Orfėjas

 

Septyniasdešimtmetis kompozitorius avangardistas Peteris Elsas jau senokai nebekuria šokiruojančių operų. Jis leidžia laiką vaikštinėdamas su savo šunimi, skaitydamas knygas ir namuose įrengtoje mėgėjiškoje laboratorijoje augindamas bakterijų kolonijas. Gyvenimą paskyręs nemirtingos muzikos paieškoms, jis galiausiai įtikėjo, kad ją įmanoma užkoduoti DNR molekulės branduolyje. Tačiau vieną vakarą į duris pasibeldę policijos pareigūnai savamokslio chemiko laboratorijoje įžvelgia potencialų teroristą, o ne novatorišką muzikos kūrėją…

Amerikiečių rašytojo Richardo Powerso (g. 1957), savo kūriniuose tyrinėjančio šiuolaikinio mokslo ir technologijų poveikį žmogui, visuomenei bei aplinkai, vienuoliktasis romanas „Orfėjas“ (Orfeo), išleistas 2014 m., buvo patekęs į ilgąjį The Man Booker Prize nominantų sąrašą. Siūlome ištrauką iš romano; lietuviškai netrukus jį išleis „Alma littera“. (Lietuviškai turime dar vieną Powerso romaną „Medžių istorija“ (2018; liet. 2020, vertė I. Venskevičiūtė).)

 

Naktis buvo trumpa ir nerami, ir Elsui nepadėjo net nebūties akimirka, kai buvo netekęs sąmonės. Kamuojamas košmarų, sapnavo teisme turėjęs ginti Šostakovičiaus styginių kvartetą Nr. 3. Teisėjai kaltino kūrinį elitiškumu, neatsakingumu, formalizmu ir mizantropija. Elsas bandė teisėjams įrodyti, koks spalvingas tas kūrinys, sklidinas žavaus siaubo. Tačiau teismas įskaitė tas savybes kaip papildomus įkalčius.

Paskui prokuroras nukreipė bylą prieš patį Elsą. Pateikė jo laiškus Klarai ir Madei, kuriuose Elsas prisipažino vertinąs tam tikras muzikos rūšis tik todėl, kad žmonės laiko jas bevertėmis ir bjauriomis. Akims bežiūrint, jis atsidūrė kaltinamųjų suole, ir viso saityno prisiekusieji tarėjai pasmerkė jį su panieka ir pareikalavo pažeminti. Slogučio smaugiamas, Elsas žiopčiodamas kniostelėjo iš miegų. Net patyręs antpuolį, vis dėlto pajuto palengvėjimą atsibudęs savo namuose.

Specialiosios paskirties viešojo saugumo tarnyba: federalinė agentūra. Per pastaruosius šešerius metus nepasireiškė jokių realių grėsmių šalies saugumui. Rimčiausią pavojų, šios agentūros nuomone, kėlė pensininkas, atkampiame universiteto miestelyje virtuvėje įsirengęs savadarbę laboratoriją.

Išsiritęs iš lovos, Elsas paskyrė šiek tiek laiko kūno priežiūrai. Šiaip ar taip, nutarė vonios kambaryje atlikti tam tikrą tyrimą. Nusiųsiąs elektroninę žinutę kolegei iš Teisės fakulteto. Ne, geriau nueis pas ją į kabinetą ir gyvu žodžiu išdėstys visą bylą. Paskui paskambins Mendosos ir Koldbergo vizitinėse kortelėse užrašytais numeriais ir ims pamažu aiškintis padėtį. Tvarkant reikalus su biurokratais būtina turėti daugiau kantrybės nei gyvuliui ir būti šventesniam už šventąjį. Bet jau kurį laiką jis galėjo vaidinti ir vieną, ir kitą.

Bet pirmiausia pirmadienio ritualas: pasivaikščiojimas, o paskui – blynukai su mėlynių uogiene. Paskui dar spės paskambinti vienam kitam žmogui prieš popietines muzikos istorijos paskaitas, kurias kartą per savaitę skaitydavo „Medžių paunksnėje“ tokio amžiaus žmonėms, kad jie patys buvo istorija.

Elsas pernelyg vėlai suprato, kad susikaupti geriausia prieš saulėtekį. Dabar jo didžiausia išmintis buvo eiti pasivaikščioti dvi valandas, kol dar miega kaimynai. Vien kilnoti kojas buvo neapsakoma palaima. Jei būtų tai supratęs jaunystėje, jau seniai gal būtų turėjęs galybę linksmų, džiaugsmingų kūrinių, malonių tiek jam pačiam, tiek kitiems.

Jis apsivilko sportinius drabužius – dukslius pilkus treningus ir rudus languotus marškinius ir, kaip paprastai mėgaudamasis tyla, atsigėrė arbatos. Paskui nusikabino fiato raktelius nuo vąšo prie galinių durų ir pašaukė šunį. Šuo neatsiliepė.

Tipiška amerikiečių gyvenimo beprasmybė: nuvažiuoji pusantro kilometro, kad galėtum nueiti penkis. Kai jis sustojo prie Kristal Bruko parko, jau raudo apyaušrio dangus. Asfaltuotu taku bėgiojo ką tik brandos amžių pasiekusi moteris. Laukų gėlės, žydinčios aplink vejose, ankstyvo rytmečio šviesoje atrodė kaip aksominės. Baltos snieguolės, geltonos kurpelės ir ištisi kilimai kone indigo spalvos krokų driekėsi šalia įvairių kitokių rūšių gėlių, kurių pavadinimų Elsas nežinojo, nors dešimtis metų matė jas kiekvieną pavasarį. Kad ir kaip keista, ryto oras įkvėpė neįtikėtiną, bet visai galimą išeitį.

Vos įsibėgėjus, vakarykštis skandalas pasirodė nebe toks baisus ir visiškai sutvarkomas. Koldbergas ir Mendosa ūmai priminė dvynius seklius iš „Tenteno nuotykių“, dėvinčius tokias pat skrybėles katiliukus. Maždaug šimtu metrų atsilikdamas nuo bėgiotojos, Elsas smulkiais žingsneliais nuturseno Parnaso link. Kas šimtas metrų nejučia vis grįžtelėdavo pažiūrėti Fidelijos, lyg kalė būtų ką tik pabėgėjusi į šalį.

Parkas priminė septyniolikto amžiaus dailininko peizažą. Niekas nesiejo Elso su dabartimi, išskyrus bėgiotoją. Ji vilkėjo sportinę liemenėlę ir kažkokio blizgančio, aplinkinės atmosferos poveikiui atsparaus dirbtinio audinio puskelnes. Bėgo lyg demonstruodama anatomijos paskaitą. Elso jaunystės metais tokiame mieste kaip šis taip apsirengusi moteris būtų buvusi beregint suimta už visuomeninės dorovės pažeidimą viešoje vietoje. Elsui ji atrodė nežmoniškai gundanti. Laimė, jau seniai jokia moteris nebūtų galėjusi jo sugundyti.

Ji pralenkė jį prie centrinės sankryžos. Jis paspartino žingsnius ir kurį laiką bėgo neatsilikdamas nuo moters. Septyniasdešimtmetis senis parko progumoje paryčiais vejasi pusnuogę merginą: barokinės operos mitologine tematika scena. Spindintis siluetas vėl ėmė tolti paversdamas perniek galvoje tingiai bundančias tuščias, nepadorias mintis – metaforą.

Nuo moters antriešio į ausis driekėsi balti laideliai. Bėgiojimas ir portatyvinis grotuvas: didžiausias muzikos laimėjimas nuo to laiko, kai automobiliuose atsirado garso kasetės. Tūkstantis ir vienas hitas metalinėje degtukų dėžutėje. Kai ta moteris sulauks Elso amžiaus, į galvos smegenų klausos projekcinę zoną bus įsodinami mintimis valdomi grotuvai. Ir pačiu laiku, nes visa šalis bus apkurtusi.

Elsui dingtelėjo, kad Maleriui būtų patikęs MP3 grotuvas, tie naujamadiški vargonėliai. Jo simfonijos, apkraštuotos išgertuvių dainelių ir šokių melodijų nėriniais, niekuo nesiskyrė nuo paprasčiausio grojaraščio. Penkta Kindertotenlieder žavėjo savo muzikinės dėžutės akordais, o Das Lied von der Erde Maleris sukūrė, įkvėptas viename pirmųjų fonografo cilindrų Kinijoje padaryto įrašo. Tikrieji kompozitoriai nevengė plačiajai visuomenei skirtų naujienėlių. Naudojosi jomis. Tačiau kaip pasinaudoti pusantru milijonu naujų dainų kasmet?

Kažkada Elsas kelis mėnesius skustuvu pjaustė magnetines juosteles pusės centimetro ilgio gabalėliais, paskui juos klijavo. Užprogramavo kompiuterį, kad generuotų styginių kvintetą, pagrįstą tikimybine funkcija ir Markovo grandinėmis. Būdamas bėgiotojos amžiaus, jis buvo įsitikinęs, kad skaitmeninė technologija išgelbės muzikos meną nuo palaidojimo koncertų salėse. Dabar jau pačios koncertų salės šaukiasi pagalbos.

Elsas atsidūrė po medžiais milžinais, pro tankius lajų sietus košiančiais skystus tekančios saulės spindulius. Šimtinė medžių, drauge išdygusių parke, dabar pradėjo – largo – nykti vienas po kito. Sulig kiekvienu smarkesniu vėjo gūsiu vienas po kito virto milžinai. Tuo metu, kai Elsas taip pat dings iš akiračio, parkas atrodys visiškai kitaip – saulėtas ir banalus.

Deivei nerūpėjo medžiai. Jos keliai kilnojosi aukštai ir sklandžiai lyg sudvejinti stūmokliai. Rankos ir kojos buvo aprasojusios mažyčiais prakaito lašeliais. Elsas matė tarp medžių šmėkščiojant jos profilį. Ryžtingas, bet bejausmis veidas sutelktas į valandos ar dviejų ateitį. Užbaigusi dar vieną ratą, ji vėl atsidūrė užpakaly. Susilyginusi su juo, skaidriu roboto balsu tarstelėjo: „Ačiū“ ir prasklendė pro šalį.

Iš ausinukų sklido silpnas metalinis dunksėjimas, driekdamasis merginai iš paskos. Elsas nesugebėjo pajusti jos palaimos skonio. Parkas, ankstyvosios pavasario gėlės, gaivus, lyg iš rojaus pavogtas penkiolikos laipsnių oras – viskas jai atrodė nuspalvinta niekam, išskyrus ją, negirdimu nematomų instrumentų skambėjimu.

Ji bėgo taku priešaky, dešine ranka retkarčiais čiupdama už kairės antriešio, ir jos rankos susikryžiuodavo lyg arpeggio technika atliekant sudėtingą Šopeno etiudą. Galiausiai Elsas susivokė: juk ji perjungia įrašus.

Tolėliau miškingose tvenkinio pakrantėse paukščiai ruošėsi pavasario kelionėms. Elsas suskaičiavo keliolika skirtingų balsų, bet po vienuolikto apsiriko. Keista, neįprasta muzika, nepavaldi jokioms žmonių visuomenės taisyklėms: kaip tik to, ko ieškojo visą gyvenimą, galėjo visada klausytis čia, negana to, nemokamai.

Dar toliau, po kairei, suskurdusios pušies viršūnėje sukarkė varna. Netoliese pragydo kažkoks mažas paukščiukas: nematomas solistas bandė iš naujo seną melodiją, kurią dar milijonus metų prieš pasirodant žmogui giedojo jo protėviai. Elsas pamažėle bidzeno per tą pasklidą įvairiabalsį rytinį koncertą. Bėgiotoja vėl pasirodė parko proskynoje, be perstojo vykdydama savo negailestingas nutartis. Ištveria daugių daugiausia pusę minutės ir vėl kerta dešine – teisėja ir prisiekusioji tarėja tame kengūrų teisme. Kas keliolika žingsnių siunčia hitą į istorijos šiukšlyną.

Jos grotuve tikriausiai tilpo ne mažiau nei tūkstantis įrašų, surūšiuotų pagal atlikėjus, metus, žanrą ir vartotojų vertinimus. Keli spragtelėjimai skaitmeninio turinio sąraše – ir ji tampa savo suverenios valstybės, vadinamos valia, kultūros ministre. Atmetė dvidešimt kartų daugiau įrašų, nei jų klausėsi. Nurisnojęs puskilometrį, Elsas suprato priežastį: bėgiotoja naudojasi atsitiktine atranka – Monte Karlo metodu, iš pagrindų pakeitusiu muzikos sampratą. Ji sparčiai keitė įrašus, o jų buvo tūkstančiai, – taip moterys kartais skiria trumpus pasimatymus gerbėjams, kad iš visos gausybės atsitiktinai atsirinktų tinkamą. Dainos bangomis griuvo ant jos kaip pakliūva: ji turėjo įgimtą teisę kompiliuoti jas ir kurti įvairius derinius.

Ji pasuko į pietrytinį parko kampą, vidurinės mokyklos link, nuspriegdama dainas lyg evoliucijos demiurgas. Ji kažko ieškojo: idealaus garsinio vaisto. O vaistinės atsargų buvo be skaičiaus: penktojo dešimtmečio bigbendo linksminamosios dujos, nuskambėjusių miuziklų stiklinė viskio su selteriu, roko heroinas, elektroninės muzikos ekstazis, folko nikotinas, budistų giedojimo hašišas, Karnatakos muzikos kofeinas, tango kokainas…

Grotuvas buvo jos privati atsarga, ir atsitiktinės atrankos metu vienas po kito pagret dilo šūsnys įrašų. O gal ji tiesiog naršė po 3, 4 ar 5 G mobilųjį internetą, nelygu, kokį lygmenį tą rytą spėjo pasiekti žmonija. Serveriai iš kito planetos krašto pumpavo į jos sfigmomanometrą šimtus milijonų įrašų, ir nė vienas jai netiko. Moters skonis turėjo užduotį: suvaldyti tą įsisiautėjusį žmonių kūrybos srautą, kad būtų įmanoma juo naudotis. Kiek melodijų reikia žmogui, kad jaustų pasitenkinimą? Dar vienos. Tos naujausios.

 

tas tariamai bakterijomis užkrėstas

kraujas – tai pigmentas, vadinamas

prodigiozanu. iš lotynų kalbos žodžio

prodigiosus – keistas, ypatingas,

žavus, žodžiu, stebuklas.

 

Patekėjo saulė, ir kvartalas pamažėle budo. Tolėliau po automobilių padangomis čirpė asfaltas. Elsas išėjo pro pietvakarinį parko kampą, aplenkė Tiudorų stiliaus namą, kurio savininkas mėlynais treningais ir marškinėliais su užrašu „Nebūk per daug rimtas“ gatvės kampe statė du plastikinius šiukšlių konteinerius, didumo sulig kosmine kapsule „Merkurijus“. Vyriškis pamojo Elsui, lyg būtų geras pažįstamas. Elsas taip pat pamojo – dėl visa ko.

Pabandys ko nors ieškoti internete. Gal Amerikos žmogaus teisių lyga siūlo pagalbą telefonu. Koldbergas ir Mendosa neturėjo kratos orderio. Jo teisės, be abejo, pažeistos.

Priešaky vėl pasirodė deivė, prisiderinusi prie naujausios melodijos, srūvančios baltais laideliais. Persų taro improvizacija dvasios ramybei atgauti. Ukrainiečių laidotuvių rauda. Visos pasaulio melodijos, susimaišiusios tame uruliuojančiame sraute, laukė savo eilės dešimties sekundžių prezentacijai.

Ji tik šmėkštelėjo pro šalį. Elsas vos spėjo pasitraukti nuo tako ant vejos. Virš galvos medžių šakose vis dar skardeno paukščių giesmės. Palauk, palauk, palauk! Greičiau, greičiau, greičiau! Aš jau čia, aš jau čia, aš jau čia! Čirik, čirik, čirik! Gausybė įvairiausių garsų, kuriuos Elsas būtų galėjęs natomis užrašyti penklinėje. Ir jeigu būta kokios nors ypatingos taisyklės tiems ritmams susieti, Elsas buvo pernelyg neišlavintos klausos, pernelyg senas, kad būtų sugebėjęs ją išgirsti. Toks čiauškėjimas aplink, lyg moksleivių būriai būtų ištrūkę į laisvę su „Garage Band“ programa. Niekam čia netrukdė tie chorai. Garsų srautas liejosi ant Elso – gaivus, sraunus, žėrintis.

Drauge su klegesiu paskutinę akimirką netikėtai aplankė vizija. Trys aidūs mažorinės tonacijos akordai, paskui pabiros taškinio ritmo natos:

 

Sol, mi, do-do-do-do-do-do-do…

 

Kažkas ne didesnis nei vaiko kumštelis laidė akordus, tokius pat gūdžius, kokius, ko gero, mėgo mažasis Mocartas prieš puldamas į variacijų rokoko tema labirintą. Elsas permetė akimis medžių lajas, bet kaltininkas jau buvo dingęs. Gal paukštelis mėgdžiojo vaiką, bandantį griežti kokiu nors instrumentu, arba nugirdo melodiją iš pravažiuojančio pro šalį sportinio automobilio. Paukščiai visada garsėjo mėgdžiojimu. Mocarto jaukintinis varnėnas švilpaudavo jo koncerto fortepijonui G-dur, KV. 453 temą. Australijos paukščiai lyrauodegiai taip puikiai mėgdžioja fotoaparato spragtelėjimą, automobilių sirenas ir grandininio pjūklo žviegimą, kad galima lengvai apsigauti.

Tuo tarpu paukštis, tarsi derindamas instrumentą, paleido du skirtingus garsus ir atliko dar vieną mažėjantį arpeggio, lyg Bethovenas pokštautų prieš vieno klausytojo auditoriją:

 

Fa mi do-do-do-do-do-do-do…

 

Paukštis būtų galėjęs sučirpti: „Eureka!“ arba, laikydamas snape šakelę, nubrėžti ratą smėlyje. XX amžiuje diduma muzikų laikėsi nuomonės, kad dermė arba laisvai pasirenkama, arba atgyveno savo laiką, tapo dalimi bevaisio naratyvo, sukėlusio du pasaulinius karus. Svarbiausia buvo rasti naują kalbą. Dabar, tupėdamas ant šakos, šis plunksnuotis giedojo savo kvintakordus ir tyčiojosi iš Elso. Jau dešimtis milijonų metų evoliucija vadovavosi savo itin slaptais poreikiais.

Deivė vėl išgąsdino Elsą: jis nesitikėjo, kad ji sugebės taip greitai jį pasivyti. Pastebėjusi, kad jis kaip įdiegtas sustingo po medžiais, ji stabtelėjo. Iš ausų išsitraukė baltus laidelius.

Jums bloga? Jos tartis – sodri, nosinė, aristokratiška – bylojo, kad moteris kilusi iš Filadelfijos.

Elsas parodė pirštu. Paukštis atsakė vietoj jo – žavia fraze. Deivė išplėtė akis; vyptelėjo.

Baltagurklė zonotrichija! Ji plačiai išsižiojo ir užgiedojo skaidriu, tyru altu. Čir, čir, aš vyrs, aš vyrs!..

Paukštis atsiliepė, ir mėgdžiotoja nusijuokė.

Ačiū, padėkojo Elsas. Pirmą kartą girdžiu.

Ak, Viešpatėliau! Man labai patinka šis paukštelis. Laukiu jo kiekvieną pavasarį.

Ji apsisuko ant kulno ir leidosi toliau, lyg ir nebūtų sustojusi.

Palaukit, šūktelėjo Elsas. Vienintelė nauda iš tokio amžiaus: gali prašyti, ko tik nori, ir nieko neišgąsdinsi. Kilstelėjo rankas ir parodė į savo ausis. Ko jūs klausotės?

Ji galėjo bėgti toliau nepasakiusi nė žodžio. Bet jaunimas žino, kad jų gyvenimas dabar perregimas kaip akvariume, ir jiems tai patinka. Socialinio tinklo paskyroje, be jokios abejonės, rikiavosi jos dainų sąrašas, nori ji to ar nenori.

Ausinukai linksojo ant jos peties kaip pritrėkštos gyvalazdės. Ji paėmė juos pirštais.

Rūšiuoju naujus įrašus. Renkuosi, ko klausysiuosi ateity.

Tikiuosi, kad pasiliksite ką nors ir dabarčiai?

Sulig tais žodžiais ji suraukė kaktą. Nuo medžių ataidėjo giesmė. Paukštelis repetavo dar vieną kvintakordą. Susidomėjusi giesme, moteris pamiršo klausimą.

Kai ji vėl nuleido akis, Elsas nusišypsojo. Kam reikia klausytis ko nors kita, jei girdite paukščių giesmes?

Deivė nusijuokė nesupratusi sąmojo.

Jūsų labai mielas balsas, pasakė Elsas. Norėjo pasakyti: Verta laukti kito pavasario.

Bėgiotoja paraudo iš malonumo. Ačiū.

Ji pasitraukė į šalį. Elsui knietė vėl moterį pašaukti. Pamėgdžioti Faustą, atsisveikinantį su gyvybe: „Kokia tu graži, pabūk dar truputį!“ Bet pastaruoju metu norėdavo į viską kreiptis su tokiu prašymu. Ji nusišypsojo, vėl įsikišo ausinukus, pamojo ir dar kartą pažvelgė į medžio viršūnę, į neregimą atlikėją. Paskui grįžo į bėgimo taką ir beveik kaip viskas, ką iki šio nelemto ryto Elsas laikė savaime suprantama, dingo nebūtyje.

 

Vertė Valdas V. Petrauskas