Vilniaus knygų mugė vasarį neįvyks. Kuo gyvena leidėjai?

Įprastai vasaris leidykloms būdavo karščiausias ir darbingiausias metas dėl mėnesio pabaigoje vykdavusios Vilniaus knygų mugės. Šiemet knygų mugė perkelta į gegužės mėnesį. Kokiomis nuotaikomis gyvena, sutiko papasakoti leidyklos „Odilė“ vadovė NIJOLĖ DAUJOTYTĖ-KUOLIENĖ, leidyklos „Vaga“ vyriausioji redaktorė AGNĖ PUZAUSKAITĖ ir leidyklos „Aukso žuvys“ įkūrėja ir vadovė SIGITA PŪKIENĖ.

 

1. Kaip jaučiatės, kai Vilniaus knygų mugė, 21 metus iš eilės vykusi vasario pabaigoje, šiemet atšaukta ir nukelta į gegužę? Dėl ko labiausiai gaila, kad ji nukeliama, o gal kaip tik negaila ir laiką ir jėgas skiriate kitokiai veiklai?

 2. Kokias knygas ir autorius planuojate pristatyti šiemet?

 3. Papasakokite kokį smagų ar labiausiai įsiminusį nutikimą iš dalyvavimo knygų mugėje istorijos.

 

Leidyklos „Odilė“ vadovė NIJOLĖ DAUJOTYTĖ-KUOLIENĖ:

 

1. Jaučiamės gerai. Knygų mugės pakylėtumas, kaip jau įprasta, apima vasario pradžioje, o dabar jis tęsis iki pat gegužės. Tikėtina.

Gaila kaip ir kiekvieno sutrikusio ritmo, sugriuvusios tvarkos. Visada geriau jaučiamės, kai laiku stoja balta žiema, kai nevėluodamas išsprogsta žalsvas pavasaris ar prasideda karšta saulėta vasara. Su rudeniu knygų mugės nepalyginsi, čia viskas juk tik skleidžiasi, stiebiasi: nauji rašytojų vardai ir veidai, pribloškiančios knygos, susitikimai ir pažintys. Knygų mugės bangomis kartais po to smagiai vilnijame visus metus.

Negaila, nes tuoj pat susigriebiame: gi galime spėti išleisti dar vieną kitą knygą.

 

2. Ypač džiaugiamės, kad knygų mugėje galėsime pristatyti net 3 ryškias lietuvių rašytojų knygas: Kornelijaus Platelio naujų eilėraščių rinkinį „Korijantys veidrodžiai“, paryžietišką antiutopinį Valdo Papievio pasakojimą „Ėko“ (pasak autoriaus, „rašant tikrovė vis pasivydavo ir pralenkdavo vaizduotę…“) ir Anetos Anros dokumentinę apysaką „Jehudit. Atmintis neturi siužeto“.

Planuojame pristatyti ir verstines knygas, kurios pasirodė 2020 m. gruodį, mums jau visai sliuogiant į karantiną. Tai garsiojo XX a. režisieriaus Federico Fellini šimtmečiui skirta jo knyga „Intymus dienoraštis. Tekstai ir vaizdai“, atskleidžianti Fellini ir kaip puikų žodžio meistrą bei ironišką dailininką. Taip pat Tadeuszo Konwickio „Raistai“, tęsiantys „Odilės“ pradėtą leisti seriją „Neatrasti Vilniaus tekstai“. „Raistai“ – pirmasis Pavilnyje užaugusio lenkų rašytojo romanas, pasakojantis apie pokario Vilnių ir jo apylinkes.

Pati naujausia mūsų knyga šioje mugėje turėtų būti„Slaptoji Kauno žydų geto policijos istorija“. Tai unikalus Lietuvos istorijos dokumentas, kurį jidiš kalba rašė Kauno žydų geto policininkai nuo 1941 m. rugpjūčio iki 1944 m. kovo. Daug metų šie užrašai išgulėjo dėžėje, užkastoje Vilijampolėje, buvusio geto teritorijoje. Viešumoje „Slaptoji Kauno žydų geto policijos istorija“ pasirodė tik 2014 m.: ji buvo išversta į anglų kalbą ir išleista JAV. Knyga iš karto buvo pripažinta ir įvertinta. Jau tais pačiais metais ji pelnė bronzą JAV INDIEFAB Metų knygos apdovanojimuose, po metų tapo Istorijos sidabro medalio laimėtoja Nepriklausomų leidėjų knygų apdovanojimuose.

Šioje knygų mugėje taip pat ruošiamės pristatyti lietuvių kilmės belgų rašytojo Jeano-Philippe’o Toussaint’o romaną „Mylėtis“. Į knygos pristatymą žada atvykti pats autorius. Jeanas-Philippe’as Toussaint’as (g. 1957) – belgų rašytojas, kuriantis prancūzų kalba, kino režisierius. Jo motina – lietuvė, o senelis Juozas Lanskoronskis tarpukariu buvo karo atašė Lietuvos ambasadoje Paryžiuje. Pasak prof. Vytauto Bikulčiaus, šios knygos vertėjo, rašytojas šiame romane išlieka ištikimas minimalistinio romano manierai: jis siekia išreikšti tikrovės patirtį kuo glausčiau, su tam tikra elegancija atskleisdamas įvairias jos puses. Tai pasakojimas apie niokojančią „išsiskyrimo ugnį“, kuri supriešina meilę ir neapykantą. Už stipraus meilės, erotikos ir spalvų konflikto ryškėja autoriaus postmodernistinis žaidimas, į kurį jis kviečia įsitraukti ir skaitytoją. Toussaint’as yra pelnęs vieną garbingiausių Prancūzijos literatūros apdovanojimų – „Médicis“ premiją, taip pat apdovanotas Gruodžio bei Valonijos-Briuselio premija.

 

3. Šis nutikimas iš ankstesnių laikų, kai dar dirbau kitoje leidykloje. Tiesa, „smagus“ jis atrodo tik dabar, anuomet labiau įsimintinas kaip nesėkmės istorija…

Pristatinėjome lietuvių autoriaus apsakymų knygą „Anoreksija“. Kad būtų atraktyviau, rinkodaros skyrius reklamos agentūros paprašė sukurti vaizdo įrašą, kuris atlieptų knygos nuotaiką, pagilintų jos prasmes ir pan. Iš anksto paruoštos medžiagos mes nepamatėme, tik buvome informuoti, kad viskas tobulai pavyko.

Prasidėjo knygos pristatymas. Nedidelė salė pilnutėlė. Knygos autorius su Livija Gradauskiene ir Alvydu Šlepiku smagiai aptarinėja apsakymus, narsto knygos pavadinimo daugiareikšmiškumą, vis pabrėždami, kad šiame apsakymų rinkinyje jis nieko bendro neturi su kūniškais sutrikimais. Tuo metu pirmoje eilėje įsitaisęs vaikinukas iš reklamos agentūros plačiame ekrane už kalbėtojų nugarų ėmė rodyti vieną už kitą tragiškesnius anoreksijos iškankintų kūnų vaizdus. Be jokios metaforos.

Užsidėjęs saugias ausines jaunuolis į jokias žinutes ar ženklus išjungti rodomas baisybes nereagavo, rinkodaros atstovė irgi ramiai stebėjo renginį. Abu knygos skaitę nebuvo. Renginys kainavo brangiai.

 

„Vagos“ leidyklos vyriausioji redaktorė AGNĖ PUZAUSKAITĖ:

 

1. „May you live in interesting times“ – frazė, kuria praeityje mėgo žongliruoti JAV politikai, atsikartojusi kaip 2019-ųjų Venecijos bienalės pavadinimas, tapo pranašiška: įrodymų, kad tokiais laikais ir gyvename, pastarieji metai nešykštėjo. Leidybos sektoriui jie atnešė įvairių iššūkių – sulėtino tempą, bet kartu vertė mikliai reaguoti į kasdien kintančias realijas – išmokė ar bent jau gerokai patreniravo gebėjimus į viską žvelgti filosofiškai. Taigi, į žinią apie dar vieną „keistumą“ – faktą, kad pirmą kartą per tiek metų Vilniaus knygų mugė vasario mėnesį neįvyks, reagavome ramiai.

Tiesą sakant, numanėme, kad ji bus nukelta, todėl svečių iš tolimesnių šalių kviesti nė neplanavome, neskubinome ir tam tikrų knygų leidybos proceso, nes būtinybės, kad tik jos spėtų pasirodyti iki vasario pabaigos, neliko. Gaila nebent kelių puikių verstinių knygų, kurias išleidome prieš pat Kalėdas. Ketinome rengti jų pristatymus, o dabar tarp išleidimo ir jų pristatymo platesnei auditorijai susidarys nemažas atotrūkis, teks laukti vėlyvo pavasario.

 

2. Mūsų leidyklos renginių programoje būtinai atsidurs knygos, apie kurias užsiminiau: vieno postmodernistinės rusų literatūros pradininkų Andrejaus Bitovo romanas „Simetrijos mokytojas“ (iš rusų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė), taip pat avangardistinis šiuolaikinės latvių prozos pavyzdys – romanas „Piknikas krematoriumo šešėlyje“, kurį parašė Vladis Spāre (iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius). Beje, šį latvių rašytoją planuojame kviesti apsilankyti knygų mugėje. Veikiausiai prieš pat gegužę pasirodys įdomios kroatų rašytojos Dubravkos Ugrešić romanas „Lapė“ (iš kroatų kalbos verčia Julija Gulbinovič), į kurio pristatymą skaitytojus irgi būtinai kviesime.

Pavasariui rengiame ir kelias lietuvių autorių knygas, tarp kurių trečiasis rašytojos Sandros Bernotaitės romanas „Akys chimeros“, pasakojantis apie Lietuvos tarpukarį ir garsius to meto kultūros veikėjus, majoro, Lietuvos karo akademijos Lyderystės ir metodinio rengimo centro vyr. instruktoriaus Lino Dungveckio knyga apie lyderystę „Švyturiai“.

Kasmet išleidžiame nemažai knygų psichologijos, vaikų auklėjimo temomis, tad bent keli susitikimai su psichologais, sociologais, pristatant šias knygas ir aptariant opiausias problemas, irgi numatyti.

 

3. Kurį nors vieną įvardyti būtų sunku. Visgi dauguma linksmų ar įsimintinų nutikimų knygų mugėje, žinoma, yra susiję su žmonėmis. Kaip nebus, kai per mugės dienas jų tiek skirtingų pamatai, sutinki ar alkūnėmis apsibadai viename tų, dažnai priešinga kryptimi, nei reikia, nešančių srautų.

Renginių dalyviai prapuola. Skaitytojai siūlo lažintis, kad „tikrai, tikrai jūsų leidykla šitą knygą išleido“. Neaiškūs autoriai kužda „biznio“ idėjas: jų knygas stende priglausti, parduoti, dalį pelno sau tiesiai kišenėn įsidėti. Iš pastarųjų metų asmeninių komiškų situacijų: stoviniuoju atokiau nuo prekystalio ir jaučiu, kaip kažkas iš už nugaros man rankovę timpčioja. Rūgštoka mina atsigręžiu pešiojimo pakomentuoti, o ten – tuometinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Pūstos suknelės rankovės ir toliau nepaleidžia, džiugiai sakosi atėjęs „Vagos“ stendo aplankyti…

 

Leidyklos „Aukso žuvys“ vadovė ir įkūrėja SIGITA PŪKIENĖ:

 

1. Norėdama atsakyti į klausimą, kaip jaučiuosi, kad šiemet Vilniaus knygų mugė atšaukta ar perkelta, turiu prisiminti, kaip jausdavausi kiekvieną vasarį mugei artėjant. O jausdavausi gana pašėlusiai – kaip prieš gerą didelį vakarėlį namuose: svečiai sukviesti, produktai supirkti, apie muziką pagalvota, bet dar daug darbo prieš akis ruošiantis, tvarkant namus, gaminant valgį. Panašiai ir prieš knygų mugę – visos knygų naujienos jau išleistos, o pasiruošimas vyksta visu tempu: skaitytojai kviečiami į pristatymus, tariamasi su renginių vedėjais, gaminamas stendas ir daroma milijonas kitų smulkių darbelių. Visa tai ir vargindavo, ir džiugindavo, nes laukdavo daug trokštamų ir netikėtų susitikimų, laukdavo šventė, o po šventės – malonus atsipalaidavimas. Šiemet buvo liūdna suvokti, kad šventė neįvyks įprastu metu, trūksta to džiugaus prieš mugę apimančio chaoso, trūksta net ir to „lakstymo“ norint viską suorganizuoti tobulai. Leidybos ciklas truputį sutriko ir pasisuko kitaip, tačiau leidybiniai projektai vyksta toliau, ruošiamės virtualiems renginiams, nes naujienų yra, galvojame naujas idėjas, kuriame naujas knygas. Šiemet dirbame kiek kitokius darbus nei įprastai kiekvieną sausį ar vasarį, bet tokia jau mažų leidyklų specifika, kur keli žmonės ir kuruoja leidybinius projektus, ir organizuoja renginius, užsiima komunikacija, ir rūpinasi platinimu. Ir, jeigu atvirai, nei gaila to, kaip būdavo, nei negaila, tiesiog priimu realybę tokią, kokia ji yra, ir stengiuosi prisitaikyti, išnaudoti tą nelengvą situaciją mums, leidėjams, kaip įmanoma geriau.

 

2. Šiemet pristatysime ir jau pažįstamus „Aukso žuvų“ autorius, ir visiškai naujus. Pačioje 2020 metų pabaigoje pasirodė nauja istoriko ir publicisto Aurimo Švedo kultūrologinės eseistikos knyga „Istoriko teritorija“. Šį autorių gerai pažįstame iš kitos „Aukso žuvų“ leidyklos knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Nauja Aurimo Švedo knyga – tarsi meilės laiškas istorijai – tarpdisciplininėje erdvėje gimę 30 tekstų, kuriuose susilydo istoriosofiniai apmąstymai, nekonvencinės istoriografijos idėjos, ironiški ir jautrūs autorefleksijos fragmentai, visuomenės kritikos eskizai. Savitu mąstymo ir kalbėjimo stiliumi pasižymintis istorikas kalba apie XXI amžiaus žmogaus santykį su praeitimi, istorija ir atmintimi.

Kita leidyklos „Aukso žuvys“ šiųmetė naujiena – meno istorikės Giedrės Jankevičiūtės ir architektės, kultūros vadybininkės Julijos Reklaitės pokalbių knyga „Devyni pasivaikščiojimai po Romą“. Knygoje autorės kalbasi su šiame mieste gyvenančiais, jį gerai pažįstančiais kultūros žmonėmis, pokalbiuose nušviečiamos Romos lankytinos vietos, meno paminklai, gatvės, krautuvės, kavinės, interjerai, miesto kasdienybė ir romiečių gyvenimo būdas. Dingęs ir esamas šio miesto pasaulis, jo dvasia ir regimybė. Visuose šiuose „pasivaikščiojimuose“ skaitytoją – keliautoją lydi profesionalai – atskirų epochų dailės ir architektūros mylėtojai bei specialistai. Man ši knyga atrodo baisiai vertinga vien dėl to, kad tai nėra standartinis gidas po miestą, jis skirtas jaučiančiam meno ir istorijos alkį ar ieškančiam autentiško būdo pažinti šį amžinąjį miestą. Ir, beje, visiškai tinka kelionei fotelyje, tik vėliau būtina knygą įsimesti į lagaminą ir patikrinti patikusias vietas.

Trečia leidyklos naujiena, kuriai skirsime daugiau dėmesio, – vokiečių kilmės menininkės Noros Krug grafinis pasakojimas „Heimat“ apie autorės kilmę, šaknis, šeimos istoriją. Tai tarsi savotiškas šeimos albumas, kuriame tekstu ir ypač vaizdu atskleidžiami skaudūs istoriniai ir asmeniniai Antrojo pasaulinio karo įvykiai. Iš anglų kalbos knygą vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Mano nuomone, grafinis romanas ar komiksas leidžia mums į sudėtingus istorinius įvykius, skaudulius ar nelaimes pažvelgti kitu žvilgsniu, gal net labiau suprasti ar įsisąmoninti juos. Apie tai ir yra ši knyga.

 

3. Vilniaus knygų mugė man asocijuojasi su šalčiu, adrenalinu kraujyje ir nuolatine džiugia būsena, kai gali gyventi be miego, valgio, įsikraudamas tik tos energijos, kurią akumuliuoja dalyviai, lankytojai, autoriai. Nors mugėje mūsų leidykla dalyvavo tik šešis kartus, nuo 2014 metų, bet kažkokio įspūdingo ar įsimenamo nuotykio neprisimenu, skirtingai nei apie kolegų leidyklas, kur per naktį ir stendas nugriūdavo, ir autoriai staiga dingdavo prieš renginį. Beje, su malonumu prisimenu, kaip pirmuosius kelerius metus dalyvaudavome viename stende su kita maža architektūros leidykla „Lapas“ ir kaip išradingai, t. y. be didelių pinigų, įrengdavome stendą, kad išsiskirtume iš kitų, kaip tiesiog šalia stendo autoriams ir kolegoms organizuodavome šurmulingus mugės atidarymus, kas nėra čia labai įprasta, o sueidavo minios žmonių, negalėjai prasibrauti, tada atrodydavo, kad pas mus vyksta kažkas labai įdomaus. Taip ir būdavo!

 

Kalbėjosi EGLĖ FRANK