė ir pavėsinės brėžinius, nes jos statyti ponia neleido. Sudraudė, kad sklypo nėra ko gadinti, o triukšmauti po langais – tuo labiau. Marius nesiskundė, nes žinojo – mama sesers pati kaip maro kratėsi ir savo namuose nelaukė. Tuo metu puikiai ją supratau. Namą jis ketino užsitarnauti nuolankumu ir bandė bent kokią paguodą išpešti – klausė, ar vaistų tetai nereikia nupirkti, pas gydytoją nuvežti. „Klausk neklausęs, – zyziau, – ji mus visus pergyvens.“ Kai išsikraustė pati, mama paragino turėti kantrybės, suprasti, kad sesuo pagyvenusi, prie amžinatilsį tėvuko statyto namo prisirišusi. Aš ir pati tada Marių drąsinau: „Palauksim, – kartojau, – kur mums skubėti?“ Medinis mamos sodo namelis nuo to laiko virto mūriniu dviejų aukštų gyvenamuoju namu su terasa, bet ponia nesijudino. Terasoje visi kartu sėdėjome kartą, abi seserys priešais mane kaip tardytojos neleistinai kirtus sieną. Tarp antakių po gilią raukšlę – Mariaus kaktoje tokia jau irgi metėsi. Tikinau tada ponią, kad tikra ramybė tik už miesto įmanoma, o ji nesiginčijo: „Tu ne iš Vilniaus, – sakė, – tau geriau žinoti.“

– Man atrodo, kad ji tavęs nemėgsta, – tai Marius pašnibždomis konstatavo tą patį vakarą ir niekada nepraleisdavo progos priminti.

Jo įkalbėta ir prisiverčiau prie ponios prisijungti, kai pasirodžius saulei į kiemą išsitempė surūdijusį lauko staliuką ir išskleidžiamą žvejo kėdę. Prisėdus pirmą kartą Grūdą paprašė pririšti, bet kitą dieną jau nekreipė į jį dėmesio. Ant išklibusios kėdės ji sėdėjo ori kaip karalienė, į viršų sukeltais žilais plaukais vietoj karūnos. Perlenkusi laikraštį parodė man nuotrauką iš karališkųjų vestuvių, kurioje šalia besibučiuojančios poros stovėjo susiraukusi mergaitė, ausis nuo triukšmo užsidengusi miniatiūriniais delnais.

– Gera reakcija, ką? – laukė mano pritarimo.

Papasakojau, kad darbe vestuves žiūrėjome per didįjį ekraną, vyresnės bendradarbės susigraudino. Įsijautusi net atnešiau seną laikraštį su savo naujiena apie porcelianinę kinų vazą, parduotą už rekordinę sumą.

– Ne, – aiškinau, – rašiau ne aš, aš tik išverčiau.

Ponia linksėjo, kol pasakojau, kad naujienų agentūros savo verstas naujienas parduoda prenumeratoriams: laikraščiams, televizijai, internetiniams portalams, o šie pasirenka, ką publikuoti.

– Bet ką versti, renkuosi pati.

– Tai jau šis tas, – išklausiusi įvertino.

Iš ten, kur sėdėdavome, matėsi atšokęs namo tinkas ir yrančios šiferio plokštės ant stogo. Siūliau Mariui renovuoti vieną namo dalį, bet skelti jo per pusę kaip turto nepasidalinantys kaimiečiai jis nenorėjo. Veltui laukė, kol ponia pritrūks argumentų, o prisidėti pinigais ir taip niekada neprašė. Kai įsikėliau, neatsiklausę patys nudažėme tvorą ir po kelių valandų guodėme verkiančią Mariaus mamą, kuri uždraudė savivaliauti. Tvoros dažai po ketverių metų styrojo atkibę nuo medžio, o pati tvora nubangavo į kaimynų pusę. Jie, kaimynai, su mumis nesikalbėjo nuo tada, kai nesutikom tvoros keisti į mūrinę. Ką matė ponia, nesupratau, nes nenustojo gyrusi sklypo suplanavimą ir namo ilgaamžiškumą:

– Už dyką tokio negausi – turėtum suprasti.

Marius ne iškart patikėjo, kai gegužę ji leido sodinti gėles, tik norėjo pati išrinkti rūšį. Jos atneštas sėklas į žemę subėriau tą pačią dieną – bijojau, kad apsigalvos. Norėdama atsidėkoti iš darbo parnešdavau jai laikraščių. Gėlių lysves laistėme spėliodamos, kaip „Al Kaida“ keršys už bin Ladeno nužudymą. Vasarą išdygusiomis gėlėmis ponia liko patenkinta ir jas ravėdama dūsavo, kad geru oru bet koks niekalas džiugina.

Daug įdomesnės nei britų jai pasirodė karališkosios vestuvės Monake. Ji viską žinojo apie gandus, esą prieš pat iškilmes atsirado trečias nesantuokinis princo Alberto II
vaikas, todėl būsimoji princesė kelios dienos prieš vestuves bandė jas atšaukti ir pabėgti namo į Pietų Afrikos Respubliką.

– Žiūrėk, kokia ji nelaiminga, – kišo man laikraštį su nuotrauka, bet aš jos išraiškoje nieko neišskaičiau. – Taip apsimesti dar reikia mokėti, – analizavo, nors aš suabejojau, ar tai nebus didžiausias jos giminės talentas. – O kur jai dėtis? Dabar tik į priekį.

Ūpo poniai nesugadino net liepos lietus, kuris gėles šiek tiek aplaužė. Kasdien aptarinėjome menkiausią už akių užkliuvusią naujieną, tik apie Breiviką nė viena neužsiminėm. Nuotraukas iš Utiojos salos tą pačią dieną pakeitė naujesnės su nosį krapštančia gorila iš Taivano zoologijos sodo. Į serverį nepasitarusi įkėliau penkias.

Kaip atrodo antro aukšto kambariai, buvau girdėjusi tik iš Mariaus pasakojimų, o progą apsižvalgyti gavau, kai pamiršusi akinius ponia paprašė juos atnešti. Nors remonto jos, kaip ir mūsų aukšto, kambariams žūtbūt reikėjo, juose nesimatė dulkių, lovą radau paklotą, televizorių uždengtą balta nerta staltiese, išblukusias sukneles išlygintas ir sukabintas spintoje. Išskyrus ant palangės padėtus akinius, jokių ligoto žmogaus gyvenimo įkalčių neaptikau. Naftalino smarvės, dėl kurios Marius koridoriuje palikdavo pravirą orlaidę, neužuodžiau. Prigulusi vidury lovos rankas ištiesiau į šonus ir giliai atsikvėpiau – čiužinys, ir tas pasirodė minkštesnis už mūsiškį.

Mariui apie savo įspūdžius papasakojau pakeliui į jo pusbrolio įkurtuves. Antro aukšto planą jis sakė dar kartą apgalvojęs – sieną tarp tualeto ir vonios kambarių ketino griauti, buvo nusižiūrėjęs ir naują laiptų projektą, matytą kliento parduodamame name. Nustebau, nes pati planuoti nustojau sulig virykle. Pusbrolio butas Pilaitėje man pasirodė jaukus, neprigyventas – ne su batais tokiame vaikščioti. Įsikandęs vyno taurę Marius visus kampus apuostė. Sekiau, kad ko nelepteltų, bet išstenėjo tik tradicinę repliką apie gerą apdailą ir kalbą nukreipė į savo namo potencialą. Atsigriebė grįžtant – vairuoti teko man.

– Darbe mes tokius butus būdom vadinam, – šypsojosi susmukęs ant užpakalinės sėdynės. – Kur valgai – ten miegi, nusibezdi – visi girdi.

Žvilgčiodama į galinio vaizdo veidrodėlį jaučiausi, lyg jis mane kaip klientą po pusbrolio butą vedžiotų, tik pasakojo ne apie privalumus. Žinojau – namuose nutils, kad ponia ko nenugirstų, todėl ir paklausiau, ar negalėtume laikinai pigaus varianto nuomai paieškoti. Tiek ir tereikėjo, kad išsitiestų

– Gal Pilaitėje? – suprunkštė. – Ar tu bent žinai, kiek kainuoja nuosavas namas su sklypu Žvėryne?

Į vidų įėjome ant pirštų galiukų ir atsigulėme tyloje. Ryte prie virtuvės stalo Marius sėdėjo apsikabinęs mineralinio butelį, o kai paklausiau, ar pro langą nematė paštininko, pasiūlė paklausti savo naujosios draugės.

Protestai Anglijoje rugpjūtį greitai peraugo į riaušes, Kadafio vyriausybė buvo nuversta, o jis pats pradėjo slapstytis. Naujienų srautas užsikimšo žinutėmis apie perversmą, suformuotą laikinąją vyriausybę ir galimus jo pėdsakus. Vietoj Mariaus skundžiausi poniai, bet ji perspėjo:

– Nebūk naivi, negi manai, kad be jo viskas stos į normalias vėžes? Pažiūrėk, kaip tie babajai gyvena, – mokė.

Nesirodžiusi nuo Kalėdų, rugsėjį grįžo ponios socialinė darbuotoja. Ryte ją įleidusi puoliau skambinti Mariui – paklausk mamos, prašiau, gal kas rimtesnio, bet jis nesidavė. Paskambinusi pati mama jam papasakojo, kad darbuotoja apsilankė profilaktiškai, o sveikata ponia nesiskundžia. Jos elgesys rodė ką kita – žingsnius virš galvos nugirsdavau, bet į lauką ji nebėjo ir durų, kai nešdavau laikraščius, neatidarė. Palikdavau juos prie slenksčio, o kitą dieną neberasdavau. Priskynusi užnešiau jurginų pasimerkti, bet neatsiliepė ir tada. Likusi be kompanijos tempiau Grūdą pasivaikščioti. Vidurdienį parke daugiausia šmirinėdavo mamos su vaikais ir pensininkės. Braudamasi gilyn į mišką įsivaizduodavau save jų vietoje, kol iš nuovargio imdavo linkti keliai.

Kaip prie namo privažiavo greitosios pagalbos automobilis, negirdėjau. Mane pažadino į langą blizginančios šviesos ir netrukus pasigirdęs durų skambutis. Jas atidaręs į lovą Marius nebegrįžo. Radau jį prilipusį prie durų akutės, bet neatrodė, kad pro ją ką nors matytų.

– Nelipsi paklausti, kas atsitiko? – pasiūliau ir krūptelėjau, kai atsisukęs sušuko: – Pati užlipk! Kas tau trukdo?

Tiek kartų prašiusi, kad nustotų burbuliuoti po nosimi, dabar pati mojavau jam kalbėti tyliau. Subildėję virš galvų sunkūs žingsniai pagaliau ėmė leistis laiptais, bet ties mūsų durimis nesustojo.

Rėkti Marius praplyšo, kai jau guliausi į lovą, o įėjęs į miegamąjį įjungė šviesą.

– Dar betrūko, kad čia ir numirtų. Su vaiduokliu aš negyvensiu! – suinkštė.

Po kambarį vaikščiojo skersai išilgai ir mosikuodamas rankomis kaltino mane esant pasyvią, skundėsi pasibaigusia kantrybe. Sustojęs prašė patarti, ko klausti mamos. Neapsikentusi išrėkiau, kad ant jo mamos man nusišikti, o jis paklausė, ar nebuvo nusišikti laukiant, kol namą jam perrašys.

– O gal tu jo nebenori? – susiraukė.

Apsisukusi nuėjau į virtuvę ir numečiau Grūdui sausainį – per vientisą jo lojimą nebegirdėjau savo minčių. Marius atsekė iš paskos.

– Lipi! Ar ir po vestuvių su smirdančia sene nori gyventi? – neatstojo.

– Kieno vestuvių? – išsigandusi leptelėjau ir pasiteiravau, ar jau atsiklausė mamos, nes man apie vestuves užsiminė pirmą kartą.

Grįžęs į miegamąjį jis susirinko pusę patalų, numetė juos ant sofos didžiajame kambaryje ir paprašė ryte pasiieškoti buto Pilaitėje, jeigu dar nebuvau susiradusi.

Sugraužęs sausainį Grūdas nesitraukė nuo spintelės, todėl atidaviau jam visą pakelį ir išjungusi šviesą palikau vieną virtuvėje. Skubėjau pasitikrinti sąskaitos likutį, rasti, kam ryte galėčiau paskambinti. Kol susinervinusi ieškojau, kuo apsikloti, girdėjau, kaip Grūdas nutipeno pas Marių. Kada užmigau, neprisimenu, bet atsibudau pailsėjusi.

Apsirengusi susirinkau daiktus, o du mažus lagaminus nuvežiau prie durų. Marius ir vėl buvo teisus – strategija neapsikrauti daiktais pasiteisino. Jo paties nesigirdėjo, kol sutikau prie vonios durų.

– Mama skambino, – numykė, – ponia išsikrausto.

Į duris ji paskambino, nors to nebuvo dariusi per visus mūsų bendro gyvenimo metus. Įėjusi apsidairė ir pamačiusi Marių laiko negaišo.

– Kaip tau ne gėda? – norėjo žinoti, nors dėl ko konkrečiai, nepatikslino. – Tu man visada įtartinas atrodei.

Marius apgailestavo ir primygtinai prašė apsigalvoti, bet ponia nesusvyravo. Žvilgsnį metusi į mano lagaminus paprašė paskolinti juos būtiniausiems daiktams susidėti. Pasipuošusi – nė ženklo, kad blogai jaustųsi, nors į mano tardymus automobilyje neatsakė. Burną pravėrė tik atvažiavus, kai paprašė sesers išvirti sriubos. Ši nesutiko, geru oru sakė valganti tik salotas. Su užuojauta tada nužvelgiau ir ją, ir, kaip pasiskundė, vienintelę viryklę per abu aukštus. Ponią ji įkurdino antrame, nors mūsų nei jo apžiūrėti, nei pasilikti pietums nepakvietė. Gurgiančius pilvus užkišome degalinėje pirktomis spurgomis, prie jų Marius paėmė du kavos.

– Ką aš tau dėl kavos sakiau? – išsišiepė. – Gryname ore, pamatysi, – linksėjo ir užsivedė pasakoti apie pavėsinę, stogą, viryklę ir naujus radiatorius.

Pro langą žiūrėjau prisimerkusi, bet vietoj viryklės mačiau tik purvu apdrėbtą priekyje važiuojančio automobilio buferį.

Abu dujų balionus išvežė po savaitės. Susiraukšlėjusius virtuvės tapetus nulupome ir vietoj jų nusprendėme klijuoti plyteles. Likusius smulkius ponios daiktus, kaip prašė, išmetėme, tik žvejo kėdę pasilikau. Dėl baldų, šaldytuvo, surūdijusios jos viryklės išvežimo Marius susitarė neatsiklausęs. Skalbimo mašiną siūliau pasilikti, bet atidavė ir ją. Tušti ponios kambariai atrodė kaip po karo, o namas mudviem – per didelis. Pretekstą jai paskambinti sugalvojau paskelbus apie Kadafio mirtį.

– Tai ką, dabar ir sužinosim, kuri iš mūsų buvo teisi? – ironizavo.

Kurį laiką dar apsimetėm, kad kalbam apie Kadafį, o atsisveikindama paklausiau, ką daryti su jos palikta kėde. Ponia nesudvejojo:

– Mesk lauk, dabar aš naują turiu.

Savo pažadą Marius ištesėjo. Nors mama patarė palaukti kitų metų ir pradėti nuo namo remonto, jis užsispyrė statyti pavėsinę. Išgirtieji brėžiniai iš tiesų buvo puikūs – vietos pavėsinėje užteko ir pintų lauko baldų komplektui, ir Grūdui susisukti. Stalo koją jis apgraužė per porą dienų ir nors bandžiau apsaugoti kėdes, netrukus pasidaviau. Vėjo į pavėsinę supūstus lapus vos spėjome šluoti, bet kavą joje gėrėme iki pirmųjų šalnų. Spalio pabaiga buvo neįprastai šilta, o lapkritį Marius nupirko lauko šildytuvą.

– Dabar tai pagyvensim, – žadėjo.