Poravimasis

1

 

Kai pažiūriu į žvaigždėtą dangų, be garso skraido šikšnosparniai. Jų nematyti, bet dėl to, kad akimirkai vis užgęsta viena ar kita žvaigždė, jaučiu ore tuos atgrasius padarus.

Visi žmonės miega. Aš stoviu namie, apgriuvusioje skalbiniams džiovinti skirtoje terasoje. Iš čia puikiai matyti siauras skersgatvis už namo. Aplink – gausybė tankiai it krovininiai laivai uoste susigrūdusių namų su tokiomis pat apgriuvusiomis terasomis, kuriose džiūsta skalbiniai. Kažkada esu matęs vokiečių dailininko Pechšteino paveikslo „Sielvartaujantis Kristus mieste“ reprodukciją – Kristus ten klūpėdamas meldžiasi didžiuliame pramoniniame rajone. Kai galvoju apie tą paveikslą, man kartais atrodo, kad aplink mane Getsemanės sodas. Bet aš ne Kristus. Sutemus mano sergantį kūną muša karštis, ir aš nebegaliu miegoti. Aš atskubėjau čia, kad pabėgčiau nuo savo vaizduotės, kuri it pabaisa mane prarytų, ir mane aplieja nuodinga nakties rasa.

Visuose namuose tylu. Tik kartais pasigirsta silpnas kosulys. Esu girdėjęs jį ir dieną, tad žinau, kad kosti gretimais gyvenantis žuvies prekeivis. Atrodo, jam jau per sunku net ir prekiauti. Antro aukšto nuomininkas jam sako, kad nueitų pas gydytoją, bet tas neklauso. Jis slepia savo ligą, girdi, jo kosulys ne toks. O nuomininkas visiems apie tai nešioja paskalas. Šio miestelio gyventojai vos pajėgia mokėti nuomą, kur jau ten berasti pinigų gydytojui, tad plaučių ligos čia – slapta kova. Staiga vis pasirodo katafalkas. Visi prisimenam, kad mirusysis dar neseniai kaip niekur nieko dirbo. Tad ligos patale jo beveik ir negulėta. Kai toks gyvenimas, kiekvienam belieka pačiam prarasti viltį ir numirti.

Žuvies prekeivis kosti. Man jo gaila. Tuo pat metu klausydamas galvoju, ar ir mano kosulys skamba taip pat.

Skersgatviu vis šmirinėja kažkas baltas. Ne tik šiame skersgatvyje. Ir pagrindinėje gatvėje sutemus taip pat. Tai katės. Aš kartais galvoju apie tai, kodėl katės čia vaikštinėja taip, tarsi gatvė priklausytų joms. Galbūt dėl to, jog čia beveik nėra šunų. Šunys laikomi kiek turtingesniuose kvartaluose. O čia krautuvininkai laiko kates, kad pelės nesugraužtų jų prekių. Kadangi šunų mažai, o kačių daug, jos zuja aplinkui. Bet vis dėlto įdomu vėlai naktį matyti tokį jų įžūlumą. Jos žengia ramiai it damos bulvaru. Tarsi savivaldybės inspektoriai jos skuba nuo vienos sankryžos prie kitos.

Tamsiame gretimos terasos kampe girdžiu čežant. Tai banguotosios papūgėlės. Kai tie paukšteliai buvo madingi, žmonės dėl jų kartais net susimušdavo. O paskui, kai niekas nebegalėjo ir prisiminti, kodėl visi buvo užsimanę tokių augintinių, įvairūs apipešioti paukšteliai kartu su žvirbliais atskrisdavo ieškoti lesalo. Dabar jau ir jų nebėra. Tik tame kampe teliko keletas nuo suodžių pajuodusių papūgėlių. Dieną niekas į jas nekreipia dėmesio. Tiktai naktį tie gyviai kvailai krebžda.

Čia mane kažkas nustebino. Šen bei ten slampinėjusios ir viena kitą atkakliai sekusios dvi baltos katės dabar tiesiai prieš mano akis tyliai niaugzdamos pradėjo imtynes. Sakau „imtynes“, bet jos to nedarė stovėdamos. Jos galynėjosi atsigulusios. Aš esu matęs kates poruojantis, bet tai atrodė kitaip. Kartais panašiai žaidžia kačiukai, bet čia kažkas kita. Nežinojau, kas tai, bet jų elgesys buvo nepaprastai viliojantis. Aš stebėjau jas neatitraukdamas akių. Išgirdau tolumoje su lazda atkaukšint nakties sargybinį. Daugiau jokio garso. Tylu. Tik man prieš akis tylomis ir labai uoliai grumiasi katės.

Jos apsikabina. Nestipriai kandžiojasi. Priekinėmis letenomis stumdo viena kitą. Mane pakeri jų elgesys. Tas jų keistas kandžiojimasis ir stumdymasis man priminė, kaip jos letenėlėmis švelniai baksnoja žmogaus krūtinę. Šilti pilvo pūkai, kuriuos glostant taip lengvai slysta pirštai, – dabar katė mindo juos užpakalinėmis kojomis. Niekada nebuvau matęs tokios mielos, paslaptingos, viliojančios kačių elgsenos. Paskui jos tvirtai apsikabino ir sustingo nejudėdamos. Bežiūrint man gniaužė kvapą. Ir štai kitame skersgatvio gale staiga pasigirdo artėjančio nakties sargybinio lazdos kaukšėjimas.

Priartėjus tam sargybiniui, aš visada grįždavau į kambarį. Nenorėdavau, kad jis matytų mane vėlai naktį terasoje. Galėčiau pasislėpti kur kampe, bet tada jis, pamatęs atviras langines, garsiai mane perspėtų, ir būtų dar labiau gėda, tad jam ateinant visada skubėdavau vidun. Bet šiąnakt man norisi pamatyti, ką darys katės, tad nusprendžiau likti terasoje. Sargybinis artėja. Apsikabinusios katės nejuda. Žiūrėdamas į šias dvi susikibusias baltas kates galvoju apie lengvabūdišką vyro ir moters kvailiojimą. Ir man tai kelia begalinį džiugesį…

Sargybinis prisiartino. Šis nakties sargybinis dieną dirba laidojimo namuose – tai be galo niūrus vyras. Jam atžingsniuojant, man darėsi smalsu, ką jis darys pamatęs kates. Jas tepamatė, kai iki jų buvo likę keli žingsniai, ir sustojo. Ėmė jas stebėti. Tai matydamas, pajutau, kad šią vėlią naktį aš nesu vienintelis žiūrovas. O katės kažkodėl nė krust. Gal jos dar nepastebėjo sargybinio? Galbūt. O gal jis joms visai nerūpi. Šie gyvūnai turi tokio įžūlumo. Kai žmogus neketina jų skriausti, jie būna ramūs ir net baidomi nesprunka. Tačiau atidžiai stebi žmogų ir, vos pajutę pavojų, bemat pabėga.

Sargybinis, matydamas, kad katės nesitraukia, priėjo dar porą žingsnių. Ir čia jųdviejų galvos atsisuko. Bet jos tebebuvo apsikabinusios. Labiau už jas mane ėmė dominti sargybinis. Jis trenkė lazda netoli kačių. Tos išsyk nuskuodė į gatvės užkaborius, tarsi du spinduliai nusidriekė. Nulydėjęs jas žvilgsniu sargybinis, vėl kaukšėdamas lazda, it nuobodžiaudamas nuėjo. Manęs nepastebėjo.

 

2

 

Kartą man kilo noras pažiūrėti į varles.

Norint pamatyti varles, reikia drąsiai eiti prie seklumos, ten, kur jos kvarkia. Neverta artintis atsargiai, nes jos vis tiek pasislėps, tad galima žengti sparčiai. Priėjus prie vandens reikia sustingti ir nejudėti.

Aš apsimetu akmeniu ir nekrutu. Tik akis vartau. Turiu susikaupti, nes varlių spalva panaši į upės akmenų, ir dėl to sunku jas pastebėti. Pagaliau vandenyje ir pakrantės šešėliuose jos ima kelti snukučius. Žiūrint atidžiai, matyti, kaip jos visur vienu metu, it susitarusios, nedrąsiai atgyja. Aš – akmuo. Praėjus baimei, jos grįžta kur buvusios. Ir dabar man prieš akis vėl tęsiasi meilinimosi koncertas.

Kai iš taip arti stebiu varles, man kartais pasidaro keista. Riūnosukė Akutagava rašė apie kelionę į vandẽnių kapų* šalį, užtat varlių šalis mums ranka pasiekiama. Kartą vienos varlės dėka aš trumpam patekau į jų pasaulį. Ta varlė, tupėdama pakrantėje, keista išraiška stebėjo srovelę tarp seklumos akmenų. Man ji ėmė panėšėti į žmogaus figūrą nangos stiliaus paveiksluose – lyg į kapą, lyg į žvejį, o tėkmė mano akyse netikėtai virto didžiule įlanka. Tą akimirką aš tapau vienišu to pasaulio keleiviu.

Daugiau neturiu ką apie tai pasakyti. Tiesiog turbūt tai buvo akimirka, kai stebėjau pačios natūraliausios būsenos varlę. Dar prieš tai kartą būta ir kito nutikimo.

Nuėjęs prie upės, pagavau vieną kurkiančią varlę. Norėjau įkelti ją į kubilą ir stebėti. Kubilą atsinešiau iš prausyklos. Pridėjau į jį upės akmenų, įpyliau vandens, uždengiau stiklu ir atsinešiau į kambarį. Bet varlė visai nesielgė natūraliai. Įleidau ten musių, bet tos, įkritusios į vandenį, neturėjo su varle nieko bendra. Man tai atsibodo, ir aš nuėjau į karštąsias versmes. Kai, pamiršęs apie varlę, grįžau į kambarį, kubile išgirdau tekštelėjimą. „Ak, žinoma“, – pagalvojau ir nuskubėjau prie kubilo, bet varlė vėl buvo pasislėpusi ir nesirodė. Išėjau pasivaikščioti. Grįžęs vėl išgirdau tekštelint. Vėl tas pats. Tą vakarą, pasistatęs kubilą šalia, ėmiau skaityti. Jei užsimiršęs sujudėdavau, varlė šokdavo į vandenį. Tai ji stebėjo mane kuo natūraliausios būsenos, skaitantį knygą. Kitą dieną, aplipusi kambario dulkėmis, teparodžiusi man tik tai, kaip išsigandusi šoka į vandenį, pro atstumtas duris ji nušokavo ten, iš kur buvo girdėti upės čiurlenimas. Daugiau nebebandžiau nieko panašaus daryti. Supratau, kad natūralią varlių būseną tegalima stebėti nuėjus prie vandens.

Vieną dieną varlės kvarkė labai garsiai. Jų kvarkimas buvo girdėti miestelio gatvėse. Iš gatvės patraukiau per kriptomerijų giraitę ir kaip visada nusileidau prie upės. Kitame upės krante tankumyne gražiai čiulbėjo mėlynoji lakštingala. Ji, kaip ir varlės, smagindavo slėnį. Kaimo žmonės man sakė, kad medžių tankynėje tarp kalnų gyveno tik vienas toks paukštelis. Jei pasirodo konkurentas, kyla peštynės, ir jis išvaromas. Klausydamasis mėlynosios lakštingalos giesmės visada prisimindavau tą pasakojimą ir galvodavau, kad tai turbūt teisybė. Mat tas paukštelis giedojo taip, tarsi jis mėgautųsi savimi ir savo balso skambesiu. Jo giesmė sklido toli, ji aidėjo slėnyje per dieną besimainančioje saulės šviesoje. Aš tada beveik kasdien ten vaikštinėdavau ir dažnai dainuodavau sau tylią dainelę apie tai, kad kiekvienas slėnis ar krioklys turi savo mėlynąją lakštingalą.

Ir netolies tos seklumos, prie kurios atėjau, buvo tokia lakštingala. Klausydamas varlių balsų, aš, žinoma, nusileidau prie vandens. Jų muzika bemat nutilo. Bet aš žinojau, kad turiu kaip visada susigūžti ir nejudėti. Po kurio laiko jos vėl užkurkė. Šioje seklumoje buvo itin daug varlių. Oras virpėjo nuo jų balsų. Iš tolumos tas skambesys skriejo link manęs kaip vėjo gūsiai. Jis kilo nuo raibuliuojančio vandens, pasiekdamas kulminaciją man po kojomis. Jis sklido lengvai, tarsi be paliovos vis iš naujo besirodanti liūliuojanti vizija. Mokslininkai sako, kad pirmieji balsą turėję gyvūnai buvo karbono periodo varliagyviai. Kai pagalvoju, kad tai buvo pirmasis gyvas žemės choras, kyla kažkoks didingas jausmas. Tokia muzika žadina klausytojų širdis, kelia džiugesį jų krūtinėse ir net spaudžia ašaras.

Man prieš akis tupėjo patinėlis. Ir jis, nešamas choro balsų bangos, kartkartėmis stabtelėdamas virpino savo gerklę. Apsidairiau ieškodamas jo poros. Gal už pusmetrio srovėje prie akmens santūriai tupėjo varlytė. Atrodo, tai ji. Po kurio laiko pastebėjau, kad į patino kurkimą ji kaskart su pasitenkinimu atsakydavo „ge, ge“. Patinėlio balsas darėsi vis skardesnis. Jo stropus kurkimas pasiekė ir mano širdį. Ilgainiui jis ėmė nebepritapti prie choro ritmo. Jis vis dažniau nutildavo. Žinoma, patelė jam kaskart atsiliepdavo savo „ge, ge“. Bet gal dėl to, kad ji nevirpino savo balso, jos atsakymai skambėjo kiek ramiau už aistringą patinėlio dainą. Dabar turi kažkas įvykti. Aš laukiau. Štai patinėlis liovėsi energingai kurkęs, nulipo nuo akmens ir nuplaukė. Niekas lig tol nebuvo sukėlęs man tokio jaudulio kaip grakštus jo švelnumas. Jis plaukė link patelės tarytum vaikas, kuris, pamatęs motiną, verksmu šaukdamasis paguodos bėga prie jos. „Gyo gyo gyo gyo“, – plaukdamas kvarkė jis. Kur dar galima rasti tokį nuoširdų ir švelnų meilinimąsi? Aš tiesiog susinepatoginau.

Žinoma, jis laimingai pasiekė patelę. Tada jie susiporavo. Gaivioje tyroje tėkmėje. Bet jų aistros grožis neprilygo tam švelnumui, su kuriuo jis perplaukė vandenį. Jausdamas, kad pamačiau kažką nuostabaus, kurį laiką likau ten, apsuptas varlių balsų, virpinančių paupį.

 

1931

 

Iš japonų kalbos vertė Rima Torres