MARY RUEFLE

Sniegas

MARY RUEFLE

(g. 1952)

 

Sniegas

 

Kaskart, vos tik pradėjus snigti, aš užsimanau mylėtis. Nesvarbu, snyguriuoja tik vos vos ar smarkiai sninga, gerokai įnaktėjus, man norisi mest visas savo gyvenimo apraiškas, kuriose tuomet skendžiu, ir mylėtis su tokiu žmogumi, kuris, kaip aš, žvelgia į sniegą rydamas jį akimis, kuris galbūt mestų darbus ir susitikimus ar dar kokius varginančius triūsus arba, tikėtina, nustotų mylėtis su kuo nors kitu ir klampotų pas mane – jau nugrimzdusią sniege, pradėjusią meilės aktą savo sniegamintėj. Kuriam, kaip ir man, sniego ženklas yra ultimatumas, palaimos ultimatumas – didesnis už pačią palaimą ar net sielvartą. Norėčiau būti klasėje, kurioje aš – mokytoja, ir, užvertusi knygą, tiesiog pakilčiau tardama: „Jau sninga, dabar aš privalau pasimylėti, sudie“ ir išeičiau. Užvesdama mašinos variklį, kol sniegas dar neįsismarkavęs, žinočiau, kad užveda mašiną ir jis, sniego kąsniams drimbant ant priekinio stiklo, o jeigu jis būtų namuose, tai tada žiūrėtų į sniegą, puikiai žinodamas, kad atvyksiu, visa apsnigta, už dešimties, dvidešimties ar trisdešimties minučių, o jei snigti būtų nustoję, manau, žmoniškai susitartume, – tik ne tada, jei dar nors kiek snyguriuotų, nes paklustume net ir menkiausiai snaigei. Kur per audrą dedasi paukščiai, vis mąstau, nes jų visiškai nematyti. Galvoju apie juos, sulindusius giliai krūmuose ar, veikiau, besislepiančius medžiuose, giliausiuose miškuose ir jų nepasiekiamose tankmėse, vidur pačios audros susispietusius ant šakų, puikiai viską suprantančius, bet savo bejėgiškumą nuolankiai priimančius ir visa bebaime priederme tveriančius sniegą, narinančius plunksnėtas galvas dėl šilumos. Sparnai – paukščio siela – nusvyra pūgų užklupti. Net ir tada, kai sningant mes mylimės viduj, aš trokštu galvot apie paukščius ir noriu, kad mano mylimąjį, kaip ir mane, apimtų mintys apie juos, nes išties juk sninga, ir mes mylimės po antklodėm arba tiesiog ant jų, o paukščiai tikriausiai visai netolies, sustingę sniego tyloj ir ramybėj, dar plakančiom širdim ir vis dar spalvingom krūtinėm, kvėpuoja, kol aplinkui siaučia pūga, nors galvoti apie juos daug mažiau man žavinga, nei žiūrėti, kaip sninga ant kapinių, ant paminklų ir kapų, ant požeminių rūsių, man patinka stebėti, kaip sniegas krenta ant kapinių – šaltas, šaltesnis netgi už akmenis, o žemė su kaulais miruolių šalčiausia visų, bet amžinai užgesusieji šalčio nejaučia – ar sninga, ar ne, jiems jau vis tiek ir nieko greičiausiai net nebereiškia, o štai mums – stebėti, kaip sninga ant mirusiųjų, žiūrėti, kaip sniegas užpusto kapus, kaip šalčiu nukloja antkapius ir kaulus po jais, – baisingai šalta rodos tai, bet kartu net pakiliai romu, tarsi snaigės švelniai birtų ant miegančių, net stipriausioj audroj tai regėtųsi švelnu, nes patys miegantieji – švelnūs ir be krislo jaudulio, jie miegos pūgoje ir jai užsibaigus, net ir tada, kai mes mylėsimės sningant, neįstengsiu užmiršti aš jų – tylių ir šaltų, miegančių švelniai, kurie apie save nemąsto, kaip nemąsto ir tie susigūžę paukščiai, bet jų savastį dabar atliepia sniegas, su nirtulingu atsidavimu leisdamasis į žemę, lyg norėdamas ištrinti viso pasaulio nerimą, o pasaulis atrodo lyg baltam patale, kaip ir aš, nugrimzdusi savo meilės guolio giliam glėby, tiesa, kai sninga šitaip, viskas, atrodo, išnyksta tyloj ir vienatvėj kartu su manim. 

 

Vertė Miglė Domašiūtė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.