Restauracija: „Žingsniai naktį“, 1962; „Marš, marš, tra-ta-ta!“, 1964; „Ties riba“, 1973; „Mainai“, 1979; „Rungtynės nuo 9 iki 9“, 1980
Jaunam režisieriui Raimondui Vabalui (1937–2001) kur kas geriau pasisekė „Žingsniai naktį“, kuriuos gavo vos prieš metus gerai sumontavęs „Kanonadą“ (1961), poetiškai nufilmuotą architekto Arūno… Nors abu filmai buvo pasiūlyti VGIK’o diplomantui be atsikalbinėjimų, vis dėlto šįkart, turėdamas poeto ir karo žurnalisto Vlado Mozūriūno scenarijų apie realų įvykį Kauno IX forte – kalinių pabėgimą 1943 m., – R. Vabalas leidžia sau būti savimi bent jau formos atžvilgiu. Aš paeksperimentuosiu! Ir apsunkina TSRS kine žiūrovams įprastą nuoširdų susiliejimą su herojais didvyriais. Keletas pasmerktųjų realiai pabėga iš forto, tačiau socrealistinio hepiendo mes nesulaukiame. Ir vėliau režisierius nepataikaus publikai, bus su ja griežtas.
Įžangoje galime pasigrožėti kažin kaip peterburgiškai paniurusia Kauno architektūra; į vyrišką filmą įsileidžiamos vos kelios scenos su moterimis; teatralas R. Vabalas pasikviečia net tris teatro režisierius (Vytauto Čibiro radistas, Henriko Vancevičiaus okulistas, Juozo Miltinio inžinierius); tik prabėgom, kaip ir visuose tuomet holokaustą atsargiai apeinančiuose tarybiniuose filmuose, pro langą parodomi kažkur varomi žydai.
Didumą veiksmo laiko mums reikia praleisti kameros išmaniai išnaudojamuose, šešėliuotuose kazematuose. Operatorius Jonas Gricius ir kino dailininkų būrys (įskaitant kalinį vaidinantį grafiką Stasį Krasauską) dekoracines ir realias erdves sudėlioja ir išjudina taip, kad jos virsta kone dokumentine medžiaga. Apsieinama be pagražinimų, be atokvėpių. Nebent atokvėpiu – makabriškai poetiniu – galima vadinti kalinių šokį aplink laužą Kalėdų naktį. Filme jau gali atpažinti režisierių, kuris po daugelio metų imsis itin dalykiškai rekonstruoti iki tol lietuvių vien patetiškai apdainuojamą Dariaus ir Girėno skrydį.
R. Vabalas, vėliau prisimindamas savo įžūlaus (ko gero, iki šiol Lietuvos kine įžūliausio) filmo „Marš, marš, tra-ta-ta!“ nesėkmingą premjerą, o ir tolesnę ribotą egzistenciją, skundėsi, kad lietuviai neturi humoro jausmo, nes neįstengia džiaugtis jo politine satyra. Tikrai negaliu džiaugtis ja ir šiandien, nors kritikai visada laikė savo pareiga filmą ginti ir net kelti kaip pavyzdį. Nes tai lietuvių Brechtas! Taip, pirmąjį filmo pusvalandį klausantis lyg ir pavojingai politizuotų „Marš…“ pokštų, tavo antakiai iš nuostabos kyla aukštyn. Tačiau po pusvalandinio plakatinio performanso euforija slūgsta tiesiog fiziologiškai. Šitoje fainoje formoje pasipriešinimo turinys nesikaupia. Vabalas išmėgina net remarkų pertraukėles – pats pasirodo kadre su filmavimo grupe ir trumpu komentaru! – deja, šitos pauzės tik pabaksnoja pirštu. Pernelyg abstraktu, nėra mąstymo aistros. Marširavimas – tiek personažų, tiek jų frazių – yra ryškiai spalvotas ir vienodai trankus, be valsų (Jadzės ir Zigmo meilė irgi tik seilė), pašaipa sausa, su buka kartonine kauke, kuri prilimpa ne tik personažams, bet ir patiems autoriams (scenarijus – Grigorijaus Kanovičiaus ir Iljos Rudo-Gercovskio).
Taip, nūnai vietoj Grošijos ir Centijos veikėjų galime įsivaizduoti besipešančias partijas, o prie moderniai išsiraičiusių stalų salėje susodinti ES posėdžiautojus… Matote, kokia taikli pranašystė! Koks aštrus režisieriaus mokytojo, kino klasiko Levo Kulešovo montažas („Kulešovo efektas“ – kita prasmė, atsirandanti dėl greta įklijuoto kito kadro).
Kaip čia pasakius, nebent toks – „trumpo sujungimo“.
Biografijoje ieškant būtų ir nebūtų sėkmės ar nesėkmės priežasčių, įdomu „greta įklijuoti“ kūrėjo ir jo kūrinio gimimo metus. R. Vabalo vingiuoto kelio aukštuma neabejotinai yra jo jaunystė: 29–32 metų jis sukūrė stebėtinai brandžius „Laiptus į dangų“ (1966) ir „Birželį, vasaros pradžią“ (1969). O po 40-mečio griebęsis 8-ojo dešimtmečio aktualių moralinių problemų jau negebėjo taip pat jautriai jų įkūnyti ekrane. Filmų „Ties riba“, „Mainai“ ir „Rungtynės nuo 9 iki 9“ (tarp jų įsiterpė londoniškas „Smokas ir Mažylis“ Maskvos televizijos užsakymu) moralinės kolizijos, lyginant su nė kiek nesenstančiu genialiuoju „Birželiu“, yra neaukšto meninio lygio.
Įdomiausio iš trijų filmų „Mainų“ herojus gražuolis inžinierius Vytas (akt. Girtis Jakovlevas) šiandien man primena patį Raimondą. Nors tokio žmogaus savybių jis, manau, nekentė, kratėsi jų ryžtingai. Gal režisierius, kovodamas su savo baimėmis, su konformistine aplinka, ir ėmėsi prisitaikėlio Vyto portreto.
Subtilią Jurijaus Trifonovo buitinę prozą ekranui pritaikęs Pranas Morkus aiškiai išsakė poziciją: „Blogai žmogui gyventi ne todėl, kad bloga valdžia, o todėl, kad žmogaus vidų drasko demonai.“ R. Vabalas šių dostojevskiškų dilemų sovietijoje imasi aistringai, bet drauge įsitempęs, bijodamas kažką svarbaus praleisti, juokingai pagreitintai (svarbiam asmeniui herojus skambina ne iš namų, o iš viešojo telefono Operos teatre). Filmavimų lokacijos įvairiausios, psichologinės apysakos įvykiai sutrombuoti.
„Mainai“ demonstruoja tuometį dar nedrąsiai miesčionėjantį Vilnių ir vilniečius. Herojų tėvai priklauso skirtingiems lageriams, socialistiniam ir buržuaziniam, – minkštas inteligentas Vytukas iš daktarų ir tarybinių poetų šeimos, vedęs Liną, pamažu klimpsta, paklūsta jos pragmatiškiems užmojams: argi tau neaišku, kad, pasiėmę sergančią mamą su jos butu, vėliau, po jos mirties, gerai išsimainysime? Vytas droviai trypčioja, ne, jam neaišku… Ir mums šiandien visiškai neaišku, kodėl gi taip, kaip sako Lina, negalima elgtis? Jeigu dukrelė miega viename kambaryje su tėvais, jeigu uošviai gali tave prakišti į vietelę ministerijoje, tai – pirmyn. Moralės mes neužmirštame, bet ji bus desertui erdvesniame bute.
Kas dabar kabina akį? Kioskininkė su apsaugine kauke; jau formuluojama mintis, kad skubančiame mieste senatvei nebus vietos; internacionalinis rusų ir latvių aktorių kolektyvas. Ir tiek.
R. Vabalas, įžengęs į penktą dešimtį, jausmą maino į protą. Konstruktyviai, skrupulingai iš anksto galvoje sudėlioti jo filmai nebetransliuoja emocijų, nemanipuliuoja jomis. Jei reikia pagal scenarijų – tvarkingai tuos jausmus suvaidina, atkuria, tarsi restauruoja („Skrydis per Atlantą“, 1983).
Kuklus, sąmoningai apribotas psichologinis detektyvas „Ties riba“ su atvykusiu į miestelį tardytoju Šukiu (akt. Algis Matulionis) ir gamybinis filmas iš fizikų gyvenimo „Rungtynės nuo 9 iki 9“ su tikrais, iš instituto atsivežtais lazeriais ir besimuistančiu mokslininku Špoku (akt. Valentinas Masalskis) vienoje gretoje su „Mainais“, kaip rašė Rūta Birštonaitė, susilieja į nebyliai dramatišką trilogiją apie neįmanomą ištrūkimą, apie mūro daužymą, nors už jo nieko nėra. Kritikė įžiūri filmuose suaušusią to laiko atmosferą. O štai po kelių dešimtmečių apie filmą kalbantis aktorius V. Masalskis (televizijos laida „Kine kaip kine“), atvirkščiai, rėžia, kad jam gėda dėl vaidmens, dėl problemų imitavimo, dėl Ričardo Gavelio surašytų dialogų dirbtinumo.
Man gi, fizikus pakeitus, pavyzdžiui, kinematografininkais, atsiveria kino gamybos tąsus, sunkiai pakenčiamas procesas – su rungtynėmis, ribomis, mainais. Su menininko R. Vabalo jau nebeįveikta – brežnevinio sąstingio atskleidimo – aukštuma. Galbūt kada nors koks nors talentas literatūroje ar kine ją įveiks, nors vargu.
