Per kultūrą į save, per Vilnių į pasaulį

Dominique Bona. Romainas Gary. Biografija. Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2020. 446 p.

Pavasarį Lietuvoje paskelbus karantiną Vilniaus savivaldybės komunikacijos kanalai suskubo priminti sostinės gyventojams – dabar atėjo laikas likti namuose ir įsikibti į knygas, kurias sumedžiojote Knygų mugėje. Prabėgus mėnesiams – ir besitęsiant antrajam karantinui, – sveika įvertinti, ką per veik metus perskaitėme, kas į mus prakalbo, o kokių knygų puslapiai taip ir liko tylėti.

2020 metais buvo išleista pirmoji su Lietuvos vardu siejamo prancūzų rašytojo Romaino Gary biografija lietuvių kalba. Tačiau atrodo, kad „su Lietuvos vardu siejamas“ yra per maža remarka Lietuvos vietai Gary gyvenime apibrėžti. Ji, kaip parodo biografijos autorė Dominique Bona, daug platesnė, nei iki šiol manėme.

Ar perskaičius šią biografiją, ar tiesiog permetus akimis rašytojo gyvenimo laiko juostą, darosi aišku, jog jis – ne tik europietis, bet ir pasaulio žmogus, apkeliavęs vos ne visus žemynus ir pabuvojęs įvairiausio plauko salonuose, rašęs ir mylėjęs. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Romainas Gary neatlieka tėvynės pasiilgusio vaiko vaidmens, jam gera keliauti ir nejausti dėl to sąžinės graužimo – jis dėl aiškių priežasčių nepanašus į Czesławą Miłoszą, juk į Prancūziją emigravo savo noru, tiksliau, dėl savo svajonės, įskiepytos motinos. Prie tokio vaizdo prisideda ne tik rašytojo kelias, bet ir Prancūzijos ambasadoriaus pareigos, Gary padariusios tam tikru politiniu klajūnu. Dominique Bona tokią jauseną perteikia chronologiškai apžvelgdama rašytojo gyvenimą, skaitydami biografiją tarsi keliaujame per laikotarpius ir šalis kartu su Gary. Tarpukario Vilnius, kur gimė, tarpinė stotelė Varšuvoje, išsvajotoji Prancūzija, karo tarnyba Afrikoje ir Londone, ambasadoriavimas Bulgarijoje, Šveicarijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje.

Ko gero, toks margas gyvenimas išties galėtų išlaisvinti iš tautiškumo ir lokalumo kategorijų. Sunku pasakyti, ar taip atrodė ir pačiam Gary – jis, ir kaip rašytojas, ir kaip jautraus būdo žmogus, sekė verčiau emocija nei istorija ar politika. Iš Bona biografijos atrodo, kad vilnietiškas daugiakultūriškumo bagažas liko su rašytoju, jis buvo netiesioginis, bet svarbus jo kūrybos motyvas – pavyzdžiui, jo pirmo romano „Europietiškas auklėjimas“ veiksmas vyksta Lietuvos ir Lenkijos pasienio miškuose, kurie kaip kultūrinė erdvė buvo artimi ir pačiam Gary. Bona rašo: „Pirmas gamtovaizdis, įsišaknijęs Romaino širdyje, – miškas. Tanki ir tamsi giria, kaip legendose, – bet aplink Vilnių iš tikrųjų auga didžiuliai ąžuolai ir skroblai, seni tarytum pati Lietuva. Vaikas bijo tamsos, bijo tokios girios, bet jos paslaptys ir istorija jį domina. Jis žino, kad miškas saugo ir kad jame galima pasislėpti nuo pavojingesnių siaubūnų – riterių teutonų ir kazokų. Jis pamažu atskleidžia tą paslaptį nuėjęs su Nina [Romaino Gary motina Nina Kacew – D. S.] iki pamiškės, kai jie garlaiviu nuplaukia upe į Verkius. Motina, dievinanti visokias istorijas, prie rusiškų pasakų apie raganas netrukus prideda vietines stebuklines pasakas, kuriose medžiai kalba, gieda, verkia kartu su vaikais ir paukščiais. Pasakoja sūnui, kad grėsmingas dievas vardu Perkūnas, apsiginklavęs žaibu ir griaustiniu, gyveno čia kartu su gamtos dievybėmis ir piktosiomis dvasiomis, kurios juokiasi iš žmonių, pasinaudodamos bjauriomis jų ydomis, kvailumu, fanatiškumu ar bailumu… Ji atgaivina šalies, kuri ilgą laiką buvo pagoniška ir niekieno nepavergta, panteoną“ (p. 40). Atrodo, kad mąstydami apie Lietuvos kultūrą stokojame supratimo, kokios gyvos lietuviškos pasakos, baltų mitologija, galų gale Vilniaus miškai prancūziškai rašančio žydų kilmės rašytojo pasaulėžiūroje. Pasirodo, visa tai gali tapti europietiškumo – ir literatūrinio, ir socialinio, gyvenimiško – pagrindu, o ne tuo, kuo dažniausiai laikome mūsų tautinę kultūrą – gėdingo kaimiškumo, lokalumo apraiška. Juk svarbu tik teisingai sudėlioti akcentus.

Tačiau klaidinga būtų manyti, kad Gary Vilnius ir Lietuva – tai vien tik miškai ar idiliškas gyvenimas mamos glėbyje. Nuo Rusijos pilietinio karo ir Pirmojo pasaulinio karo būsimas rašytojas su motina pabėgo* į „nusiaubtą Jogailaičių kunigaikštystės sostinę“, kaip ją vadina Bona, kur kaip vaikas jis turėjo susidurti ne tik su skurdu, bet ir su antisemitizmo apraiškomis. Nors jis, rašytojas, ir grindžia savo kūrybą biografija, tačiau visada ją nudailina ir papudruoja. Net ir jo vadinamieji autobiografiniai kūriniai, pavyzdžiui, „Aušros pažadas“, plačiai žinomas romanas apie motiną ir meilę jai, yra greičiau meninė jo tikrojo gyvenimo interpretacija, autorius seka ne faktais, o jausmais, kartais juos hiperbolizuodamas ar, priešingai, nutylėdamas. Todėl žiauri tikrovė, priešpriešinta svajingai, šiek tiek prancūziškai lengvai literatūrinei vaizduotei, yra tikriausia, ką turi Gary: „Nėra nieko tikriau už jo ankstyvąją jaunystę Vilniuje ir Varšuvoje, nėra nieko apgaulingiau už auksinę legendą, kurią jis susikūrė mesdamas iššūkį visoms jį puolančioms jėgoms – pasauliniam karui, pilietiniam karui ir antisemitizmui, pernelyg realioms rykštėms, apie kurias jis nenori kalbėti“ (p. 41).

Prie karo ir istorinių žmonijos nelaimių jis grįžo jau suaugęs, ir kaip dalyvis, ir kaip mąstytojas. Meninė kalba ir kūryba, atrodytų, yra Gary prieglobstis, tačiau jis nebėga nuo gyvenimo, nesislapsto nuo išorinio pasaulio prisidengdamas meninės raiškos priemonėmis – kitaip jis nebūtų nei Prancūzijos kariuomenės žvaigždė, nei literatūros laureatas, nei politinis aktorius. Gary žino, jog tikroji literatūra yra vaistas nuo nuodingų ideologijų ir visuomeninių klišių, ji – tai laisvė, kurios rašytojas visada siekė. Gary ir laisvės santykio kontekste prisimintina Leonido Donskio mintis, kad žmogus gimsta neturėdamas nei laisvės, nei tautybės; jo gyvenimas šiuos dalykus arba sujungia, arba išskiria.

Ar Romaino Gary gyvenime laisvės ir tautybės formos susiliejo, kaip teigia Donskis? Tai sudėtingas ir sudėtinis klausimas; ko gero, apie jį galime spręsti vien tik iš to, kokį savo vaizdinį jis paliko. Jo tapatybė nebuvo užsklęsta nei vienos tautos ar valstybės, nei politinių pažiūrų sistemos ar literatūrinės srovės ir formos rėmuose, todėl ji neapibūdinama viena žyme, viena etikete – jis yra tartum virš skirtumų ir sienų, kartu jų nepaleisdamas ir tarsi juos absorbuodamas. „Aušros pažade“ pagrindinis veikėjas su mama sėdi Nicos promenadoje ir valgo „rusiškus“ raugintus agurkus, kurie lyg ir nurodo jo tapatybę – pažymėkime, kiek vilnietišką, – tačiau ji neaprėpia viso Gary, viso jo gyvenimo, kaip jų neaprėpia ir visų tokių tapatybės atributų visuma. Gary sugeba išeiti už jos ribų, jis nelieka vien tik „rusiškų“ raugintų agurkų lauke, bet ir neišsižada jo – jis rašė, jog šis kiek barbariškas patiekalas visada jam priminė namus, buvo laimingos, nors ir istorijos vėjų sutrukdytos vaikystės ir mylimos mamos prisiminimas, o jų ieškojęs visur, kur buvęs. Tai nėra vien tik šiek tiek šabloniško kosmopolitiškumo receptas; tai kelias atgal prie Žmogaus. Romainas Gary atlieka Karlo Jasperso aprašytą dvigubą judesį – perėjimą nuo savęs prie kultūros, prie civilizacijos pažinimo, per ką atsigręžiama atgal į save, į tai, kas neišdildomai įrašyta mūsų pačių sieloje. Kelias į save, į Žmogų yra grįstas kultūriniais akmenimis, tačiau patys savaime jie nėra jokie brangakmeniai.

Šis kelias nebūtinai yra kruvinas, bet dažnai reikalauja daug kančių ir pribraukytų laukų oficialiuose dokumentuose. „Romainas Gary – pusiau slavas, pusiau rusas, stebinantis semitiško kraujo ir rusų bei lenkų vaizduotės derinys. Jis užaugo toli nuo tautinių valstybių sienų, vargingoje, krauju srūvančioje Europoje, Azijos paribyje, – tenai, kur įstrigo iš Rytų atkeliavusios barbarų gentys. Užaugo aiškiomis sienomis neapibrėžtoje teritorijoje, išvengdamas pasuose nurodomų tikslių duomenų. [...] Netgi būdamas vaikas, labai toli nuo geopolitikos, ieškodamas savo šaknų randa jas tik toje erdvėje – pakankamai neapibrėžtoje, kad jo netrikdytų, ir pakankamai didelėje, kad leistų jam viską. Iš rusiškų patarlių ir lenkiškų juokelių, iš žydiškų priežodžių ir prancūziškų legendų, iš lietuviškų pasakų ir vokiškos sintaksės [...] jis susikuria originalų, nepakartojamą savo pasaulį, vidinį kraštovaizdį, kuris yra jo tikroji tėvynė. Ir kuriam, kad ir ką sakytum, liks ištikimas netgi skleisdamas melus ar dangstydamasis kaukėmis“ (p. 42).