Tarp „pornosaitų“ ir mišių
Tomas Petrulis. Sterili. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 102 p.
„Sterilus“ lietuvių kalbos žodyne apibrėžiamas kaip „neturintis mikrobų“ arba „nevaisingas“. Kitaip tariant, ši sąvoka gali įgyti tiek teigiamą superšvaros ar skaidrumo atspalvį, tiek neigiamą tuštumos ar bergždžios substancijos reikšmę. Tomas Petrulis iš savo kartos poetų išsiskiria novatorišku raiškos potėpiu ir ekstravagantiškesnių motyvų paieška. 2020 metais Rašytojų sąjungos leidykla išleido šio religijos magistrantūrą pabaigusio poeto eilėraščių rinkinį „Sterili“. Įprastomis sąlygomis išsilavinimo neminėčiau, tačiau šis faktas mano mintyse pikantiškai kontrastuoja su knygos anotacijoje akcentuojama „pornografijos“ sąvoka. Tad kas gi nugali – dievoieškos skaidrumas ar kasdienybės purvo nulemta buities tuštuma, kuris polius leidžiasi lengviau įspraudžiamas į sterilios erdvės rėmus? Ar įmanoma tokia nunulinta poezija? Ar eliminavus emocinį triukšmą ir šiurkštesnės raiškos kontroversiškumą neiškiltų grėsmė užgesti eilėraščiui?
Išsikėlus tikslą „sterilizuoti“ poeziją (viena iš prielaidų tą pasiekti būtų atsiribojimas nuo sentimentalumo) svarbu pasirinkti metodikas ir būdus, leidžiančius efektyviausiai tokius siekius realizuoti. Skaitant rinkinį ryškėja tam tikros priemonės, naudojamos siekiant minėto tikslo:
a) emocijai eliminuoti dažnai pasitelkiama šiurkštesnė raiška, kasdieniška kalba (tiesa, čia kyla pavojus peržengti dirbtinoko bandymo šokiruoti ribas);
b) atsainumo apraiškos bylojimo intonacijose;
c) abstrakcijų naudojimas;
d) lyrinio subjekto „nuasmeninimas“, išplėšimas iš eilėraščio erdvės, stebėtojo pozicijos pasirinkimas;
e) siurrealistinių erdvių kūrimas, tarsi nutolinantis eilėraščio veiksmą nuo skaitytojo aplinkos.
Štai kad ir knygos atvarte atspaustame eilėraštyje „Kolibriai“ galime atrasti kone visų minėtų niuansų įkūnijimą: musės „nutupia tiesiai ant negyvojo Jėzaus žaizdų / kurios pūdamos klimatą keičia“, atsainiai paraginama „nustot priekabiaut prie artimo savo moters bei vaiko“, kol „skleidžias Tiesa“ abstrakčioji, magiškai „filosofijos daktaro kaklas jo seminaro metu / ima temptis kol tampa labai panašus į likerio / butelio stemplę“, galiausiai neapčiuopiamas lyrinis subjektas nuramina: „bet jiems sekso nereiks“ (p. 72). Tokių elementų kokteilis kuria išmone ir užuominomis grįstą erdvę, kurioje jausmo (emocijos) užuomazgas skaitytojas randa apčiuopomis braudamasis pro daugiasluoksnio alegorijos rūbo klostes. O kartkartėmis apie save duoda žinoti ir viena kita empatijos apraiška: „kai prisirpsta savižudžiai [...] / tik stebėk jų byrėjimą / suspendavęs griežtą sprendimą / jų lyg snaigių sukimąsi / savo rūme vaizduotės / o kodėl nežinia / bet galbūt tai padės tau užmigti“ (p. 11).
Skaitytojui nederėtų apsigauti ir leistis suklaidinamam gan gausiai vartojamos „ano galo“ terminologijos – įpinta į gilesnės minties gijas ir apvilkta neįprasto konteksto rūbu ji nuskamba pikantiškai ir intriguojančiai gerąja prasme: „jo didžiakrūtė naivi alter ego / kaip ji atsuka dušo galvutę / savo rožiniais pirštų galiukais / tarsi suktų jo nuosavą čiaupą / juk jo klynui lemta pražysti / ir išlieti nelyg akvarelę / gelsvą tulpę jo audinio siūluose / salsvą tulpę – jo švelniąją pusę“ (p. 19). Yra eilėraščių, kuriuos užkietėjęs estetas galėtų priskirti „neskaniųjų“ kategorijai (nebūtinai blogąja prasme – mat kai kur įžvelgčiau tyčinę bandymo šokiruoti intenciją, atseit siekiant paveikumo). Pastarųjų amplitudė svyruoja nuo ironiško pažaidimo angelei (iš mažosios raidės) stumdant sofą (p. 14) iki dramatiškai pasibaigusios paskutinės senolio svajonės (p. 17) ar graudžiai komiškos vienatvės išraiškos demonstruojantis genitalijas veidrodyje (p. 90). T. Petrulis atskleidžia skaitytojui, jog terminologija gali neturėti nieko bendro su sąvokos prigimtimi ar pagrindine žodžio reikšme. Įpinant į netikėtus kontekstus tam tikros frazės gali būti pasitelkiamos priešingam reiškiniui apibūdinti ar pirminei prasmei nuneigti. Kalbos (žodžio) pergalei prieš primityviuosius instinktus iliustruoti galima pasitelkti eilutes: „yra tokia mergina / porno kamerų saite / pasivadinus kiaule / kuri nieko nedaro / tik kalba / apie savo beprasmišką / skylę / apie kažkokias gėles / savo šūduose / ir artėjančią Pabaigą / beveik niekas prieš ją / nesismauko / tiktai klausosi ir užsirašo / nes žaismingai ji kalba“ (p. 20).
Imponuoja drąsi ir išraiškinga dievoieškos (o Dievo rinkinyje ne mažiau nei sekso) apraiška eilėraštyje „Atostogos“: „svajojau aš apie dievą atsigulęs į kambario / pliažą / siunčiau jam bučinius oro ganydamas lubų / laivus / galvojau aš apie dievą jo lūpos lyg didelės slyvos / kabojo šiek tiek prasižiojusios virš mano mažytės / burnos – / kai jo rankos ir kojos prikaltos man nebedraudė / šitaip svajoti / tai klausiausi aš jūros ošimo nuo jėzaus žaizdos / sūrios“ (p. 48). Skaitytojas atras ne tik baksnojimą pirštu į Jėzaus stigmas, bet ir sociumo ydų išryškinimą (truputį padvelkiantį buitiškumu): „į ką iškeistum kiaulieną / jei neliktų kiaulienos / vidurinės klasės paršiuk / tavo kelias iš ofiso / labai avaringame ruože“ (p. 67). Iki jausmo gelmių bandoma prasibrauti perkonstruojant materiją („mano lempa be saiko ryški / jos šviesoj mes kankinsimės dviese / mano lempos šviesoj aklinoj / jei tik drįsi prapjauti mane / atiduosiu tau visą švelnumą“, p. 87) ar įspraudžiant raidę į transcendentinę plotmę („nemiegoki trejybės akie / kol suprasi kad ir tu vieniša / be tėvo sūnaus ir be dvasios“, p. 75).
Raiška nepasižymi perdėtu estetizavimu, nevengiama vartoti buitiškų žodžių, žargono ar mokslinių terminų. Kita vertus, eilėraščiuose aiškiai juntama ritmika. Šiurkščios raiškos elementai (kiaušai, bybys, speniai, šūdai, smaukymas, pisosi ir t. t.) įpinami į netikėtus kontekstus taip, kad iš esmės deformuojama jų prasmė ir reikšmingumas: „suskambo tau paštas / tiesiai iš veidrodžio / kol dailiai stovėdamas / rodei sau bybį“ (p. 90) ar „mirgėjo ekranas ir pisosi pismas (visatoj) / savo dulkių žiedais atakuodamas pačią / skaidriausią struktūrą – moralinio dėsnio / varputę ir kanto išeities tašką prie jo“ (p. 60). Vyrauja minties šuoliai, fragmentiškumas, koliažo konstravimas. Tačiau būtent tie kasdieniškos kalbos elementai, slengas tarsi padaro rinkinio eilėraštį suprantamesnį, priartina prie skaitytojo. Kita vertus, minties išskydimas, aptakumas ir abstraktus kalbėjimas neleidžia eilėraščiams nukrypti į vulgarumą, suteikia įvairiabriauniškumo ir kūniškąjį pradą teleportuoja į emocinę plotmę, materijai įpučia gyvybės („jo svajonių svajonė / kurioje jis gyvena / į kurią jis paniręs / lig menkiausios dalelės / savo kūno plieninio – / jo dvasia dyzelinė“, p. 32) ar formuluoja įsiprasminimo misiją („kažkurio iš mūsų lėlė / tyliai paima daiktą / ir parodo sau savąją / vietą“, p. 66). Tiesa, iškyla pavojus, jog abstraktumas ir erdvė interpretacijoms priartins eilėraščio mintį prie ribos, kuomet kūrinys „tolydžio jau tampa / objektu pats sau savo / tuščioje vietoje / savo vietoj lygioj“ (p. 44).
Kad ir kaip T. Petrulis stengtųsi paslėpti emociją po išmonės ir grubumo kaukėmis, visiškai sterilizuoti eilėraščio jam nepavyksta. Ir tai yra poezijos pergalė. Tai yra vienas iš intriguojančios, provokuojančios, originalios knygos „Sterili“ privalumų. Kalbėdami rinkinio žargonu, galėtume konstatuoti, kad lyrinis subjektas, būgštaudamas, jog būtis jį „išdulkins“, bando apsisaugoti žaismingumo sargiu. Tačiau neįmanoma nuskalauti individo nuo pasaulio odos, neįmanoma išgraužti pasaulio iš savo vidurių. Kad ir kokias dezinfekcijos priemones naudotum. „Savęs nerandantis grybas / žuvis savęs nepagaunanti / „aš“ esti riba ta / ant kurios jie visi susitinka / kurioje tarp savęs santykiauja“ (p. 51), – apibendrina egzistenciją knygos subjektas. Kartais sprogsta sargiai. Kartais dulkė nusėda ant lūpų. Kartais gimsta eilėraštis. Šiek tiek apvalytas.
