Vis glaudesnė sąjunga? (2)

Antrojoje paskirtųjų [į Europos Teisingumo Teismą] bangoje taip pat atsidūrė asmuo, kuris, pasak vieno gerbėjo, buvo europietiškas Johno Marshallo – JAV Aukščiausiojo Teismo patriarcho, kurio dėka Teismo autoritetas buvo įtvirtintas visuose šalies kampeliuose, – atitikmuo. Robert’as Lecourt’as buvo vienas ryškiausių politikų prancūziškoje Italijos ir Vokietijos krikščionių demokratų partijų versijoje – Respublikonų liaudininkų judėjime (MRP, Mouvement Républicain Populaire), kuris buvo visų Ketvirtosios Respublikos vyriausybių sudėtyje ir kuriam priklausė antrasis bei priešpaskutinis Respublikos premjerai. Didžiausias skirtumas tarp MRP ir jo atitikmenų Romoje bei Bonoje buvo tai, kad Prancūzija vis dar valdė didžiulę kolonijinę imperiją, kurią partija uoliai gynė, atkakliai palaikydama karus Indokinijoje ir Alžyre. 1958 m. prasidėjus Penktajai Respublikai ir partijai prisijungus prie de Gaulle’io vyriausybės, MRP ištiko vidinis skilimas dėl de Gaulle’io paskelbto Alžyro apsisprendimo teisės referendumo. Ilgametis judėjimo lyderis Georges’as Bidault prisijungė prie sukarintos organizacijos OAS, kuri dėl Algérie française de Gaulle’iui priešinosi ginklu ir per plauką neįvykdė sėkmingo pasikėsinimo į jį; tuo tarpu jo partijos kolegos buvo linkę prisitaikyti prie de Gaulle’io valdžios. Lecourt’as, kuris, kaip ir Bidault bei kiti partijos nariai, karo metu aktyviai veikė Pasipriešinimo judėjime, buvo teisės mokslų daktaras ir 1948, 1949 bei 1957 m. ėjo teisingumo ministro pareigas. Valdant de Gaulle’iui, jis buvo atsakingas už Prancūzijos kolonijas Afrikoje ir kituose žemynuose. 1962 m. gegužę paskirtas į Europos Teisingumo Teismą (ETT).

Lecourt’as į Liuksemburgą atvyko su visa puokšte ryšių ir įsitikinimų. Šalia MRP deputato ir ministro pareigų, nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigos jis aktyviai veikė ir Nouvelles Équipes Internationales (NEI) – (niekad savęs taip nevadinusiame) Europos krikdemų internacionale; dalyvaudavo jo metiniuose kongresuose tokiomis temomis kaip „krikščioniškosios demokratijos tvirtybė komunizmo krizės akivaizdoje“ ir ilgainiui tapo Prancūzijos skyriaus pirmininku. Jau paskirtas į Teisingumo Teismą, be jokios sąžinės graužaties šiam skyriui pirmininkavo ir 1962 m. NEI kongrese Vienoje. NEI palaikė suvienytosios Europos projektą, o pats Lecourt’as priklausė Monnet „Jungtinių Europos Valstijų“ iniciatyvai, įsteigtai 1955 m. Jis buvo prisiekęs federalistas.

Turint tai omenyje, Lecourt’o atvykimui į Liuksemburgą net ir norėdamas nebūtum sugalvojęs geresnio laiko. Mat į Teismo darbų sąrašą jau buvo įtraukta byla, kurioje jis priims pirmąjį iš savo garsiųjų verdiktų, „Van Gend en Loos“ – smulkios transporto firmelės – ieškinys prieš Nyderlandų vyriausybę dėl jos nustatytų muito mokesčių klijams iš Vakarų Vokietijos, kurių importu firma užsiėmė. Iš pirmo žvilgsnio – nesvarbus nesutarimas. Vis dėlto šešėliuose aplink jį jau buvo ėmę telktis galingos jėgos. Viena jų – Europos Komisija Briuselyje. Jos Teisės tarnybai tuo metu vadovavo prancūzas Michelis Gaudet. Dar prieš Romos sutartį, dirbdamas tokioje pačioje pozicijoje Europos anglių ir plieno bendrijoje (EAPB), jis buvo pasiryžęs užtikrinti, kad ateityje įsikursiantis ETT būtų ne įprastas tarptautinis teismas, o amerikietiško modelio federalinis aukščiausiasis teismas. 1957 m. susirašinėjime su Volstrito teisininku Donaldu Swatlandu, karo metų Monnet bendražygiu, Gaudet aiškino, kad „federalizmo idėjos kontinentinėje Europoje vis dar labai naujos“, ir prašė patarimo, kaip jas populiarinti. Jis taip pat artimai bendravo su amerikiečiu teisės teoretiku Ericu Steinu, pirmuoju žmogumi apskritai, kuris ėmėsi viešai kalbėti apie daug žadančią Liuksemburge įsikūrusio teismo ateitį. 1959 m. Steinas pakvietė Gaudet į šešių savaičių kelionę po JAV, kad pastarasis galėtų pastudijuoti federalizmą iš pirminių šaltinių. Atsilygindamas Gaudet 1962 m. Steiną, kuris tuo metu buvo padaręs pertrauką savo tiesioginėse pareigose, paskyrė į Teisės tarnybą, jos biure suteikė jam atskirą darbo stalą ir pakvietė prisijungti prie pasitarimų su teisininkais, berengiančiais Komisijos dokumentus ETT „Van Gend en Loos“ byloje. Steinas, pasiūlęs rinkinį pamatinių konstitucinės tvarkos Europoje aksiomų, buvo patikimas ir atkaklus federalizmo Senajame Pasaulyje šalininkas iš už Atlanto.

Tuo pat metu visose šešiose EAPB valstybėse kūrėsi vietinės teisininkų draugijos, besirūpinančios Europos teise, – iš jų didžiausia ir svarbiausia buvo Vokietijos Wissenschaftliche Gessellschaft für Europarecht (WGE), nuo jos nedaug atsiliko ir Association Française des Juristes Européens. Europos Komisija glaudžiai bendradarbiavo su šiomis organizacijomis ir teikė finansinę paramą jų kongresams, o 1961 m. Gaudet įkūrė skėtinę jų organizaciją Fédération Internationale pour le Droit Européen (FIDE), kurios „viešai skelbiamas tikslas buvo skatinti informacijos mainus nepaisant politinių, biurokratinių ir mokslinių skirtumų“. Pasak pirmojo jos pirmininko, FIDE veikė kaip „privati Europos bendrijų armija“. „Apie 1950 m. Europos suvienijimo idėja jauniems Europos teisininkams sužadindavo kone religinį entuziazmą, – prisiminimais dalinosi vienas FIDE Vokietijos skyriaus narys. – Mes buvome įtikėję Jungtinėmis Europos Valstijomis.“ Ypač aktyvus buvo Nyderlandų FIDE skyrius. Vienas jo narių atstovavo „Van Gend en Loos“ Teisme –
galima gana pagrįstai įtarti, kad ir pati byla buvo sukurpta šios lobistų grupės. Kad ir kaip ten būtų buvę, bylą palaikė Komisija ir ji rado užtarėją Liuksemburge, į kurį iš Paryžiaus atskubėjęs Lecourt’as surašė istorinį nuosprendį, viršesnį už Nyderlandų nacionalinę teisę.

Po metų, 1964 m., atėjo metas antram lemiamam žingsniui. Du Italijos teisininkai, pasipiktinę elektros pramonės nacionalizacija, pateikė ieškinį dėl 1 925 lirų sąskaitos už elektrą konstitucingumo. Kai Italijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad nacionalizacija nėra konstitucinis klausimas ir negali būti atšaukta apeliuojant į Romos sutartį, nes šis įstatymas priimtas vėliau nei sutartis, teisininkai kreipėsi į ETT. Vos dvi savaitės po to, kai ETT generalinis advokatas išaiškino, kad Italijos teismo sprendimas negali būti atšauktas, nors Italija ir raginama ieškoti būdų, kaip Europos teisę inkorporuoti į savo nacionalinę teisę, WGE sušaukė susirinkimą Hesene, jame dalyvavo ir trys ETT teisėjai. Čia, kaip rašo vienas dalyvių, jie sėdėjo „įraudusiomis ausimis“ ir klausėsi, kaip WGE lyderis Hansas Peteris Ipsenas jiems aiškina apie Europos teisės viršenybę prieš nacionalinę bet kurios valstybės narės teisę. Ipseno pozicija paėmė viršų: po penkių dienų Lecourt’as paskelbė atitinkamą ETT nuosprendį byloje „Costa v. Enel“. Taip buvo padėtas kertinis Europos teisingumo akmuo.

Kas toks buvo Ipsenas? Juristas iš Hamburgo, kuris 1933 m. įstojo į SA ir 1937 m. – į NSVDP, o 32-ejų dėl savo disertacijos stiprumo jau buvo visateisis universiteto profesorius – disertacija vėliau buvo išleista atskira knyga Politik und Justiz, kurioje buvo nagrinėjami valstybės „suverenūs veiksmai“, kuriems negalioja teisingumo problematika. Knyga, kurioje aukštinami Vokietijos veiksmai, paremti nacių Führergewalt¹ – nuo 1933 m. besireiškusia areštais, valymais, turto nusavinimais, profsąjungų Gleichschaltung² – kaip pranašesni nei vien „vyriausybinė“ įstatymų leidyba Prancūzijoje ir galių pasidalinimo sistema paremtas fašistinis variantas Italijoje, savaime suprantama, patraukė centrinės Nacionalsocialistų partijos kanceliarijos dėmesį. Per karą Ipsenas buvo Hitlerio komisaras, atsakingas už okupuotosios Belgijos universitetus. 1943 m. jis šlovino Trečiojo reicho „išorinę administraciją“, kuri tuo metu valdė Norvegiją, Belgiją, Nyderlandus, Prancūziją, Ukrainą, Baltijos šalis, Lenkijos generalinę guberniją, okupuotas Serbijos ir Graikijos sritis, ką ir kalbėti apie Elzasą, Lotaringiją, Liuksemburgą, Pietų Štiriją ir Bohemijos bei Moravijos protektoratus – 2 865 000 kvadratinių kilometrų su 154 mln. gyventojų, greta beveik 700 000 kvadratinių kilometrų ir 90 mln. gyventojų išplėstajame „vidiniame reiche“, iš viso 46 proc. visų žemyno gyventojų. Šios žemės turėjo tapti ateities nacių valdomu Europos Grossraumordnung3. Karui besibaigiant, Ipsenas tapo Hamburgo universiteto Teisės fakulteto dekanu ir teisingumo ministro patarėju. 1945 m. jis buvo trumpam pašalintas iš šio posto, bet netrukus jį atgavo. Už vidutinę sėkmingesnę nacio karjerą apvainikavo pokariniai titulai už autoritetą Europos teisės klausimais – 1972 m. jis šia tema Federacinėje Respublikoje išleido monumentalų veikalą.

1967 m. Lecourt’as tapo Teismo pirmininku. Šiame poste jis ėmė nacionalinio lygmens teisėjus į savo pusę vilioti reguliariais kvietimais pasimokyti iš Liuksemburgo praktikų: tai buvo sisteminga „vilionių kampanija“, į kurios sudėtį įeidavo ir priešpiečiai su šampanu – kad būtų lengviau nuginkluoti pasipriešinimą Teismo siekiamai viršenybei. Iki jo kadencijos pabaigos apie 2 500 teisėjų iš visų valstybių narių spėjo pasimėgauti šiuo svetingumu. Judėjimas vyko ir priešinga kryptimi: Teismo teisėjai buvo skatinami rengti iškilmingus vizitus pas Bendrijos vyriausybes, kur juos paprastai sutikdavo, vieno padėjėjo žodžiais tariant, „kaip imperatorius“. Kadangi daugelis jų buvo buvę politikai arba šiltai įsitaisiusių dinastijų atžalos, tokie vizitai jiems tapdavo ir proga pasidalinti plačiajai visuomenei neprieinamomis naujienomis bei požiūriais, taip patepant ETT svarbos ir įtakos ratus. Lecourt’as, turėjęs daug patirties žurnalistikoje ir politikoje, taip pat skatino savo kolegas skaityti paskaitas ir rašyti straipsnius suprantantiesiems, taip skleidžiant gerąją Teismo naujieną, – ir šioje srityje energingai rodė pavyzdį pats.

Visuose šiuose reikaluose nuo 1967 m. jį rėmė Pierre’as Pescatore, dar vienas paskirtasis giminaitis, Liuksemburgo premjero svainis bei net ir už Lecourt’ą atviresnis ir produktyvesnis kovotojas už federalizmą – jo teisiniai sprendimai, vieno liudininko žodžiais, buvo tarsi „elitiniai būriai“, skinantys kelią supranacionalizmui. Kartu jie varė Europos teisingumą į priekį laikais, kurie vėliau bus vadinami jo didvyriškuoju amžiumi: vienas drąsus nuosprendis po kito vis labiau tvirtino Teismo autoritetą vis naujais Bendrijos gyvenimo klausimais. Lecourt’ui atsistatydinus, Pescatore pareiškė, kad jo viršininko pasiekimai buvo ne kas kita, kaip „jurisprudencijos stebuklas“. Paties Pescatorės indėlis – vis tvirtesnis „teleologinės“, o ne vien pažodinės Romos sutarties interpretacijos išlaikymas. Kad ir ką sakytų ar nesakytų jos punktai, jos įkvėpimas – „bendroms liberalioms ir demokratinėms Vakarų Europos tautų tradicijoms“ būdingi idealai, kurie taip pat turėtų turėti teisinę galią. Lecourt’ui pasitraukus, būtent Pescatore priėmė paskutinį kertinį Teismo nuosprendį siekiant Europos vienybės – rinkas sulyginantį verdiktą 1979 m. „Cassis de Dijon“ byloje, teigiantį, kad bet kuris produktas, legaliai parduodamas vienoje Bendrijos šalyje, gali būti parduodamas ir bet kurioje kitoje. Lecourt’o strategija visuomet buvo judėti palaipsniui, vengiant akivaizdaus nacionalinių vyriausybių provokavimo, nukreipiant jų dėmesį nuo svarbių teisinių išaiškinimų, priskiriant juos iš pirmo žvilgsnio menkos komercinės svarbos klausimams. Šį kartą byloje figūravusi prekė buvo juodųjų serbentų likeris.

Po „Cassis de Dijon“ strateginė iniciatyva perėjo Europos Vadovų Tarybai, kuri palaipsniui įgavo dabartinį pavidalą po to, kai Giscard’as d’Estaingas ją įsteigė 8-ojo dešimtmečio viduryje, o tada – Europos Komisijai, kai jai 9-ojo dešimtmečio viduryje ėmėsi vadovauti Jacques’as Delors’as. ETT nagrinėjo vis daugiau bylų ir jo teisinio aktyvizmo banga bemaž neatslūgo. Tačiau dabar jis tik rėmė, o nebe lyderiavo Bendrijai atliekant hajekiškąjį4 posūkį, kuris galiausiai privedė iki Suvestinio Europos akto5, įsigaliojusio 1987 m. XXI a. ETT sulaukė papildomos neoliberalaus adrenalino dozės, kai į Liuksemburgą atvyko į laisvosios rinkos gynėjus atsivertę rytų europiečiai – to rezultatas buvo du 2007 m. nuosprendžiai, „Viking“ ir „Laval“, supriešinę nuotykių ieškotojus iš Baltijos šalių su Šiaurės šalių profsąjungomis ir pakirtę darbo teisės šaknis. Šie verdiktai nutolo nuo taktiško Lecourt’o veikimo būdo ir sulaukė priešiškos visuomenės reakcijos, kurios Teismas visuomet bandė išvengti, tad tolesni atviri žingsniai šia kryptimi nebuvo žengti. Po Mastrichto sutarties ETT vis dar tenka svarbios užduotys, bet jau kitokio pobūdžio. Jo pirmeiviški darbai – van Middelaaro pašlovinti kaip perversmas, kuris iš esmės padėjo pamatus šiuolaikinei Sąjungai, – buvo nudirbti iki jos.

„London Review of Books“, t. 43, Nr. 1, 2021 m. sausio 7 d.

Vertė Tomas Marcinkevičius