Skęstanti žemė
1997 metais Kiote įvyko gerokai solidesnis nei Eduardo Mieželaičio „Zuikio Puikio“ pirmosiose eilutėse perteiktas daugiau nei šimto valstybių susirinkimas (nors galutinių rezultatų efektyvumas nusipelnytų atskiros temos). Po jo buvo nuspręsta, kad reikia imtis veiksmų stabdant klimato kaitą. Gražios idėjos, kad kiekviena šalis atskaitinga individualiai, kad spausti reikia išsivysčiusias šalis ir pro pirštus žiūrėti į besivystančiąsias, kai jos kartos JAV ar Vakarų Europos valstybių klaidas, nepasiteisino. Per dvidešimt metų, skaičiuojant nuo 1990-ųjų, kai kurioms šalims, ypač išsivysčiusioms, išties pavyko sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų dalį, tačiau bendras emisijų kiekis pasaulyje išaugo beveik trečdaliu. 2012 metais svarstant apie Kioto protokolo galiojimo pratęsimą, protestuodamos prieš, jų nuomone, neteisingas sąlygas, iš protokolo pasitraukė Naujoji Zelandija, Kanada, Rusija ir net pati Japonija, o JAV valdžia nuo pačios pradžios ignoravo šią iniciatyvą. Tad prireikė beveik dviejų dešimtmečių, kad būtų imtasi nutarimo, įpareigojančio bent jau didesnę dalį viso pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų išmetančių valstybių imtis veiksmų.
Smalsūs Kiribačio vaikai. Nuo mūsų, kurie dalijamės vieną Žemę, priklausys, ar jie galės gyventi savo šalyje, turėti savo papročius ir kalbą. Autoriaus nuotr.
2019 metais lankiausi Kiribatyje, nes atlieku tyrimą, kokią įtaką Okeanijos salų pakrantėms daro vandens lygio kilimas ir audros. Kiribatis – maždaug du kartus už Vilnių didesnė beveik išimtinai iš atolų sudaryta salų valstybė, kurioje gyventojų kiek daugiau nei Šiauliuose. Kiribatyje su kitais tyrėjais praleidome beveik penkias dienas, tačiau pačiame pusiaujyje esanti sala paliko gana didelį įspūdį – kol kas gyvenime nieko panašaus neteko regėti. Tai kone visais atžvilgiais labai smarkiai tiek gamta, tiek kultūra besiskirianti šalis. Vis dėlto šįkart straipsnis bus skirtas ne turizmui skatinti. Kiribatyje savo akimis išvydau, kaip skęsta žemė, tačiau prireikė šiek tiek laiko matytam vaizdui išaugti į temą, kuria šįkart norėčiau pasidalinti. Temą, kuri man rūpi, ir būtų gerai, kad bent truputėlį rūpėtų kiekvienam Lietuvos gyventojui.
2020 metų gruodį naujoji Lietuvos Vyriausybė pagaliau drįso bent jau pažadėti, kad Lietuva nesivilks ES uodegoje ir taip pat sieks iki 2050 metų tapti klimatui neutralia valstybe. Sakyčiau, tai radikalus posūkis nepraėjus nė pusei metų nuo gegužės, kai Lietuva, pati neturėdama savų gamtinių dujų ir beveik nedegindama akmens anglių, prisijungė prie „klimato chuliganių“ klubo, sabotavusio siekį mažinti anglies dvideginio emisijas Europos Sąjungoje ir nušvilpusio ambicingesnį klimato politikos planą. Tuo metu maištininkių būta aštuonių – Lietuva, Bulgarija, Čekija, Graikija, Vengrija, Lenkija, Rumunija ir Slovakija. Jos siūlė ir toliau remti mažesnę blogybę iš dviejų – nespjauti į gamtines dujas, nes jos juk geriau nei anglys ar skystasis kuras. Taigi girti naujosios Vyriausybės pareiškimą būtų per anksti ir per pompastiška. Nors Lietuvos ir užsienio spaudoje nesulaukta pakankamai dėmesio, būtent 2020 metų paskutinę dieną įsigaliojo Kioto protokolo Dohos pakeitimas, kuriuo pratęsiamas Kioto protokolo galiojimas ir kurį pagaliau ratifikavo formaliai pakankamas skaičius valstybių, tiesa, su Naująja Zelandija, bet be straipsnio pradžioje paminėtų valstybių, taip pat Irano, Saudo Arabijos ir Ukrainos, to nepadariusių dėl skirtingų priežasčių. Galima džiaugtis tuo, kad ratifikavusios valstybės bent jau nebus priremtos prie gėdos stulpo ateityje, tačiau proveržio pasiekta nebus. Tai puiki pamoka pasaulio diplomatijai – klimato politika yra viešas reikalas, prie kurio prisidėti turi visos valstybės, žaisdamos pagal vienodas taisykles. Net jei ir skamba nesąžiningai – Žemei būtų per didelė prabanga besivystančioms šalims nesimokyti iš išsivysčiusių šalių klaidų.
Mangrovės, tropiniai augalai, amortizuojantys potvynius ir atoslūgius saloje. Priešais jas matomos sutemptos šaknys – „barikados“ prieš kylantį vandens lygį. Metodas, kuris kol kas padeda. Autoriaus nuotr.
Žinoma, bus klausiančių, kuo čia dėtos ganėtinai santūriai teršianti Lietuva ir skęstanti valstybė už gerų 20 000 km ir ar mūsų pastangos išvis turi reikšmę.
Žmonija sprendžia dilemą, kurios rezultatas gali būti lemtingas kai kurioms Okeanijos valstybėms, taip pat ir Venecijai, Nyderlandų pakrantėms, didelei daliai teritorijos aplink Rusnę ir Kuršių neriją. Vis dėlto didžiųjų valstybių planai tokie nepakankamai ambicingi arba net įžūliai aplaidūs, kad po vandeniu gali atsidurti ne tik minėtos itin žemai virš jūros lygio pūpsančios pakrantės, bet ir dideli Rygos bei Klaipėdos plotai. Be jokios panikos – keletas skaičių. Skaičiuojama, kad vandenyno lygis gali pakilti apie 90 centimetrų per kitus aštuoniasdešimt metų, jei viskas vyks kaip vykę. Kas yra matę jūrą, supranta, kad tokie skaičiai grėsmingi visam 90,66 kilometro pajūrio ruožui, priklausančiam Lietuvai. Abejokliams, manantiems, kad mokslininkai galėję apsiskaičiuoti dėl žmogaus veiklos įtakos reikšmingumo, kuo toliau, tuo labiau teks nusivilti arba tapti antimokslinės neigimo sektos apaštalais. Prieš dešimt metų 2–7 klimatologams iš 100 atrodė, kad žmogus ir klimato kaita yra nesusiję, dabar tokią poziciją tebegina, skaičiuojama, ne daugiau kaip 1 %.
Kol sotūs ir patenkinti komentatoriai ant taburetės palinkę dalinasi konspiracijos teorijomis arba demonstruoja savo žinių stoką, klimato kaita grėsmingiausia būtent toms valstybėms, kurios turėjo mažiausiai laiko vystytis. Yra net terminai, apibūdinantys du polius, tarp kurių atskirtis tik gilėja, – pasaulio Pietūs (Global South) ir pasaulio Šiaurė (Global North). Pjūvis vis gilėja, nes Šiaurė išsivystymu, infrastruktūra gerokai lenkia Pietus, kur, be Australijos, Naujosios Zelandijos ir tokių Pietų Amerikos valstybių kaip Urugvajus, dominuoja besivystančios valstybės. Dažnos jų jau dabar susiduria su pragaištingais klimato kaitos padariniais – jei ne vandens lygio kilimu, tai sausromis, liūtimis, galingais ciklonais ar žudančiais karščiais. Jau dabar tai didina įtampą ir taip neramiuose Afrikos ar Artimųjų Rytų regionuose. Kita vertus, europiečiai ar amerikiečiai yra geriau pasiruošę atsilaikyti prieš pragaištingas gamtos stichijas, tad linkę greičiau atsitiesti, o visuomenės dalis – ir užmiršti, kad tokių būta. Vis dėlto su dirbtinai šylančiu klimatu atverta Pandoros skrynia gali paberti tokių nemalonių netikėtumų, kad ir pačioms finansiškai geriausiai pasiruošusioms valstybėms bus sunku juos atlaikyti.
Kioto protokolas moko ne tik klimato diplomatijos, bet ir to, kaip svarbu visiems permąstyti savo santykį su aplinka. Turbūt turime pažįstamų, kurie užsispyrusiai nenori rūšiuoti, gal net tokių, kurie be sąžinės graužaties prie šiukšlių konteinerių tempia baldus, kineskopus, kadaise mylėtų asmenų nuotraukas su visais rėmais, ką ir kalbėti apie gamtosaugininkų ir pilietiškos visuomenės budrumą tikrinančius šiukšlianešius į miškus. Vis dar paplitęs klaidingas ir atsainus požiūris baksnoti pirštu ir klausti, kodėl kažką reikia daryti kitaip, jei dauguma aplinkui daro kaip seniau. O juk kiekvienam iš mūsų nebūtina turėti milijonų, kuriuos būtų galima investuoti į atsinaujinančios energetikos akcijas, įsigyti teslą vietoj opelio ar net įsirengti saulės jėgainę.
Tai puikiai iliustruoja ir klimato diplomatija – tarkime, yra murmančių, kad pirmiausia reikėtų gerai
Išilgai plono ir ilgo Taravos atolo besidriekiantis kelias. Aukštis virš jūros lygio vargiai siekia 2 metrus, tad kelias neretai apsemiamas. Autoriaus nuotr.
nuskalpuoti Kiniją ir JAV, nes jos atsakingos už daugiausia emisijų. Tačiau nieko nedarymas ir tinkamo pavyzdžio nerodymas apskritai neprives prie jokio teigiamo pokyčio. Jei visų valstybių klimato politikos planai ir toliau bus tokie neambicingi kaip Kinijos, Japonijos ar, tarkime, Singapūro, gresia klimato atšilimas 4 laipsniais lyginant su XIX amžiaus viduriu. Arba 2,9 laipsnio, lyginant su dabartiniu laikotarpiu. Net nesinori įsivaizduoti, koks būtų pasaulis, kuriame daug gyvenamųjų teritorijų pavirstų dykromis ar užlietais plotais. Tačiau net ir paminėtų valstybių santūrios pastangos neprivestų prie tokių katastrofiškų padarinių kaip JAV, Saudo Arabijos ar Rusijos neparuošti namų darbai klimato politikoje. Tai anaiptol nėra paprasta, tačiau viliuosi, kad Joe Bideno išrinkimas prezidentu ir JAV grįžimas į Paryžiaus susitarimą ištemps JAV iš klimato dvejetukininkių būrelio. Kita vertus, iš dalies dėl nekonkretumo bei negebėjimo susitarti Bendrijos viduje ir Europos Sąjungos, laikomos klimato politikos lydere, siekiai toli gražu nėra pakankami, – kol kas jų įvykdymas vis tiek neapribotų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų tiek, kad ateityje temperatūra nepakiltų 3 laipsniais. Į šią kategoriją patenka ir turtingosios Norvegija bei Šveicarija. Kita vertus, kol kas uoliausiai iš apžvelgiamų valstybių klimato kaitos švelninimo politikoje darbuojasi ne turtais garsėjančios, o besivystančios Marokas ir Gambija. Tai bene vienintelės valstybės, kurios, net ir būdamos pagal ekonomikos išsivystymą gerokai žemiau pasaulio vidurkio, sugebėjo parengti itin tvarų planą ir yra vertos vadintis klimato politikos pirmūnėmis. Jei jomis pasektų visos pasaulio valstybės, greičiausiai pavyktų neviršyti 1,5 laipsnio atšilimo ribos, t. y. pasaulio klimatas šiltų labai nežymiai ir atsirastų viltis nepaskandinti Maldyvų ar Kiribačio arba neišvyti žmonių iš Pietų Sudano ar kai kurių fiziškai karščiausių Artimųjų Rytų taškų. O kuo prasčiau mums seksis, tuo nesvetingesnę Žemę sau susikursime.
Pabaigai – kiekvieno mūsų indėlis slypi sprendimuose, kuriuos pateikia kasdienybė. Rūšiuoti ar nerūšiuoti, kaupti plastiką ar einant į parduotuvę neštis savo maišelį, kaip dažnai sau leisti prabangą valgyti mėsą, keliauti lėktuvu, važiuoti vienam automobiliu, pirkti kavą vienkartiniuose puodeliuose, pirkti ar skolintis beveik nenaudosimą daiktą bei daugybė kitų. Jie neišspręs klimato kaitos problemos, tačiau tikrai prisidės prie to, kad atsirastų kritinė masė, kurios reikalavimus bandys atitikti politikai, tapsiantys Seimo ir Vyriausybės nariais, o šie vieninteliai gali sudaryti sąlygas sisteminiams pokyčiams.
Pagūglinę turbūt rastume daug skambių iniciatyvų, tačiau svarbiausia pradėti nuo savęs. Gal skambės sentimentaliai ir nenuoširdžiai, tačiau po kelionės į Kiribatį vis dažniau jaučiu neviltį ne dėl skęstančių Venecijos, Rygos ar Klaipėdos – brangios investicijos kaip nors išgelbės smengančias teritorijas, – bet dėl tokių valstybių kaip Kiribatis, kurios yra tapusios politikų geros ar piktos valios įkaitėmis ir kurioms eilė ateis pirmiau. Ar ir jūs jaučiate neviltį? Kviečiu mus visus nejausti nevilties ir pradėti nuo savęs.
