Kryžiaus valanda
Nuotraukėlė maža, pablukusi. Nedaug trūksta, kad uždeklamuotum: „Laukas, kelias, pieva, kryžius, šilo juosta mėlyna…“ Debesėlių ižo nesimato, bet dangaus – į valias. Vis dėlto skirsiu tą nuotrauką gavėniai. Šįmet ji labai panaši. Pamažu, pritilus, be ryškumo. Ir ačiū Dievui. Kažin kur saujelė pamaldžiausių sielų suks penktadieniais ratą nekūrenamoje bažnyčioje palei Kryžiaus kelio stotis. „Graudūs verksmai“ – skysti, mėgėjiški, nebent klebonui būtų už ką pasisamdyti solistų. Gavau kvietimą pravesti gavėnios rekolekcijas kitoje parapijoje, bet nežinia, kas darysis po mėnesio. Na ir pats turinys. Negi dar negana pasninkų ir apsimarinimų? Triukšmingi pasilinksminimai pagaliau negresia. Linksmybes galėtum dabar užduoti kaip atgailą po išpažinties. Atkrito skambios programos. Popiežius kalba lyg XVIII amžiuje, apie dorybes. Kažin kas turėtų iš naujo labai iškilti, suspindėti, nubyrėjus visiems niekučiams?
Nuotrauka – iš svetimo albumo. Jokio užrašo nėra. Kryžius senas, autentiškas, jam parinkta nuostabi vieta – upės vingis. Dviguba palaima tiems, kurie tai mato. Pagal kryžiaus formą ir ornamentus turbūt įmanoma nustatyti, iš kurio jis regiono. Bet neišmanau tiek. Gaila, kad sunku įžiūrėti ir ten stovinčios merginos bruožus. Atrodo labai jauna. Paprastas rimtas veidas. Liūdnas. Kiek matyti, nėra kokia gražuolė. Rankos sukištos į paltuko kišenes. Žvarbu palei upę, vėjas, gal jau rudens diena? Niekada nemačiau, kad kas būtų šitaip nusifotografavęs prie kryžiaus. Suaugus visu kūnu. Prisiplojus kaip prie mūro sienos. Į objektyvą mergina nežiūri, žvilgsnis paleistas paupiais. Tarsi svajotų. Bet neatrodo, kad atėjo tik papozuoti romantiškoje vietoje. Gal atsisveikinimas, didelių išbandymų ar nežinios išvakarės? Nežinia. Turbūt pokario metai. Horizonte išlindusios trobos gali reikšti ką nori, ne tik gimtąją pastogę. Jos praradimą – taip pat. Prakeiksmą, nusikaltimus. Tas pokario istorijas yra išpasakojęs Romualdas Granauskas. Nuotrauka jam patiktų.
Dar svarbu, kad čia prie upės jie dviese. Kas laiko nutaikęs fotoaparatą ir sukomponuoja puikų kadrą, nėra abejonės. Viskas neatrodytų taip gražiai ir jautriai, jeigu kitapus kadro nestovėtų tas, kuris čia yra dėl jos, po kryžiumi, o ji – dėl jo. Jam pirmiausia skirtos jos svajonės ir susimąstymas. Gal iš jo gautas ir tas kryžius, triskart už ją didesnis.
„Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė.“ Čia iš Evangelijos pagal Joną. Kitas evangelistas irgi sako, kad ant Golgotos kalno „buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo“. Jėzaus moterys imasi bet kokio sielvarto. Gal dėl to ir Velykos bus jų diena, visais atžvilgiais moteriška. Dar vienas siaubo ir mirties seansas, kurio moterys eina pasitikti prie mokytojo kapo, joms perkeičiamas į aleliuja. Juk kas labiau už jas troško ir ilgėjosi laimės su Jėzumi.
Kai per gavėnią dabar, tiek lauke, tiek viduj, viskas truputį tyliau ir santūriau, gal nepasigirs rekomendacijų, ką savo gyvenime galima pavadinti Viešpaties kryžiumi, o kas yra mūsų pačių klaidų ar nuodėmių, ar kvailumo rezultatas. Vienam kunigui taip įkyrėjo tas skirstymas, kad jis garsiai pareiškė: niekada nemokėsime stovėti po Viešpaties kryžiumi, ir tai yra pats tikriausias mūsų kryžius.
Taigi truputį pavydžiu tai nepažįstamai merginai, kai ji dabar moka visu kūnu prisišlieti prie kryžiaus kamieno. Bus Didysis penktadienis, kryžiaus garbinimo liturgija, ir sklis prašymas, kad šventasis kryžiaus medis savo švelniais lapais glamonėtų skaistų Atpirkėjo kūną. Prisiminsiu tą nuotrauką savo maldose. Aišku, ano švelnumo ir glamonių bus duota visiems kūnams, prilimpantiems prie kryžiaus.
Per šią gavėnią man ima atrodyti, jog bažnyčios lankytojų sumažėję ne tik dėl karantino. O kartu kažin kaip auga skaičius tų, kurie taip, kaip stovi, su kaukėmis, metasi į glėbį Kristui.
