Puoselėti baimės instinktą
Savisaugos instinktas ilgą laiką padėjo žmonijai išlikti. Tačiau jį moderniais laikais pakeitęs baimės instinktas gali civilizacijos pažangą nublokšti atgal.
Lietuvoje šiuo metu neslopsta diskusijos dėl partnerystės įstatymo ir Stambulo konvencijos ratifikavimo. Į pastarąjį dokumentą, kuris stiprina kovos prieš smurtą ir diskriminaciją lyties pagrindu teisinę bazę, nemažai lietuvių taip pat žvelgia per baimės instinkto prizmę. Jie numoja ranka į skaičius, tyrimus, plika akimi kasdien matomus pavyzdžius, liudijančius lyčių galios disbalansą visuomenėje ir iš to kylančias problemas. Tačiau tuos pačius žmones baugina tokie dalykai kaip heteroseksualios šeimos nykimo galimybė ar kalbos apie kelių dešimčių (socialinių) lyčių įteisinimą, kažkodėl neišvengiamai besidriekiantys paskui diskusijas apie konvenciją.
Vadovaudamiesi šiomis baimėmis, jie skuba rengti peticijas: nieko nėra baisiau negu su patriarchalinėmis normomis atsisveikinanti visuomenė. Tokios normos daug kam yra labai patogios, o smurtas lyties pagrindu tėra šalutinis jų efektas, apie kurį geriausia yra garsiai nekalbėti.
Tiesa yra ta, kad heteroseksualios šeimos niekur neišnyks, kaip ir neišnyks moterys, kurioms patinka vyrai, ir vyrai, kuriems patinka moterys. O į tradicinius vyriškumo ir moteriškumo standartus spraustis nenorintys žmonės šiais laikais anglų kalba save paprastai vadina non-binary, gender-fluid ir panašiais terminais. Tas kelias dešimtis lyčių įvardytų tik specializuotų žinių turintis akademikas iš genderizmo ideologijos departamento.
Baimės instinktą dažnai maitina logiškai klaidinga argumentacija. Beveik jokios diskusijos apie tos pačios lyties partnerystės ir santuokos įteisinimą neapsieina be vadinamosios slidžios nuokalnės loginės klaidos. Vietoj sutelktos diskusijos apie problemą viena pusė paprasčiausiai pasileidžia čiuožti slidžia nuokalne žemyn šaukdama, kad legalizavimas kažko reiškia legalizavimą visko, t. y. santuokų su gyvūnais, pliušiniais žaislais ar artimais šeimos nariais. Paprastai kalbant, oponentai nuklysta į ekstremalias hipotetines situacijas ir taip užbaigia bet kokį konstruktyvų dialogą.
Bijoti yra normalu, ypač naujų, nežinomų dalykų. Vieni iš mūsų yra auklėjami, socializuojami bijoti labiau negu kiti – moksliniai tyrimai fiksuoja didžiulį lyčių atotrūkį polinkyje į riziką. Vyrai daugiau investuoja ir dažniau reikalauja didesnio atlyginimo, taip pat – drąsiau vieni vakarais eina gatve ir rečiau kenčia nuo smurto artimoje aplinkoje.
Tačiau, net ir nepaisant lyties, vieni bijo labiau negu kiti. Daug kas iš bijančių net nesupranta, ko bijo. Na, ir tuomet atsiranda tų, kuriems baimės instinktu besivadovaujanti minia yra naudinga. Jeigu toji minia pastaruosius iškels kaip vienintelius galinčius išgelbėti nuo supuvusių Vakarų, viskas – šie autoritariniai populistai užsitikrina savo vietą po saule.
Praėjusią savaitę mirė amerikiečiams gerai žinomas radijo laidų vedėjas Rushas Limbaugh. Perrašęs konservatyviosios žiniasklaidos žaidimo taisykles, pernai jis spėjo atsiimti Prezidento laisvės medalį iš paties Donaldo Trumpo rankų. Limbaugh buvo vienas iš baimės instinkto puoselėtojų, reguliariai primindavęs apie feminisčių, juodaodžių (ypač Baracko Obamos), musulmonų, imigrantų (sąrašą galima tęsti ir tęsti) keliamas „grėsmes“ nusistovėjusiai visuomenės santvarkai.
Sakoma, kad apie mirusiuosius reikia kalbėti gerai arba nekalbėti iš viso, bet geriausia yra stengtis kalbėti, kaip buvo ir kaip yra. Šaipydamasis iš daugelio visuomenės pažangos elementų ir puoselėdamas į konservatyvumą linkusių amerikiečių baimės instinktą, žinodamas, ką ir kada jie nori girdėti, Limbaugh sukūrė įspūdingą verslo imperiją. O kas gi belieka siekiantiems galios, tačiau nenorintiems judėti su istorija į priekį?
Sakoma, kad dominuojančioje, privilegijuotoje pozicijoje esantiems žmonėms bet kokie bandymai įvesti lygiateisiškumą atrodys kaip priespauda. Tačiau baimės instinktu besivadovaujantys amerikiečiai, skirtingai negu kai kurie lietuviai, ne vien rašo neapykantos kalba apraizgytus komentarus internete. Ne, jie šturmavo Kapitolijų. Jie propagavo „Picageito“ konspiracijos teoriją, teigusią, kad Demokratų partijos lyderiai ir kai kurie JAV restoranai sudaro slaptą prekybos žmonėmis ir pedofilijos tinklą. Vienas tuo įtikėjęs ginkluotas pilietis 2016 m. užpuolė eilinę piceriją šalies sostinėje. Jie tiki, kad Demokratų partija ir George’as Sorosas planavo karinį perversmą (vienas iš daugelio vadinamosios „QAnon“ konspiracijos teorijos elementų). Jie atsisako tikėti rinkimų rezultatais ir skiepytis nuo koronaviruso.
Su baimės instinktu kovoti nėra paprasta, tačiau mes bent jau žinome, kas tikrai neveikia – kad ir kaip knietėtų, išvadinti oponentą idiotu. Toks žmogus niekada neapsigalvos, bet galbūt apsigalvos tie, kurie turės noro, atviros informacijos ir gerų pavyzdžių, atskleidžiančių jų baimių nepagrįstumą. O kaip tokias sąlygas sukurti, jau yra kitas klausimas.
