Vilnius–Maskva: tankus ankstyvojo sovietmečio gobelenas
Audronė Girdzijauskaitė. Atminties šuliniai. Atsiminimų romanas. V.: Homo liber, 2020. 328 p.
Atmintis – šios knygos raktažodis, nes kalbama apie nutolusį laiką ir dar labiau nutolusią / nutolintą erdvę, juk XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio Maskva daug kam asocijuojasi su totalitarinio režimo sostine. 1955 metais, kai autorė išvažiavo studijuoti į GITIS’ą (Valstybinį teatro meno institutą, įsikūrusį buvusiame dvarelyje), ant jo sienos dar kabojo didžiulė freska su Stalino atvaizdu, ji buvo užtušuota chruščioviniam atlydžiui įsibėgėjant. Ankstyvojo sovietmečio turinys ir raiškos įvairiapusiškumas – viena vertingiausių knygos savybių. Autorės studijos Maskvos teatriniame institute tęsėsi septynerius metus (su properšom ir individualiu mokymosi planu), o per juos ne tik profesinės žinios kauptos – gyventa, bręsta, mylėta! Maskvoje ji matė ir patyrė daug to, ko Vilniuje, globojamai tėvų, nebūtų tekę patirti.
Knygos antrašte galėjo tapti nuolat minimas maršrutas Vilnius–Maskva, Maskva–Vilnius, idealiai atspindintis pasakojimo siužetinę liniją. Minima (geležin)kelio trasa gyvavo ne tik studijų metais, bet ir ilgai po jų – paviešėti, pamatyti naujų spektaklių, parodų, aplankyti bičiulių. Bet pavadinimui pasirinktas kitas ženkliškas žodis – atmintis. Ne iš karto supratau, kad bet kuriems atsiminimams neišvengiamas banalokas segmentas „atmintis“ čia atsirado motyvuotai, nes Girdzijauskaitė yra išleidusi vaikystės, karo ir pokario įspūdžiais paremtus noveliškus pasakojimus „Atminties salos“ (2008). Kaip tik nuo jų pasirodymo žinoma teatrologė, teatro istorikė Girdzijauskaitė pradėta tituluoti rašytoja. Memuarinių tekstų tęstinumas (atmintis–salos–šuliniai) tampa svarbus.
Perskaičius įvadinį žodį „Skaitytojams“ truputį nusviro rankos. Pati autorė aiškiai nurodo paskatas, kodėl knyga gimė, ir lakoniškai apibūdina turinį: „romanas apie mano epochą, apie sutiktus žmones, apie mane pačią“ (p. 7). Ką čia bepridursi? Ginčytis dėl romano žanro? O gal akcentuoti, kas įstrigo, nustebino? Pirmiausia pagirtina nuostata „nedailinti, nemeluoti, neapsimetinėti“ ir jos laikymasis. Toks tiesus ir kritiškas santykis su aplinka ir savimi ne itin būdingas lietuvių memuaristams (visada pavydėjau prancūzų biografams drąsos ir atvirumo). Be to, Girdzijauskaitei jaunatviško pažinimo ir horizontų plėtimo troškulys tampa ir „proto valymosi laiku“. Blaivino ne tiek ideologinis atlydys, kiek supę žmonės: senųjų rusų inteligentų paskaitos, kūrybingi maskviečiai draugai ir besiformuojantis kritiškas tyrėjos žvilgsnis, kuris imanentiškas būsimai profesijai.
Stora ir informatyvi knyga skatina galvoti, kokius kultūrinės magmos kiekius reikėjo perlydyti, kad suformuluotum nestokojantį intrigos chronologinį pasakojimą (jame septyniolika skyrių). Nebūkime nuobodos, svarstydami, kiek šiame tekste romano bruožų. Atsiminimus į vienį sutelkia asmeninis jaunos moters naratyvas, ir to gana. Dar kartą pasitvirtina nuojauta, kad žanro definicija gal reikalingiausia leidyklai ir visai nebūtina skaitytojui, o autorinis ribų peržengimas visad kelia smalsumą. Nejaugi atsiminimuose gali būti kažkas romaniško, fiktyvaus? Nebent gilieji šulinio sluoksniai būtų kiek užnešti smėliu ir atminties spragas tektų kompensuoti beletristiniais gražumais. Ar gali atmintis išlaikyti tokį kiekį pavardžių, realijų, faktų, detalių? Girdzijauskaitė įtikina, kad ir epocha, ir žmonės atspindėti dokumentiškai tiksliai, juntamas pasakotojos analitinis požiūris. Romano žanrą reprezentuoja permaininga meilės istorija, kurios recenzentei nedera komentuoti, nes ji savaip konfidenciali, tikroviška ir papasakota sugestyviai. Apsiribosiu pačios autorės kankinančiomis abejonėmis, ar gili meilė tik nėra „ištikima neištikimybė, neištikima ištikimybė“. „Atminties šulinių“ niekur nenustelbia laisvas pasakojimas ar nekontroliuojami vaizduotės šuorai, nors esama simpatiškų, romano žanrui tinkamų palyginimų: kovo vakare „šuorais lėkė debesys kaip piratų burės“ (p. 94), „Ant smilgų suposi voratinkliai lyg žvejų tinklai ar naivios žabangos silpniesiems“ (p. 325).
Sąžiningi atsiminimai turi išliekamąją vertę, o kiek šiuolaikinių romanų galės patekti į literatūros kanoną? Kritikės, mokslininkės preciziškumas minint pavardes, statusus, vietovardžius, apibūdinant rūmų lokacijas, bendrabutį „Trifonovka“, komunalinius draugių butus, mokslaviečių auditorijas, bibliotekas, parodų sales ir kitas Maskvos ar Nidos topografijos konkretybes yra tiesiog pavydėtinas. Vaizdingos sutiktų žmonių charakteristikos (povyzos, apranga, inteligentiškos ar prasčiokiškos manieros) primena geros portretistės įgūdžius, jau išryškėjusius ankstesnėje Girdzijauskaitės knygoje apie žinomas kultūros asmenybes „Nutolę balsai“ (2011).
Tarp nevilties ir susižavėjimo siūbuoja studijų metai. Rusų ir nacmenų (nacionalinių mažumų) santykiai kvestionuoja tautų draugystės lozungus. Pro sovietinį luobą prasišviečia ikisovietiniai kontūrai – grindinių, namų, sodelių buvęs puošnumas, prabanga, tvarka, etiketo nuotrupos (teatre privalu persiauti batelius). Buvusios baltos koklinės grindys ir bjauriais rudais dažais nuteptos sienos. Marksizmo-leninizmo kabinetas dvaro šokių salėje. Porcelianiniai puodeliai ir prie cinkuoto bakelio grandine pririštas (kad nepavogtų) aliuminio puodelis. Lietuvos atstovybės jauki aplinka ir atšiauri minia, besigrūdanti prie maisto produktų. Vargana buitis, „pusiau išsimiegoję, pusiau nusiprausę“ įvairių menų studentai ir dėstytojų erudicija, estetikos išmanymas, kalbų mokėjimas. Atlydžio inspiruotas dogmų tirpsmas atvėrė galimybę paragauti šiokių tokių Vakarų kultūros vaisių. Koncertų, spektaklių, parodų blyksniai „pro svetimų durų plyšį“ autorę net pravirkdo – kodėl taip vėlai, tiek nedaug? 1957 metų vasarą vykęs jaunimo festivalis Maskvoje aprašytas kaip gyvybės vandens gurkšnis.
Šie kontrastai savaime iškalbūs – tarp puikių albumų ir propagandinių šūkių, aristokratizmo likučių ir sovietinės bjaurasties, tarp intelektualių žinių, gaunamų iš profesūros bei išmintingų knygų, ir cenzūros gniaužtų reikėjo grūdintis ir mokytis. Galėjai išlėkti iš instituto paslėpęs išgertą šampano butelį po fortepijono dangčiu. Bet iš tiesų priežastys buvo gilesnės – teatrologijos fakultetą bandė sužlugdyti pokario stalinistai, kas, kad už lango – neva atlydys. Šie ir kiti faktai papildo mūsų įsivaizdavimą, kaip sunkiai ir čia, ir ten humanitarika, menai kovojo dėl išlikimo. Dėl elementaraus išgyvenimo teko kovoti ir jaunai Audronei, beviltiškai ieškant, kur apsistoti („Be pastogės“). Samdomuose butuose – blakės, geležinės lovos, privatumo stoka, taupomas vanduo, elektra ir t. t., o reikia ruoštis egzaminams ir atlaikyti meilės išbandymus. Rašytoja atidi detalėms, neria į visą jų tirštumą, tada iš paskirų siūlelių pina tankų audinį. Atsiminimai svarbūs kultūros istorijai, nes GITIS’e studijavo daug lietuvių aktorių, režisierių, teatrologų. Instituto auklėtiniai režisieriai Povilas Gaidys ir Jonas Jurašas, anot Girdzijauskaitės, pirmieji Lietuvoje gaivino apdulkėjusį, sustabarėjusį teatrą, institute mokėsi Vytautas Čibiras, Egmontas Jansonas ir kiti. Esama nemažai nuorodų, kaip keitėsi realistinis sovietijos teatras, spektaklio statymo koncepcijos. Žinoma, kad teatro istorikui ir atokiai nuo teatrologijos esančiam skaitytojui svarbūs skirtingi dalykai, bet ankstyvojo sovietmečio vaizdiniai visiems vienodai įspūdingi. Tenka nustebti, kad vertingą informatyvią knygą buvo galima publikuoti tik parėmus šeimos nariams ir bičiulei Tamarai. Ar Maskvos baubas išgąsdino oficialius leidybos finansuotojus?
Priešpaskutiniame skyriuje „Sugrįžimas. Vilniaus mozaika“ mirguliuoja galybė kultūros žmonių, supusių dirbant, pramogaujant. Regiu profesinį teatro istorikės įgūdį truputį greitakalbe suminėti ir apžvelgti kuo daugiau (tai kenkia ir literatūros istorikams). Pro akis bėga 7-ojo dešimtmečio kultūros realijos iš dailininkų dirbtuvių, spektaklių lankymo, diskusijų kavinėse, kintančių interjerų, įdomesnių knygų vertimų etc. Empirikos čia per daug, tarpais nuo pavardžių gausos apsisuka galva. Vilniaus epizoduose šiltai iškyla autoritetingo ir empatiško Tėvo figūra, viena stipriausių jaunos moters atramų.
Iš distancijos žvelgiant į praeitį regėti kaitos neišvengiamybė: „Norisi prisiglausti prie ko nors tvaraus, bet stovi gatvėje visiškai vienas ir praeiviams atrodai įtartinai, nes žiūri į niekur, į tik atmintyje esančią erdvę, kurioje persimaišė laiko vektoriai“ (p. 270). Distancija, o ir pakitęs laikas lemia kitokį „kasdienybės teatrą“, kitokius vaizdinius ir santykių tipus. Penkiolika metų vėliau toje pačioje mokykloje Vilniaus senamiestyje pažinau tą pačią rusų literatūros mokytoją Rozą Glinterščik. Priešingai nei Girdzijauskaitei, atmintyje man liko tik pozityvūs dalykai, kaip tik Roza formavo mano filologines nuostatas aistringai dėstydama literatūrą.
Reziumuodama pridursiu, kad tai, kas Girdzijauskaitės pasakyta apie dailininką Vytautą Šerį, tinka ir jos pačios memuariniams tekstams – „jautriai susėmė Laiką“.
