Žemaičių ir kuršių (latvių) Užgavėnių persirengėliai
Daugelis mokslinių Lietuvos (ir Latvijos) etnologijos (taip pat ir archeologijos ar net istorijos) problemų vis dar nagrinėjamos per siaurą nacionalinės kultūros prizmę. O juk dauguma senųjų papročių yra užsimezgę tais laikais, kai jokių valstybinių sienų, nubrėžtų XX a. pradžioje pagal lingvistinius tautų apibrėžimus, nebuvo.
Pirmieji klausimai kyla mėginant apsibrėžti kultūrines Žemaitijos ir kuršių žemės sąvokas. Tarsi viskas aišku – Žemaitijos ir Kuržemės geografines apibrėžtis aptiksime bet kuriame turistiniame Lietuvos ar Latvijos žemėlapyje. Tačiau pažvelgus į tai iš istorinės-etnografinės perspektyvos aiškumas pradingsta. Pirma, Kuršo kunigaikštystė (kartu ir dabartinė Kuršo geografinė sąvoka) apima platesnę teritoriją nei istorinis kuršių etnosas. Antra, ši sąvoka neapima kuršių etnosui priklausiusių Lietuvos pajūrio gyventojų.
Kad Lietuvos pamario ruože ir žemėse toliau nuo jūros gyventa kuršių, dabar niekas nesiginčija. Tačiau regiono etnografinis paveldas a priori priskiriamas Žemaitijos regionui, nors derėtų atkreipti dėmesį, kad pajūrio gyventojų kultūra turi tam tikro savitumo. O kalbant apie persirengėlių vaikštynes dabartinės Kuržemės etnografiniai duomenys skiriasi nuo Lietuvos pamario medžiagos. Pirmiausia tuo, kad Kurše, kaip ir visoje Latvijoje, dominuoja ne Užgavėnių, bet kalėdinio laikotarpio persirengėliai. Kita vertus, ten, kaip ir kai kuriose Žiemgalos ar Vidžemės vietovėse, persirengėliai pasirodydavo ir apie Užgavėnes. Rašau apie, nes Latvijos etnografiniai šaltiniai kur kas dažniau mini Pelenų dienos, o ne Užgavėnių kaukių vaikštynes.
Šventinio persirengimo tradicija Latvijoje ilgiausiai išliko Latgaloje. Apie kituose regionuose buvusias kaukes dabar tenka spręsti iš esmės tik pagal archyvinius duomenis. Išvada būtų tokia, kad persirengimo papročio kaita ir nykimas Latvijoje prasidėjo anksčiau nei Vakarų Lietuvoje ir vyko sparčiau. Savo ruožtu tai reiškia, kad tyrėjus pasiekė nepilna ir sunkiai verifikuojama informacija. Gausybė skirtingų Latvijos persirengėlių būrio pavadinimų taip pat liudija ne persirengimo tradicijos populiarumą, bet paprotinės tradicijos kaitos mastą.
Žemaičių ir kuršių persirengėlių lyginimą apsunkina ne tik autentiškos informacijos fragmentiškumas, bet ir lietuvių bei latvių geopolitinės istorijos ir ypač šventinio kalendoriaus skirtumai. Tiksliau, šių veiksnių tarpusavio sąveika. Liuteronų tikėjimą išpažįstantys latviai, panašiai kaip skandinavų tautos, turi ganėtinai savitą šventinį kalendorių. Dėl vėlyvo reformacijos laiko jų liaudies kalendoriuje užsifiksavo ir ankstesnio katalikiškojo, ir reformuoto kalendoriaus šventinės datos. Todėl Latvijoje švenčių, kuriose sutinkami persirengėliai, aptiksime kur kas daugiau nei Lietuvoje,. Tai ir Šv. Martynas, ir Šv. Andriejus, ir Jekaterina (Katrina), ir Kalėdos, ir Trys Karaliai, o atskirais atvejais ir Užgavėnės, kurias, matyt, dėl mažo sąlyčio su krikščionybe liuteronai ne itin gerbė. Beje, greičiausiai todėl latviškojoje etnografinėje medžiagoje dažniau svarbi ne Užgavėnių, bet Pelenų diena, kuri daugiau ar mažiau žinoma ir bažnytinėje liturgijoje. Be to, latviai patyrė didesnį kultūrinį slavų spaudimą nei lietuviai, nors Aukštaitijoje be tokios įtakos irgi neapsieita. Latvijoje persirengėliai dažniau pasirodo kalėdiniu laikotarpiu, o ne per Užgavėnes, kaip tai įprasta šventinėje Vakarų tradicijoje. Tai, kad liuteronybės ir katalikybės priešprieša šiame kontekste neturėjo didesnės įtakos, liudija kalėdinio persirengimo populiarumas katalikiškoje Latgaloje ir šiaurės rytų Aukštaitijoje.
Akivaizdu, kad Užgavėnių persirengimo tradicija Žemaitijoje yra gajesnė nei rytų ar pietų Lietuvoje. Etnografiniai tyrimai rodo, kad apytiksliai iki Pirmojo pasaulinio karo Užgavėnių kaukės žinotos didesnėje Lietuvos dalyje. Tačiau XX a. pradžioje rytų ir pietryčių Lietuvoje persirengimo paprotys per Užgavėnes sparčiai neteko bendruomeninės apeigos ypatybių, pavirsdamas pavienių kaukių būrelių, dar vėliau – pavienių personažų vaidinimais jaunimo susibūrimuose. XX a. antroje pusėje Užgavėnių persirengėlių tradicija Aukštaitijoje ir Dzūkijoje jau nebuvo tęsiama. Persirengimo paprotį Žemaitijoje stipriau pakirto tik pokario metų sumaištis. Tačiau prikeltas antram gyvenimui po atgimimo jis sėkmingai gyvuoja toliau.
Iš pirmo žvilgsnio tai netgi prieštarauja dažnai pasitaikančiam dėsningumui, kad paprotinės tradicijos kaitos greitis tiesiogiai susijęs su ekonomine šalies ar atskiro regiono raida. Žemaičiai Valakų reformos laikais gautos žemės didesniu mastu neišdalijo palikuonims, todėl XX a. pradžioje išlaikė kur kas didesnius ir pajėgesnius ūkius nei Aukštaitijos ar pietryčių Lietuvos žemdirbiai. Be to, ir agrotechninės naujovės iš šalia esančios Prūsijos Žemaitijos ūkius pasiekdavo gana sparčiai. Rodos, visa tai turėjo griauti susiklosčiusį gyvensenos modelį, tačiau kažkodėl taip neįvyko.
Gali būti, kad atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti žemaičių pastangose išsaugoti etninį tapatumą primygtinio moderniojo lietuviškumo diegimo laikmečiu. Juk ne veltui ir mūsų laikais Užgavėnių persirengėliai suvokiami kaip žemaičių kultūros reiškinys. O gal priežastys glūdi kur kas ankstesniuose laikuose? Ir dabar daugelis mūsų tautiečių su tam tikru pasididžiavimu kalba apie tai, kad esame paskutiniai Europos pagonys. Gal nieko neįžeisiu teigdamas, kad šiuo atveju pamirštama, jog paskutiniai vis dėlto buvo žemaičiai. O ir istorinių žinių dauguma apie senąją lietuvių religinę tradiciją į šaltinius pateko būtent iš žemaitiškųjų vietovių. Ir ne vien tik todėl, kad lietuviškoji etnografija už savo atsiradimą turi būti dėkinga lituanistiniam Žemaitijos bajorų sąjūdžiui, kai, veikiami romantizmo idėjų, jie atkreipė dėmesį į pavaldinių gyvenimą. O gal reikėtų pradėti nuo profesoriaus Norberto Vėliaus atskleistos baltų pasaulėžiūros geografinės orientacijos rytų–vakarų kryptimi? Remiantis ja išeitų, kad Žemaitijoje koncentruojasi mūsų protėvių gyvenimui aktualiausių žemės ir požemių dievų garbinimas. O gal priežastys buvo kur kas proziškesnės? Gal dėl istorinių aplinkybių tapę įkaitais šio pasaulio galingųjų diplomatiniuose žaidimuose, užsisklendę nepasitikėjimo „kitais“ kiaute, atsiriboję nuo išorės pasaulio ne tik iš visų pusių supančiais kitais Lietuvos etnografiniais regionais, bet ir žmonių charakterį lemiančia gamtine aplinka, žemaičiai natūraliai atsiribojo ir nuo atokiau atsidūrusių svetimų kultūrų įtakos, ir nuo pernelyg aktyvaus dalyvavimo moderniosios valstybės kūrimo verpetuose? Šiais klausimais tikrai nepateiksiu galutinio ir visiems priimtino atsakymo. Greičiausiai įtakos turėjo išvardyti ir dar daugelis nepaminėtų istorinių, kultūrinių ar net žmogiškosios psichologijos veiksnių, susipynusių į tam tikrą dėsningumų ir atsitiktinumų pynę, kurią išpainioti galėtų nebent ilgalaikiai, nuoseklūs ir tarpdisciplininiai mūsų kultūros tyrimai.
Šiaip ar taip, akivaizdus faktas, kad žemaičiai iki šių dienų geriausiai išsaugojo archajišką šventinio ritualo struktūrą – persirengėlių vaikštynes. Tokiu pat faktu lieka ir tai, kad liuteroniško šventinio kalendoriaus kontekste Užgavėnių persirengėliai dažniau prisimenami tose etnografinės Latvijos srityse, kurias suformavę istoriniai etnosai priklausė vakarų, o ne rytų baltų kultūrinei terpei.
Užgavėnių persirengimo tradicijos dažnesnį buvimą Kuržemės ir Žiemgalos etnografinėse srityse būtų galima aiškinti keliais būdais. Vienu atveju reikėtų kalbėti apie vakarų baltams labiau būdingos apeiginės tradicijos išlikimą pasikeitus regiono geopolitinėms ir kultūrinėms sąlygoms (nacionalinių valstybių susikūrimas, skirtingos religijos, skirtingi išorinės kultūros poveikio mastai). Kitu – apie paribio regionams iš principo nesvetimas kultūrines įtakas. Dabar galime tik spėlioti, kaip ten buvo iš tikro, tačiau abiem atvejais išeities taškas gali glūdėti ten pat – bendroje etninės grupės atmintyje.
Paradoksalu, tačiau sudėtingame kultūrų ir religijų tarpusavio sąveikos kontekste kalbėti apie didesnius Kuržemės ir Žemaitijos persirengėlių skirtumus nėra pagrindo. Tiriant šventinio žemdirbių kalendoriaus papročius visada reikia turėti galvoje, kad Europos žemdirbių švenčių tradicija yra bendra. Kitaip sakant, istorinius laikus pasiekę žemdirbių ritualai ėmė formuotis neatmenamais laikais, kai dar nebuvo šiuolaikinių Europos tautų ir valstybių, o žmonės į pasaulį žvelgė per specifinę mitologinio matymo ir mąstymo prizmę. Mitinis mąstymas nepažįsta laiko ir erdvės kaitos. Tai tiesiogiai veikė ir supratimą apie šventinių apeigų veiksmingumą. Tokios pasaulėžiūros likučius atskirų Europos regionų kaimo gyventojai išsaugojo iki XX a. pradžios. Todėl spartesni ritualinės tradicijos pokyčiai ir Lietuvoje, ir Latvijoje prasidėjo tik XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje kuriantis nacionalinėms valstybėms. Ir jie persirengimo tradicijos kontekste dažniausiai pasireiškė pramoginės paskirties kaukių ir dainų atsiradimu, persirengėlių grupių variantų daugėjimu. O apeiginius persirengėlių būrio vaidinimus ėmė išstumti bendras persirengėlių būrio šėlsmas.
Dėl didesnės miesto kultūros (įskaitant ir liuteronų religiją) įtakos Latvijoje šie pokyčiai prasidėjo anksčiau ir vyko sparčiau nei Lietuvoje. Tačiau lygindami persirengėlių būrio sudėtį, kaukes, persirengėlių veiksmus didesnių skirtumų neaptiksime ne tik tarp Kuržemės ir Žemaitijos Užgavėnių persirengėlių, bet ir mėgindami palyginti kur kas labiau besiskiriančių gamtinių ir geografinių sričių kaukes. Antai visoje Europoje tarp persirengėlių aptiksime pagrindines zoomorfines – meškos, vilko, gervės ar gandro, ožio ar ožkos, avino, arklio ir mūsų kraštuose retesnes jaučio – kaukes. Visoje Europoje susidursime su mirties (giltinės) ir velnio kaukėmis, o tarp antropomorfinių personažų pamatysime daktaro, jaunavedžių (dažniausiai aiškiai išreiškiančių karnavalinę inversiją), elgetų ir svetimtaučių kaukes. Žemaičių persirengimo tradicijoje retai kada aptiksime pasaulietinės ar dvasinės valdžios atstovus vaizduojančias kaukes. Nebent tokiomis laikytume po Pirmojo pasaulinio karo išpopuliarėjusias kareivių ar karininkų kaukes. Nepasikeitus persirengimo tradicijai žemaičiams įprasto persirengėlių vyresniojo – tetelio (tėvo) vietą užimdavo žmogaus vaidinamu personažu tapusi Morė ar jau minėta karininko (generolo) kaukė. Europinėje tradicijoje sutiksime ir dvasininkų luomo atstovus, ir teisėjus, ir policininkus. Iš dalies tai galima paaiškinti didesne miesto karnavalo (miesto kosmopolitinės kultūros) įtaka. Šia proga galime prisiminti ir XVII a. amžininko pasipiktinimą vyskupais persirengusiais Vilniaus universiteto studentais. Vis dėlto miesto karnavalas Lietuvos kaimo gyventojų apeigoms didesnės įtakos, matyt, neturėjo. O Latvijoje namiškius ar pačius persirengėlius linksminančio pastoriaus personažas aptinkamas gana dažnai. XX a. pradžios Kuržemės persirengimo tradiciją atspindinčių fotografijų ar išlikusių autentiškų šio laikotarpio kaukių Latvijos muziejuose ir archyvuose nėra daug, tačiau esama medžiaga rodo, kad svarbiausios gyvūnus vaizduojančios gervės, meškos, vilko ar ožkos kaukės išvaizda ar konstrukcijos ypatumais iš esmės niekuo nesiskiria nuo tokių pat kaukių iš Lietuvos. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie medines antropomorfines kaukes. Senosios kaukės, skirtingai nei šiuolaikinės, yra statiškos ir neturi etninių bruožų.
Latvijos kaukių tyrėja Aida Rancanė, apibendrinusi rašytinių šaltinių ir lauko tyrimų duomenis Latvijos etnografiniuose regionuose, identifikavo daugiau nei šešiasdešimt skirtingų persirengėlių grupės pavadinimų (Lietuvoje nesuskaičiuotume nė dešimties). Dar šešiais atvejais pasirodydavo pavieniai personažai. Kaip minėta, persirengėlių būrio variantų gausumas liudija sparčius paprotinės tradicijos pokyčius. Su Užgavėnių (Pelenų dienos) laikotarpiu aiškiau sietini devyni pavadinimai – budeli, buduli, buki, čigani, kekatas, miesmeši berni, metenas berni, spiekstini, pelnu aži. Iš jų Kuržemėje žinoti pirmi penki ir priešpaskutinis (spiekstini). Teisybės dėlei paminėtina, kad išvardytos kaukių grupės ten sutinkamos ne tik Užgavėnių metu, bet ir kalėdinio laikotarpio (plačiąja prasme) šventėse. Kaip ir Žemaitijoje, Kuržemėje persirengėlių būrio vardas beveik visuomet nurodo svarbiausios būrio kaukės vardą, bet nenusako grupės sudėties. Tokiame pagrindinės kaukės vardu pavadintame persirengėlių būryje beveik visuomet aptiksime visas ar bent jau dalį Europai būdingų, vadinasi, itin archajiškų, gyvūnus vaizduojančių kaukių – ožį, mešką, vilką, gervę ir kitas. Dažnos ir išvirkščiais kailiniais apsivilkusio antropomorfinio vyriško personažo, aukštos moters, rugių motinos, mirties, mažo vyruko ir kitos apeigines funkcijas galėjusios turėti kaukės. Latvių etnografiniai šaltiniai beveik visuomet pabrėžia, kad vyrai ir moterys apsikeisdavo vaidmenimis. Būrio vyresnieji, kaip ir Lietuvoje, dažniausiai vadinti tėvo vardu. Dažnai pažymima, kad persirengėlių būrio vyresnysis pirmas pasibeldžia į duris, pirmas pradeda pokalbį su sodybos šeimininkais, užveda dainas. Skirtingais vardais vadinamų Kuržemės persirengėlių veiksmų gama iš esmės vienoda. Šiek tiek gali skirtis vaikštynių laikas. Antai labiausiai su moterimis siejamos kekatas kaukės vaikštynes pradėdavo nuo ryto. O aiškiausias ritualines funkcijas turėję budeli vaikščiodavo vėlai vakare. Lygiai tą patį aptiksime ir žemaičių šventėje – pagrindinis persirengėlių būrys sodybas lankydavo Užgavėnių vakare, o apeiginiu požiūriu mažiau reikšmingi moterų ir vaikų būriai tai darydavo šventinės dienos rytą ar iš viso kitą dieną – dažniausiai šventinės dienos išvakarėse. Jei būdavo daug sniego, persirengėliai važiuodavo rogėmis, jei ne – eidavo pėsčiomis. Kaip ir Žemaitijoje, Kuržemėje, persirengėliai vykdavo iš sodybos į sodybą, gyvenamojo namo viduje atlikdavo tam tikrus veiksmus, išsakydavo ūkinę sėkmę bei asmeninę laimę turinčius atnešti linkėjimus, tuomet būdavo pavaišinami. Gautoms dovanoms sudėti budeli vyresnieji nešdavosi maišą. Jei šeimininkai persirengėlių nepavaišindavo, šie juos pašiepiamai apdainuodavo ar net užremdavo duris, kad namiškiai negalėtų pro jas išeiti, prikrėsdavo kitokių eibių.
Buduli. Latvių persirengėliai. XII tarptautinis kaukių festivalis. 2011. Autoriaus nuotrauka
Ieškant regioninių skirtumų labiausiai į akis krenta tai, kad latviškoje tradicijoje šalia persirengėlių būrio vyresniojo – tėvo (tevs) beveik visuomet sutiksime ir būrio motiną (mate). Pavyzdžiui, budeli tevs ir budeli mate, buki tevs ir buki mate ir kt. Žvelgiant į Kuržemės etnografinius duomenis taip pat susidaro įspūdis, kad latvių persirengėliai dažniau panaudodavo žemdirbių ritualo kontekste prasmingus augalijos elementus – eglišakes, rykštes, žagarus. Jie naudoti tiek kaukės konstrukcijoje, tiek atliekant persirengėlių veiksmus. Latviai išsiskiria apeiginio folkloro gausa. Persirengėliai išimties nesudaro. Lietuviai apeigines Užgavėnių dainas skaičiuoja vienetais, o kuršių persirengėliai beveik kiekvieną veiksmą palydėdavo atitinkamais žodžiais. Kaip minėta, latvių etnografinėje medžiagoje aptinkamas gana gausus modernių kaukių skaičius, atspindintis sparčią persirengimo papročio kaitą. Tokios kaukės iškrenta iš ritualinio žemdirbių kultūros konteksto ir turi aiškiai išreikštą pramoginę paskirtį – pavyzdžiui, merga ant šieno kupetos, šluota, alaus statinė, šimtakojis ir kt. Kita vertus, sudėtinės kaukės su ryškia karnavaline inversija – negyvas neša gyvą, vyras-moteris – gali turėti archajiškas ištakas.
Kelios būdingos Kuržemės kaukių grupės. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, dažniausiai aptinkama čigonų (čigani) etnonimu įvardijama persirengėlių grupė. Tačiau tai tik vienos kaukės vardu įvardytas persirengėlių būrys, susidedantis iš tradicinių personažų – ožio, lokio (lacis), gervės, avino, arklio, veršio, aukštos žmonos (garasieva), velnio. Pirmasis į namus „įjodavo raitelis ant žirgo“. Gana dažnai teigiama, kad čigonai nedainuodavo, bet įvairiai šėldavo, kabinėdavosi prie namiškių, vogdavo.
Pati įdomiausia Kuržemės (o gal ir visos Latvijos) kaukių grupė – budeli. Jie kaime pasirodydavo Pelenų dienos vakare. Budeli – tradicinė antropomorfinė vyriška kaukė. Apsivilkę išverstais avikailio kailiniais, galvas pasipuošę aukštomis šiaudų karūnomis. Veidą slepiančių kaukių nedėvi, bet užsidengia taip, kad jų nepažintų, rankose turi rykštes. Iš kitų aprangos atributų paminėtini: žirnių priberta avino pūslė, pelenų „kūlė“, puodelis su vandeniu. Budeli būryje būdavo ir žydų bei čigonų. Šie turėdavo linų barzdas ir ūsus. Įėję į namus, budeli pirmiausia išperdavo namiškius. Perdami rykšte šeimininką klausdavo: ar myli žmoną? Tyrėjų interpretacijos skiriasi, tačiau ir gyvybės galių skatinimas augalu, ir ritualinis baudimas – apeiginėje pasaulio tautų praktikoje gana dažni veiksmai. Žemaitijoje taip pat būta tikėjimų, kad jei persirengėlis neužtvos botagu – metai bus nenusisekę. Latviai tikėjo, kad jei budeli neišpers – vasarą sparvos ir uodai gels. Budeli tevs pirmas pradėdavo kalbą su šeimininku. Vykdavo savitas dialogas su šeimos nariais. Pavyzdžiui, šeimininko klausdavo: ar myli žmoną, ar saldus alus, ar vaikai gerai mokosi? Merginų klausdavo, ar gerai iššluoja ir sutvarko namus, bernų – ar sukapotos malkos ir kt. Po to jaunimui paskirdavo įvairių įpareigojimų. Jei šeimininkas neduodavo alaus – pribarstydavo pelenų. Kitos budeli būrio kaukės – šimtakojis, lokys ir meškininkas, gervė, kareivis, aukšta žmona (garasieva), mirtis (nave). Užbaigę vaikštynes persirengėliai keldavo budeli vakarą, šis užtrukdavo iki ryto. Žemaičių persirengėliai taip pat keldavo žydų vestuves arba balių. Kone kiekvieną budeli veiksmą palydėdavo jų dainuojamos dainos.
Dar viena įdomi Kuržemės persirengėlių grupė – kekatas. Nors kekatas laikomos moteriška kauke, tiek iš etnografinių aprašymų, tiek iš vizualinės medžiagos matyti, kad kekatas grupėje ėjo ir vyrai, ir moterys, o šalia kekatas visuomet buvo gyvulius vaizduojančių kaukių – lokys, ožka ir kt. Kekatas kaukę sudarydavo baltas drobinis apsiaustas ir iš atskirų baltos drobės atraižų pagaminta veidą dengianti kaukė. Kekatas vaikščiojo Pelenų dieną nuo pat ryto. Latvijoje tikėta, kad jei neaplankys namų kekatas – nebus laimingų metų. Kekatas dainuodavo aukštinamąsias dainas apie gyvulių sėkmę, mušdavo nešamomis eglišakėmis į grindis ir taip savitai pritardavo dainai. Kaip ir kiti persirengėliai, kekatas krėsdavo įvairias išdaigas, atlikdavo tam tikrus vaidmenis. Pavyzdžiui, rodydavo lokio vedžiojimą arba „teatrą“ – kaip čigonas iš žydo perka arklį.
