Kaunas žydų rabino akimis
Isaaco Rülfo „Mano išvyka į Kauną“ (1869)
Atsiminimai, kelionių aprašymai – labai subjektyvūs žanrai, tačiau būtent jie leidžia atskleisti įdomias detales, bent iš dalies pajusti laikmečio ir vietos atmosferą. Vienas iš tokių tekstų – rabino, filosofo, visuomenės veikėjo Isaaco Rülfo (1831–1902) 1869 m. Klaipėdoje išleista knyga „Mano išvyka į Kauną“ (Meine Reise nach Kowno). 1843 m. šis miestas tapo naujai įkurtos Kauno gubernijos centru. 1853–1856 m., per Krymo karą, dėl Anglijos laivyno vykdytos Rusijos uostų blokados labai pagyvėjo tranzitas per Kauną į Prūsiją. Tai lėmė ir gyventojų pagausėjimą (Algimantas Miškinis, Kaunas. Laisvės alėja, Vilnius: Savastis, 2009). 1862 m. nutiestas geležinkelis (atidaryta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka Lentvaris–Virbalis). Rabinas I. Rülfas 1865–1898 m. gyveno Klaipėdoje (tuometiniame Mėmelyje), vadovavo Klaipėdos sinagogos bendruomenei ir keliavo į Kauną anaiptol ne pramoginiais tikslais, o rūpindamasis bendratikių padėtimi rytinėse žemėse. Palaikė ryšius su Kauno rabinu Icchaku Elchananu Spektoriumi.
1869 m. gegužės 25 d., antradienį, apie vidurdienį I. Rülfas išlipo iš traukinio Kauno geležinkelio stotyje ir Pagalbos (žydams) komiteto buvo išsyk palydėtas į vargšų valgyklą, kur išvydo daugybę skurstančių vaikų, „nepanašių į žmones, su žvėrišku godumu palinkusių virš sriubos lėkštės ir gabalėlio duonos, o tai suvalgę greičiausiai turės tuo pasitenkinti iki kitos dienos pietų“.
1867–1869 m. vakarinėse Rusijos imperijos provincijose kilo didelis badas, jis paveikė ir Lietuvos žydus. Negana to, 1868 m. Kaune siautė ir šiltinės epidemija. Rašoma, kad Kauno rabinas I. E. Spektorius šiuo bado ir sausros laikotarpiu per Pesachą leido valgyti šiaip jau tuo metu draudžiamas ankštines daržoves, o ir pats taip darė. 1868 m. Kaune atidaryta vieša valgykla, joje tiekta sriuba 600 žmonių. I. Rülfas savo knygoje teigia matęs 520 alkanų vaikų: „Broliai, ką tenai išvydau, nepamiršiu, kol gyvas.“
Nors ir labai sukrėstas, rabinas, turėdamas laisvo laiko, apsižvalgo po miestą: „Kauno miestas įsikūręs patogioje padėtyje. Nemunas daro staigų vingį, išgraužęs labai gilią vagą [...]. Pagrindinės gatvės, kertančios miestą išilgai, yra plačios ir šviesios, jų gražinimu labai pasirūpino dabartinis Gubernatorius. Matyti gana dailūs pastatai, pats gražiausias iš jų – Gubernatoriaus rūmai miesto viduryje, su erdviu juos supančiu sodu, tačiau priklauso jie ne miestui, bet yra privati pono S. Feinbergo, prekybos namų vadovo, I. S. Feinbergo įpėdinio Kaune bei Karaliaučiuje, nuosavybė.“
1844 m. minėtą valdą įsigijo Flora Čechavičienė, 1846 m. pastatė dviaukštį rūmą, kita savininkė jį praplėtė ir 1860 m. pardavė pirkliui Saliamonui Feinbergui. Šis 1869 m. rūmus išnuomojo Kauno gubernatoriaus administracijai (Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė, Kauno senamiestis: keliautojo žinynas, Kaunas, 2020). Taip pat rašoma, kad S. Feinbergo sodas buvo atviras ir miestiečiams.
Kaunas I. Rülfo akimis – labai margas, gyvas prekybinis miestas:
Judrus gyvenimas ir miesto šurmulys man paliko labai savotišką įspūdį. Kaunas su priemiesčiu Aleksotu kitapus Nemuno ir Slabada anapus Vilijos, kuri įteka į Nemuną, turi apie 40 000 gyventojų, iš jų 25–30 tūkst. – izraelitai. Kaunas daro grynai žydiško miesto įspūdį [...]. Su labai menkom išimtim, kiekvienas krautuvininkas – žydas, kiekvienas amatininkas – žydas, kiekvienas drožkos vežikas (jų ten daugybė) – žydas, kiekvienas nešikas ir karutininkas – žydas, jokiame mieste, panašiame dydžiu ir gyventojų skaičiumi, nemačiau tiek daug krautuvių su tiek spalvingų iškabų ir užrašų rusiškai, lenkiškai, prancūziškai, hebrajiškai (ne vokiškai).[...]
Ko gero, neatsitiktinai rabino dėmesį patraukia Kauno prekyvietėse randami maisto produktai (reikia prisiminti, kad tai – badmečio laikotarpis). Pavyzdys iš kito laikmečio: Barboros Didžiokienės (1896–1976), pergyvenusios 1917 m. revoliucijos siaubą ir badą, publikuotuose atsiminimuose itin daug vietos skiriama maisto, valgymo aprašymui. I. Rülfas štai liaupsina Kauno kepėjus:
Man labiausiai patiko, kad esama daug miltų ir duonos krautuvių, kurios yra tokios skaitlingos kaip kad Pabaltijo gubernijų [originale „Ostseeprovinzen“ – U. R.] miestuose degtinės krautuvės, ir ruošdami duoną žydų kepėjai pasiekė tokią meistrystę, kad šioje srityje, ko gero, visi pasaulio kepėjai atsilieka. Niekur neregėjau ir nevalgiau puikesnės ir skanesnės duonos, baltos ir juodos, kaip Kaune.
Išgyręs vietinę duoną, rabinas šitaip aprašo vasarėjančias 1869 m. Kauno gatves:
Ypač gražiu oru gatvėse justi be galo gyvas ir triukšmingas šurmulys. [...] Susirinkę miestiečiai vaikštinėja gatvėmis arba po plačiai atvertas krautuves; važinėja dengtos, nedidelės, vienkinkės, tarsi riešuto kevalai drožkos ir kitokie vežimai, nusiplūkę karučių stūmėjai ir nešikai, vyrai ir moterys, kurių krepšiuose – citrinos, apelsinai ir kitokios valgomos prekės, taip pat ir būtinosios, be to, ir ypač gražūs rankų darbo odos dirbiniai – rusiškos ožkenos pirštinės, elastingiausios ir patvariausios, kokios tik gali būti; ir tiek dirbėjai, tiek pirkėjai yra ilgabarzdžiai žydai.
Čia reikėtų paminėti įdomų faktą, kad jau XIX a. vidurio veikaluose apie bitininkystę ir sodininkystę, išleistuose anglakalbėse šalyse (Anglijoje, Amerikoje), minimas toks fenomenas kaip „Kauno medus“ (The Kowno honey), „labai vertinamas žemyne, naudojamas likerių ir vaistų gamybai ir surinktas bičių vien iš liepų girių, augančių šalia Kauno“. Šis medus esą buvęs toks paklausus, kad prekeiviai net bandydavo jį padirbti, šaldydami ar garu išbalindami paprastą medų, nes „Kauno medus“ vertas dvigubos kainos nei bet koks kitas.
Kalbant apie citrinas, jomis Rusijos imperijos gyventojų papročiu greičiausiai pagardindavo juodąją arbatą. O štai Johannas Georgas Kohlis, dar 1841 m. aprašęs savo įspūdžius iš Sankt Peterburgo, teigia, jog „sprendžiant iš didžiulių krūvų apelsinų, sukrautų ant prekystalių per Velykas, galima pamanyti, kad Hesperidžių sodas veši tiesiai už Sankt Peterburgo vartų ar kad [apelsinmedžiai] auga Rusijoje tarsi beržai ir pušys“. Neva visoje Rusijos imperijoje, ligi pat Sibiro, per Velykų muges apstu apelsinų ir citrinų.
Be kita ko, I. Rülfas apsilankė ir Kauno žydų ligoninėje (dabar – A. Jakšto g. 5; pradėta statyti 1854 m. ir vėliau plėsta). Įvardija ją kaip gražią ir didelę ligoninę su „erdviomis, aukštomis ir šviesiomis salėmis [...], kuri galėtų ir turėtų priimti daugiau ligonių nei šiuo metu, kai tik atsiras būtinos lovos ir kiti įrenginiai. Ji taip pat turi puikią nuosavą vaistinę, kurioje per metus išrašoma apie 20 000 receptų, kol kas tik už mažesniąją jų dalį miestiečiai turi susimokėti.“
Rabinas, žinoma, atkreipia dėmesį ir į žydų maldos namų padėtį Kauno mieste: „Didelės bendros sinagogos Kaune nėra, esama tik 15–20 mažų maldos namų […].“ Mat iki šių dienų išlikusi Kauno choralinė sinagoga buvo pastatyta tik 1872 m. Užtat I. Rülfas, žvelgdamas į Vilijampolės (Slabados) pusę per Nerį, galėjo matyti dabar jau nebeegzistuojančią mūrinę Vilijampolės sinagogą.
Kaip pakiliai savo knygoje dėsto rabinas, „puikiausias dvasinio gyvenimo žiedas yra kalba, puikiausias kalbos žiedas yra raštas, puikiausias rašto žiedas yra literatūra“. I. Rülfas Kaune buvo apsistojęs pas „medicinos daktarą“ H. Szapirą (viename 1862 m. „Kurier Wileński“ numeryje minimas Kauno vaistininkas H. Szapir) ir nepamiršo apžiūrėti šeimininko knygų lentynos. Rado ten 1869 m. „puikiai į hebrajų kalbą išversto“ „žinomo romano“, kurį parašė Isaacas Asheris Francolmas, leidimą („Žydai ir kryžiuočiai Anglijoje Ričardo Liūtaširdžio laikais“; šiame istoriniame romane kalbama apie 1190 m. Jorko žydų pogromą, kartu pasakojama apie gražuolės žydaitės Malkos iš Jorko meilę Ričardui Liūtaširdžiui ir tragišką jos lemtį). Taip pat mediko bibliotekoje būta ir į hebrajų kalbą išverstų „Paryžiaus paslapčių“ (autorius – Eugène’as Sue, 10 t., išl. 1842–1843; beje, ši knyga pasirodė ir lietuvių kalba 1998 m; tai – nuotykių romanas, kuriame esama ir socialinės kritikos) bei Aleksandro von Humboldto veikalo „Visata“ (penkiatomis, išl. 1845–1862).
Iš I. Rülfo sužinome įdomių detalių apie pirmojo iš trijų paminėtų veikalų, „Ha-Yehudim be-Angliya“, vertėją: „Mane tik labiausiai nustebino, kai iš savo šeimininko sužinojau, jog tai padarė [išvertė knygą – U. R.] gan jauna moteris, kaunietė, kaimynė.“ Ši paslaptinga moteris – tai Miriam Markel-Mosessohn (mergautinė pavardė – Wierzbolowska, 1839–1920), vertėja, žurnalistė, gimusi Vilkaviškyje, kartu su vyru gyvenusi Kaune ir prisidėjusi prie hebrajų kalbos atgimimo. Ji susirašinėjo su rašytojais Avrahamu Mapu, Jehuda Leibu Gordonu. Rašoma, kad išsilavinimą M. Markel-Mosessohn įgijusi vien privačiai (jos tėvas buvo turtingas pirklys ir galėjo samdyti jai gerus mokytojus).
Nors rabino kelionė į Kauną buvo labiausiai susijusi su žydų socialiniais reikalais (beje, Kauno sinagogoje jis sakė pamokslą, šis pridėtas knygos pabaigoje), tačiau užfiksuotos ir tam tikros detalės, atskleidžiančios savitą miesto koloritą. Pavyzdžiui, per šabą, kai Kauno gatvėse esą visur tuščia kaip iššluota, tik „šen bei ten pasirodo kokia susivėlinusi mergaitė, nešina puodu šabo maisto [...]“.
