Pradžios knyga palig Vandą

Kai perskaitau, galvoju, galvoju, kol pergalvoju, sapnuoju paskiau… Kaip atsirado Dievas. Tikrai, iš tokio mažo gurvoliuko vyniojosi, vyniojosi, vartaliojosi visaip kaip… Ir jis pats atsirado. Ir susidomėjo. Dievas atsirado iš kokios tai dulkės – jis susivoliojo, ir jisai toksai kaip ir voboliukas paliko, ir jam viskas labai paliko aišku, kad jisai ką mato, viskas jam buvo labai aišku. Tai jisai pradėjo domėtis šituo, pradėjo tą žemę tyrinėt ir pradėjo nuo mažo taškeliuko. Ir ką tik jisai pagalvodavo, ateidavo jam tokia mislis, kad viskas yra teisingai, ką jisai pagalvoja. Kai atsirado vandenys, jisai juos paleido, kad drėkintų žemę, nes buvo labai sausa, saulė gi. O žemė vertikali buvo, ji buvo vien sušalus. Tai saulė pirma atsirado, jis padarė tų saulutį tokių, ir jisai pabando – kad, žiūri, šyla! Nu ir jisai tada padarė didelę, tą jau saulę, ta saulė pradėjo kaitint žemę ir labai išdžiūvo viskas, tai jisai tadu paleido debesį tokį, nu, nemoku papasakot, paleido jisai, kad drėkintų. Pabarstė trupinėlių tokių jisai, suvoliojo, gavo tų trupinėlių, pabarstė, ai, sako… Iš ko žuvys pasidarė. Vandenynai – kur jis numetė lašelį. Iš tokių dulkių jisai paleido. Ir jisai vis mato, kad jam sekasi, kad viskas eina į priekį gerai. Tai taip ir atsirado visa, ir pradėjo vaisintis, reiškia. Ir voboliukai visi… Tai kas gi, aš kai pasižiūriu, tai tos skruzdėlytės: didžioji, mažoji, juodoji, rudoji…

Pirma sutvėrė moterį, paskiau jis padarė, kad jai taip jau sunku buvo, padarė vyrišką, palig savy jisai jau vyriškų padarė, o moteriškę paleido. Jai labai sunku tinajos dirbt buvo, tai kad jai būtų lengviau, jis jai vyrą tą padarė. Bet jis nerašo, kad ten buvo Ieva ar Adomas. Tik kad moteriška ir vyriškis. Ta moteris, reiškia, labai daug dirbo, ji nespėjo nieko, nei ten tų medžių sutvarkyt, nieko, tai leido Dievas tada tą Adomą jai turėt. Tik kad nerašo jis, kad ten Adomas, o tik kad nulipdė tą žmogų palig savo figūros ir paleido, kad padėtų, kad stipresnė jėga būtų tai jau moteriškai.

Jie patys turėjo grūdelių jau tų, pasėjo medžius… Žmogus, reiškia, gali patsai, jisai sugeba. Ir turėjo jie vardus įdėt: miškam tinajos, kur koks medis turi būt, kur koks daigelis išdygo, kur ko – jis turi pavadint, tas žmogus jau. Visus rugius, vasarojų jau tų… Žvėrys, reiškia, atsirado… Jis paleido… visus tuos vandenio krokodilus paleido visokius ir atidavė žmonėm tvarkyt jau tuos visus, reiškia. Kaip apsigint, kaip ko. Bet Dievas visada ten būdavo šalia, ir Dievas jiems vis suteikdavo pagalbos tokios vis. Reiškia, žmonės sudėjo vardus ir žuvim, nu, kur kokie pavadinimai. Ir kai jau jie abudu pradėjo dirbt, jisai padarė tokius medžius, visa padarė, kad būtų ir vyriškos, ir moteriškos pamilijos. Kur kokie vaistai, kur kokios žolytės, kokios nuodingos, kokios… Nu, reiškia, davė žmogui.

Nu tiek man įdomu buvo, skaičiau gal kelis kartus aš ti. Čia tam Testamenti. Esu skaičiusi pas tave dar labai seniai, Šeškinėj. Buvo, buvo ta knyga! Kaip lova, va, tavo stovėjo, tai prie jos ta knyga lentynoj. Tik dabar tai, va, čia yra senas ir jaunas tasai jau Testamentas, tik aš neatsimenu, kokian ten taip rašo – ar ti senan, ar jaunan? Aš labai daug pasakodavau namo parvažiavus – kaip nieko nebuvo, kaip viskas atsirado. Tai visi sakydavo, kad aš išsigalvoju. Nu tai…

2020 m. gegužė

Papasakojo Vanda Einorytė-Kučinskienė,

gimusi 1922 m. balandžio 17 d. Urnėniškio kaime, Vabalninko valsčiuje

Parengė Elvyra Kučinskaitė